Liberalizmas ir jo metamorfozės

Πρωτεύουσες καρτέλες

„Liberalizmas ir jo metamorfozės“

Publikuojame rusų filosofo Aleksandro Dugino teksto „Liberalizmas ir jo metamorfozės“ vertimą į lietuvių kalbą.

Autorius paaiškina esmines šiuolaikinio liberalizmo, kaip standartinės postmoderniosios globalistinės tvarkos, ideologijos problemas: kaip negatyviosios laisvės idėja, pasibaigus Šaltajam karui ir visiškai įsigalėjus liberalizmą nešančioms jėgoms, jis virto iš anksto visuotinai priimamu ir neabejotinu ideologiniu standartu, įaugusiu į dabartinės visuomenės esmę.

Dugino teigimu, kol modernybėje liberalizmas dar susidūrė su alternatyviomis ideologijomis, kaip konkuruojančiais galios politikos faktoriais, jis dar būdavo pasirenkamas, tačiau Vakarų pasauliui perėjus į vadinamosios postmodernybės stadiją, tapo savaime priimtu mąstysenos faktu.

Iškeliama būtinybė pasipriešinti liberalizmui, kaip kolektyvinės tapatybės ir ţmogiškųjų vertybių naikintojui ir globalizmo ideologiniam pamatui.

LIBERALIZMAS IR JO METAMORFOZĖS

1932-aisiais vokiečių nacionalbolševikas, Ernstas Nykišas, kurio idėjos buvo labai panašios tiek į rusų nacionalbolševikų kaip Ustrialovas, tiek ir į eurazianistų idėjas, parašė knygą daug ką pasakančiu pavadinimu: Hitler: ein detusches Verhängnis[1]Knyga išėjo beveik nepastebėta, tačiau po kelerių metų ji nuvedė jį tiesiai į koncentracijos stovyklas. Pasirodė, kad jis buvo absoliučiai teisus – Hitleris iš tiesų pasirodė esanti būtent tokia Vokietijai lemtinga figūra. Lemtinga, tai yra, ne atsitiktinė; pagrįsta, įsišaknijusi dalykų eigoje, susijungusi su Likimo logika, bet įkūnijanti jo tamsesnį aspektą. Ir šioje knygoje, kaip ir kituose savo darbuose, Nykišas kartojo: „Žmonių visuomenėje nebūna tokių nulemiamų dalykų, kaip kad gamtoje – sezonų kaitos ar stichinių nelaimių. Žmogaus orumas susideda iš to, kad jis visada gali pasakyti „ne“. Is visada gali sukilti. Jis visada gali pakilti ir kautis netgi prieš tai, kas atrodo neišvengiama, absoliutu ir nenugalima. Ir netgi jei jis pralaimi, jis parodo pavyzdį kitiems. Ir kiti užima jo vietą. Ir kiti ištaria „ne“. Štai kodėl patys lemtingiausi nutikimai gali būti įveikiami sielos jėgos.“

Nykišas kovojo prieš nacistus ir iš anksto, tiksliau negu kiti numatė, kokios bus jų valdymo pasekmės Vokietijai bei žmonijai. Jis nepasidavė. Jis mete iššūkį „nelaimingam likimui“ nenuleisdamas kumščių. Svarbiausia: jis su saujele bendraminčių pasipriešino jėgai, kuri atrodė nenugalima. Nykišo sekėjų grupė – jų tarpe ir nacionalbolševikas Haro Šulcas-Boisenas, tapo „Raudonojo orkestro“ branduoliu. Būtent jį, tuomet jau beveik apakusį, 1945-aisiais iš koncentracijos stovyklos išlaisvino tarybiniai kariai. Jis neregėjo fizinių pergalių, dėl kurių paaukojo savo gyvenimą, betiki savo dienų galo liko įsitikinęs, kad yra būtina tvirtai stovėti prieš baisią žmonijos istorijos lemtį, net jei ji atrodo neįveikiama.

Šiandien tą patį būtų galima pasakyti apie liberalizmą kaip ideologiją, kuri nugalėjo Vakaruose ir plečia savo įtaką – naudodama daugelį senų ir naujų metodų – per visą pasaulį, palaikoma super jėgos numeris vienas, Jungtinių Valstijų. Vėlgi atrodo, kad tai yra neišvengiamybė, o ne atsitiktinumas ir, kad tai seka tuo pačiu lemtingu dėsniu, kuris gali įtikinti, jog priešintis yra bergždžia. Bet ir vėl, kaip ir Ernsto Nykišo atveju, atsiranda žmonių, kurie pasirengę vykdyti tą pačią programą, tik šįkart ne dėl kokios atskiros šalies, bet visos žmonijos: „Liberalizmas yra baisioji žmonijos civilizacijos lemtis“. Kova su juo, oponavimas jam ir jo nuodingųjų dogmų atmetimas – tai yra visų sąžiningų planetos žmonių moralinis imperatyvas. Mes privalome bet kokia kaina argumentuotai ir nuodugniai, vėl ir vėl kartoti tiesą, netgi ir ten, kur tai atrodo beprasmiška, nesavalaikiška, politiškai nekorektiška, o kartais ir pavojinga.

LIBERALIZMAS KAIP VAKARŲ CIVILIZACIJOS SANTRAUKA IR JOS APIBRĖŽIMAS

Tam, kad suvoktume liberalizmo esmę, privalome pripažinti, jog jis nėra atsitiktinis, kad jo pasirodymas politinių ir ekonominių ideologijų istorijoje remiasi fundamentaliais procesais, kurie nulemia visą Vakarų civilizaciją. Liberalizmas yra ne tik tos istorijos dalis, bet ir jos gryniausia bei labiausiai rafinuota išraiška, jos rezultatas. Šis principinis pastebėjimas reikalauja griežtesnio liberalizmo apibrėžimo.

Liberalizmas yra politinė ir ekonominė filosofija bei ideologija, savyje įkūnijanti visas svarbiausias moderniojo amžiaus ir modernybės epochos jėgos kryptis:

  • Individo suvokimą kaip visų daiktų matą;
  • Įsitikinimą privatinės nuosavybės šventumu;
  • Lygių galimybių, kaip moralinio visuomenės dėsnio, teigimą;
  • Įsitikinimą „kontraktiniu“ visų sociopolitinių institucijų, tame tarpe ir vyriausybių, pobūdžiu;
  • Bet kurių vyriausybinių, religinių ir socialinių autoritetų, teigiančių „bendrą tiesą“, panaikinimą;
  • Valdžių atskyrimą ir socialinės kontrolės sistemų bet kuriai valdžiai įvedimą;
  • Pilietinės visuomenės be rasių, tautų ar religijų sukūrimą vietoje įprastų valdžių;
  • Rinkos santykių viešpatavimą kitų politikos formų atžvilgiu (tezė „ekonomika – tai lemtis“);
  • Įsitikinimas, kad Vakarų tautų ir šalių istorinis kelias yra visuotinis vystymosi ir progreso modelis visam pasauliui, kuris privalo būti priimtas kaip standartas ir sektinas pavyzdys.

Būtent šie principai slypi istorinio liberalizmo pagrinduose, kuriuos išvystė filosofai kaip Lokas, Milis, Kantas, o vėliau – Bentamas ir Konstancas, po jų – dvidešimtojo amžiaus neoliberalinės mokyklos atstovai, antai Frydrichas Hajekas ir Karlas Poperis. Adamas Smitas, Loko pasekėjas, remdamasis savo mokytoju, analizavo verslo veiklą ir padėjo pagrindus politinei ekonomijai, parašydamas politinę ir ekonominę moderniosios epochos Bibliją.

„LAISVĖ NUO“

Liberalizmo filosofijos principai, o tuo pačiu ir pats liberalizmas remiasi teze, kad„freedom equals liberty“[2]. Tuo pačiu liberalų filosofai, ypač Milis, nuvertina faktą, kad jų iškeliama laisvė yra grynai negatyvi. Tuo labiau, jie atskiria „laisvę nuo“ [negatyviąją laisvę – Red.] nuo „laisvės kam“ (pozityviosios laisvės – Red.] ir „laisvę kam“, naudokime šioms sąvokoms du angliškus ţodţius – liberty irfreedom. Liberty reiškia laisvę nuo kaţko. Iš čia ir kildinamas ţodis „liberalizmas“. Liberalai kovoja uţ šią laisvę ir jos reikalauja. O kiek tai liečia „laisvę kam“, tai yra, laisvės prasmę ir tikslą – čia liberalai nutyla, manydami, kad kiekvienas individas gali pats rasti būdą pritaikyti savo laisvę, arba, kad jis iš viso gali ignoruoti jos prasmės ieškojimą. Tai yra privataus pasirinkimo klausimas, kuris nediskutuojamas ir neturi jokios politinės ar ideologinės vertės.

Iš kitos pusės, „laisvė nuo“ tiksliai apibrėţta ir turi dogmatišką charakterį. Liberalai siūlo būti laisviems nuo:

  • Valdžios ir jos kontrolės ekonomikai, politikai ir pilietinei visuomenei;
  • Bažnyčių ir jų dogmų;
  • Klasinių sistemų;
  • Bet kokios formos bendrų taškų atsakingų už ekonomiką;
  • Bet kokių bandymų per kokią nors valdžią ar socialines institucijas perskirstyti materialinio ar nematerialinio darbo vaisius (liberalo filosofo Filip Nemo, Hajeko sekėjo formulė: „Socialinė teisybė yra giliai nemorali“);
  • Etninių saitų;
  • Bet kokios kolektyvinės tapatybės.

Galima pamanyti, kad čia turime anarchijos versiją, bet tai ne visiškai teisinga. Anarchistai – bent jau tokie kaip Prudonas – kaip alternatyvą valdžiai laiko laisvą, komunalinį darbą su visišku jo produktų suvisuomeninimu ir stipriai pasisako prieš privatinę nuosavybę; tuo tarpu liberalai, iš kitos pusės, rinkoje ir privatinės nuosavybės šventume mato savo optimalaus socioekonominio modelio garantą. Be to, teoriškai apmąstę, kad valdžia anksčiau ar vėliau privalo pranykti, atverdama vietą pasaulinei rinkai ir pasaulinei pilietinei visuomenei, liberalai pragmatiniais sumetimais palaiko valdžią, jei ji buržuazinė–demokratinė, prižiūri rinkos vystymąsį, „pilietinei visuomenei“ garantuoja saugumą ir apsaugą nuo agresyvių kaimynų ir atitolina „visų karą prieš visus“ (Hobsas).

Visur kitur liberalai eina gana toli, paneigdami praktiškai visas sociopolitines institucijas iki pat šeimos ir lytinės diferenciacijos.

Kraštutiniais atvejais liberalai remia ne tik laisvę abortams, bet netgi laisvę nuo lytinės diferenciacijos (remdami homoseksualistų, transvestitų ir t. t. teises). Šeima, kaip kita visuomenės forma, jų laikoma grynai kontraktiniu dalyku, kuris, kaip ir kitos „bendrovės“, priklauso nuo teisinių susitarimų.

Apskritai liberalai reikalauja ne tik „laisvės nuo“ tradicijos ir sakralumo (neminint ankstesnių tradicinės visuomenės formų), bet netgi „laisvės nuo“ socializacijos ir perskirstymo, kurio reikalauja kairiosios – socialistinės ir komunistinės – politinės ideologijos (kalbant apie politines formas, kurios yra liberalizmo amžininkės arba netgi pretendentės į jo sostą) [t. y. siekiančios jį nuversti – Red.].

LIBERALIZMAS IR NACIJA

Liberalizmas suvešėjo vakarų ir Europoje ir Amerikoje per buržuazinių revoliucijų epochą ir sustiprėjo pamažu besilpstant Vakarų politinėms, religinėms ir socialinėms institucijoms, kurios egzistavo iki imperinio laikotarpio: monarchijai, bažnyčiai, luomams. Pirmosiose savo stadijose liberalizmas veikė su šiuolaikiškų nacijų sukūrimo idėja, kuomet Europoje „nacija“ buvo pradėta suvokti kaip vientisą politinį darinį, paremtą kontraktu, priešingu senesnėms feodalinėms bei imperinėms formoms. „Nacija“ buvo suvokiama kaip valstybės piliečių visuma; visuma, įkūnijusi individų populiacijos, surištos bendros gyvenamos vietos, santykį ir bendrą ekonominio išsivystymo lygį. Nei etniniai, nei religiniai, nei klasiniai faktoriai [formaliai – Red.] čia neturėjo reikšmės. Tokia „nacionalinė valstybė“ (état-nation) neturėjo jokio bendro istorinio tikslo ar apibrėžtos misijos. Ji save suvokė kaip korporaciją ar biznį, paremtą visapusiu jo dalyvių sutarimu, kuris teoriškai galėtų būti tokiu pagrindu ir panaikinamas.

Europos nacijos išmetė religiją, etninę tapatybę ir klases į šalį, teigdama, jog tai yra „tamsiųjų amžių“ liekanos. Tai ir yra skirtumas tarp liberalinio nacionalizmo ir kitų nacionalizmo versijų: jame neatsižvelgiama į jokias etnines ar religines, ar istorinio bendrumo vertybes; akcentuojama vien tiktai kolektyvinio individų susitarimo, kuriuo valdžia sukuriama konkrečiais, pragmatiniais siekiais, nauda ir pranašumai.

MARKSIZMO IŠŠŪKIS

Jei išardžius feodalinius-monarchinius bei klerikalinius režimus liberalizmui viskas ėjosi gerai ir jokios iš Europos viduramžių dar kilusios ideologinės alternatyvos nebuvo pajėgios pasipriešinti liberalams, tai moderniosios eros filosofijos gelmėse pasirodė judėjimas, metęs iššūkį liberalams dėl teisės į pirmą vietą modernizacijos procese, pristatęs galingą konceptualinę liberalizmo kritiką, kuri kilo ne iš praeities pozicijų (iš Dešinės), bet iš ateities pozicijų (iš Kairės). Tai buvo socialistinės ir komunistinės idėjos, sistemingiausią išraišką įgijusios marksizme.

Marksas atidžiai išanalizavo Adamo Smito ir liberalų mokyklos apskritai politinę ekonomiją, bet iš šių idėjų išvedė visiškai kitokią išvadą. Jis pripažino jų dalinį teisumą – palyginus su feodaliniais tradicinių visuomenių modeliais – bet pasiūlė eiti toliau ir, žmonijos ateities vardan, atmesti tai, kas sudaro pačius svarbiausius liberalų postulatus.

Liberalizme marksizmas:

  1. Paneigė subjekto sutapatinimą su individu (vietoje to teigdamas, jog subjektas turi kolektyvinę klasinę prigimtį);
  2. Atpažino neteisingą kapitalistų vykdomo pridėtinės vertės nusavinimo sistemą rinkos ekonomikos procese;
  3. Buržuazinės visuomenės „laisvėje“ rado užslėptą klasinio viešpatavimo formą, po naujais rūbais slepiančią išnaudojimo, susvetimėjimo ir priespaudos mechanizmus;
  4. Pareikalavo proletarinės revoliucijos ir rinkos bei privatinės nuosavybės panaikinimo;
  5. Dėjo viltis į nuosavybės visuomeninio kolektyvizavimo siekį (eksproprijuoti epspropriatorius);
  6. Teigė kūrybinį darbą kaip komunistinės ateities socialinę laisvę (kaip pozityviosios laisvės realizaciją);
  7. Kritikavo buržuazinį nacionalizmą kaip kolektyvinio smurto prieš skurdžiausius atitinkamų visuomenių sluoksnius formą ir kaip internacionalinės agresijos priemonę egoistinių nacionalinės buržuazijos interesų labui.

Taip per du amžius marksizmas virto pačiu svarbiausiu liberalizmo oponentu ir konkurentu, puldamas jo sistemą ir ideologiškai patirdamas svarbių laimėjimų, ypač dvidešimtame amžiuj su pasaulinės socialistinės sistemos iškilimu. Tam tikru metu atrodė, kad būtent šios kairiosios jėgos ir laimės kovą dėl modernybės paveldėjimo ir naujojo amžiaus „ortodoksijos“ ir daugelis liberalų ėmė galvoti, jog socializmas yra neišvengiama ateitis, kuri pataisys liberalinę politinę sistemą, o gal ir visai ją panaikins. Iš čia prasideda „social-liberalizmo“ pozicijos, kurios, pripažindamos tam tikras „moralines“ marksizmo tezes, siekė užtušuoti jo revoliucinį potencialą ir apjungti dvi pamatines naujosios eros ideologija jų žiauriausių ir aštriausių teiginių atmetimo kaina. Iš marksizmo pusės, iš priešingosios stovyklos būtent revizionistai, dešinieji socialdemokratai, pajudėjo ta pačia kryptimi.

Klausimas kaip įtakoti socialistus ir kairiuosius pasiekė liberalus pačiomos jų sunkiausiomis akimirkomis 1920-aisiais ir 30-aisiais, kai komunistai pirmą kartą įrodė savo istorinių ketinimų ir pajėgumo paimti ir išlaikyti valdžią reikšmingumą. Šiuo laikotarpiu iškilo neoliberalioji mokykla (fon Misesas, Hajekas, kiek vėliau, Poperis ir Aronas), suformulavusi labai svarbią ideologinę tezę: liberalizmas – tai ne pereinamoji stadija iš feodalizmo į marksizmą ir socializmą, bet verčiau savyje išbaigta ideologija, ekskliuzyviai pretenduojanti į Apšvietos ir moderno palikimą. Šiuo požiūriu marksizmas tariamai yra ne Vakarų minties išsivystymas, bet regresyvus grįžimas, naudojant modernistines sąvokas, į feodalinę eschatologinių sukilimų ir tūkstantmetinių kultų epochą. Neoliberalai tai įrodinėjo sistemingai kritikuodami vokiečių konservatyvųjų filosofą Hėgelį, taip pat ir nurodydami į Tarybinį patyrimą ir reikalaudami grįžimo prie ištakų, prie Loko ir Smito, tvirtai laikydamiesi savo principų; ir kritikuodami social-liberalus dėl jų koncesijų ir kompromisų.

Kaip teorija, neoliberalizmas buvo aiškiausiai suformuluotas Europoje (Austrijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje), bet jos platesnis įgyvendinimas įvyko Jungtinėse Valstijose, kur liberalizmas dominavo politikoje, ideologijoje ir ekonominėje praktikoje. Ir nors Ruzevelto metu netgi JAV gyvavo stiprios social-liberalinės tendencijos (Naujojo kurso era, Keinso įtaka ir t. t.), nepaneigiamas pranašumas priklausė liberalų mokyklai. Teorine prasme ši tendencija buvo labiausiai išplėtota Čikagos mokyklos (M. Frydmanas, F. Naitas, G. Simonsas, J. Stigleris ir kt.).

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo lemiamoji kovos dėl Apšvietos palikimo stadija: JAV remiami liberalai kovojo lemiamą mūšį su marksizmu, kurį personifikavo TSRS ir jos sąjungininkai. Ideologiniame kare Europa užėmė trečiąją vietą: joje vyravo social-liberalios ir socialdemokratinės tendencijos.

LEMIAMAS LIBERALŲ LAIMĖJIMAS 1990-AISIAIS

TSRS žlugimas ir mūsų pralaimėjimas Šaltajame kare ideologiniu požiūriu paženklino galutinį vaidmenų pasiskirstymą kovoje dėl Apšvietos paveldo ir ateities kelio. Būtent dėl to fakto, kad TSRS pralaimėjo ir subyrėjo, pasirodė, kad istorinė teisė yra liberalų pusėje, ypatingai neoliberalų, kurie neleido socializmui ir komunizmui pasisavinti ateities kaip pažangiajai ateičiai. Tarybinė visuomenė ir kiti socialistiniai režimai pasirodė kaip atsargiai užmaskuotos archajinių struktūrų versijos, savaip interpretavusios „mistiškai“, „religiškai“ suvoktą marksizmą.

Šis ypatingai svarbus politinės žmonijos istorijos momentas visų pirma padėjo tašką ant svarbiausio laikmečio klausimo: kuri iš dvejų dvidešimtojo amžiaus ideologijų paseks praeitimi (Apšvietos dvasia) ir automatiškai įgis ateitį (teisę ideologiškai viešpatauti ateityje). Klausimas dėl istorinio proceso tikslo buvo galutinai išaiškintas.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje Prancūzijos filosofas, rusų kilmės hegelininkas, Aleksandras Kojeve iškėlė mintį, kad hegelinė „istorijos pabaiga“ bus pažymėta komunistinės revoliucijos. Tradicionalistai (Renė Guenonas, Julius Evola), kurie atmetė Apšvietą, gindami tradiciją ir pranašaudami „pasaulio pabaigą“ per „ketvirtosios kastos“ (šudrų) pergalę, galvojo panašiai. Bet 1991-aisiais, su TSRS suirimu tapo aišku, kad „istorijos pabaiga“ įgis ne marksistinę, bet liberalinę formą, apie kurią žmoniją informuoti skubiai nusprendė Amerikos filosofas Francis Fukujama, paskelbdamas „istorijos pabaigą“ kaip globalinę rinkos, liberalizmo, JAV ir buržuazinės demokratijos pergalę. Kaip galima ateities alternatyva, marksizmas tapo tiktai politinės ir ideologinės istorijos epizodu.

Nuo to momento prasidėjo ne tiktai liberalizmo pakilimas pačiomis ortodoksiškiausiomis, fundamentalistinėmis anglosaksiškomis bei antisocialistinėmis jo formomis, bet ir fundamentalaus žmonijos ideologinės istorijos fakto atskleidimas: liberalizmas yra likimas. Bet tai reiškia, kad jo tezė – jo filosofiniai, politiniai, socialiniai ir ekonominiai principai bei dogmos – turėtų būti vertinami kaip kažkas universalaus ir absoliutaus, neturintys jokių alternatyvų.

ANT AMERIKIETIŠKOJO AMŽIAUS SLENKSČIO

Kaip politinės dvidešimtojo amžiaus istorijos pasekmė, buvo suvokta, kad liberalizmas laimėjo kovą dėl šių laikų, įveikęs visus savo priešininkus ir iš Dešinės, ir iš Kairės. Milžiniškas moderniosios eros ciklas užsibaigė liberalinės ideologijos triumfu, kuris nuo tada įgijo istorinio vystymosi kontrolės  ir krypties monopoliją. Liberalizmas liko be jokio simetriško priešininko, jokio didesnio subjekto su adekvačiu istoriniu savęs suvokimu, įtikinama ir nuoseklia ideologija, rimtais materialiniais bei kariniais ištekliais ir palyginamomis technologinėmis, ekonominėmis ir karinėmis jėgomis. Viskas, kas dar priešinosi liberalinei ideologijai, pasireiškė kaip chaotiškas paprasčiausių įkyruolių ir paklydėlių rinkinys; žodžiu, „triukšmas“, iš inercijos besipriešinantis „naujosios liberalinės tvarkos“ statytojams. Tai buvo ne alternatyvių civilizacinių ir geopolitinių subjektų konkurencija, bet reaktyvus ir pasyvus dezorganizuoto lauko pasipriešinimas. Taip ir žemės, lietus, karstinės tuštumos ar pelkės trukdo kelių tiesėjams: kalba eina ne apie kitokio kelio, negu kurio reikalaujama, tiesimą, bet apie aplinkos pasipriešinimą.

Šioje situacijoje JAV, kaip pasaulinio liberalizmo citadelė, įgijo naują kokybę. Nuo to laiko ji tapo ne tiktai viena iš dvejų supervalstybių, bet vienatiniu planatos herojumi, staiga atitrūkusiu nuo savo priešininkų. Prancūzas JAV kritikas, Hubertas Vedrine teigė, kad nuo tol JAV turėtų būti vadinama ne supergalia, bet hypergalia, pabrėždamas jos vienatiškumą ir asimetrišką pranašumą. Ideologiniu požiūriu liberalizmo pergalė ir JAV iškilimas yra ne atsitiktinis nutikimas, bet dvi to paties įvykio pusės. JAV laimėjo „Šaltąjį karą“ ne dėl to, kad būtų sutelkusi didesnį potencialą ar įgijusi technologinį pranašumą, bet kadangi rėmėsi liberalizmo ideologija, parodydama ir savo technologinę kompetenciją, ir istorinį teisėtumą ideologiniame kare, sukurdama moderniosios eros balansą. Ir taip pat, kaip liberalizmas parodė savo lemiamą dimensiją, JAV įgijo konkretų savojo mesianizmo, kuris nuo pat devynioliktojo amžiaus buvo esminis JAV politinio elito įsitikinimas, patvirtinimą.

Amerikos neokonservatoriai suvokė šį reikalų susiklostymą aiškiau nei bet kas kitas. Vieno jų svarbiausiųjų ideologų, Viljamo Kristolo, žodžiais tariant, „Dvidešimtasis amžius buvo Amerikos iškilimo amžius, bet dvidšimt pirmasis bus amerikietiškuoju amžiumi.“ Apmąstykime šį pareiškimą: koks yra skirtmas tarp „Amerikos amžiaus“ ir „amerikietiškojo amžiaus“. „Amerikos amžius“ ženklina, kad tuo laikotarpiu liberalizmas kovojo su savo priešininkais (užsilikusiu tradicionalizmu, fašizmu, socializmu ir komunizmu) ir juos sutriuškino. Amerika, tada dar buvusi viena iš daugiau pasaulinių jėgų, virto vienintele. Ir dabar, pagal neokonservatorių mąstymą, Amerika turėtų primesti amerikietiškąjį modelį, amerikietiškąjį gyvenimo būdą, kaip visiems privalomą pasaulinę tvarką. Priešais pat akis JAV nustojo buvusi nacionaline vyriausybe ir tapo pasaulinės vyriausybės sinonimu. Visa planeta nuo tol privalo tapti „Pasauline Amerika“, „Pasauline vyriausybe“ ar „Pasauline valstybe“. Tai jie ir pavadino „amerikietiškuoju amžiumi“, amerikietiškojo modelio globalizavimo projektą. Tai yra ne šiaip kolonizacija ar nauja imperializmo forma, bet totalinio vienos ir vienintelės ideologinės sistemos, nukopijuotos nuo amerikietiškosios liberalinės ideologijos, įvedimo programa. Nuo tol Amerika įgija pretenzijas į visuotinio kodo, tūkstanteriopais būdais lyg globaliniam tinklui persunkiančio tautų ir vyriausybių gyvenimą – per technologiją, rinkos ekonomiką, politinį liberaldemokratijos modelį, informacines sistemas, masinės kultūros ir jos medijos produktų modelį ir tiesioginės amerikiečių ir jų satelitų strateginės kontrolės geopolitiniams procesams – įvedimą.

Amerikietiškasis amžius suvokiamas kaip esamo pasaulio pedirbimas į naują, pastatytą griežtai amerikietišku braižu. Šis procesas įvardijamas kaip „demokratizacija“ ir yra nukreipiamas į kelis konkrečius geopolitinius anklavus, kurie liberalizmo požiūriu yra problematiški. Šiuo būdu iškyla „Didžiųjų Vidurinių Rytų“, „Didžiosios Centrinės Azijos“ ir kt. projektai. Jų visų reikšmė susideda iš intertiškų nacionalinių, politinių, ekonominių, socialinių, religinių ir kultūrinių modelių išnaikinimu ir jų pakeitimu amerikietiškojo liberalizmo operacine sistema. Bet ne taip svarbu, ar diskusija yra apie JAV ar jos sąjungininkų priešininkus: tiek draugai, tiek ir priešai pajungiami performatavimui, kaip ir tie, kurie nori išlikti neutralūs. Tai ir yra „amerikietiškojo amžiaus“ reikšmė: liberalizmas, įvykęs savo formaliuosius priešus, visiškai įsiskverbia. Ir dabar negana būti JAV pusėje vietiniuose konfliktuose (kaip elgėsi daugelis šalių, kurios nebuvo liberalios, antai Pakistanas, Saudo Arabija ir Turkija). Nuo šiol liberalizmas privalo įsiskverbti į visų be išimties visuomenių ir šalių gelmes, o kad ir menkiausias pasipriešinimas, pagal neokonservatorių planus, bus palaužiamas – kaip nutiko Serbijoje, Irake ir Afganistane.

Šitokį požiūrį kritikuojantys amerikiečiai, pavyzdžiui, paleokonservatorius Patrikas Buchananas, skelbia: „Amerika įgijo visą pasaulį, bet prarado save.“ Tačiau tai nesustabdo neokonservatorių tiek, kiek jie JAV laiko ne vien tik nacionaline vyriausybe, bet taip pat ir liberalizmo ideologijos avangardu. Ir tai joks ne atsitiktinumas, kad neokonservatoriai kilo iš trockizmo. Taip kaip trockistai siekė globalinės komunistinės revoliucijos, negailestingai kritikuodami Staliną ir socializmo vienoje šalyje idėją, taip šiuolaikiniai neokonservatoriai šaukiasi pasaulinės liberalinės revoliucijos, kategoriškai atmesdami „izoliacionistų“ raginimus apsiriboti Amerikos sienomis ir istoriniais sąjungininkais. Būtent neokonservatoriai, nustatydami šiuolaikinės amerikietiškosios politikos toną, giliausiai supranta ideologinių politinių mokymų reikšmę dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Amerikos neokonservatorių rateliai adekvačiausiai suvokia pasaulyje vykstančių plataus masto pokyčių svarbą. Jiems ideologija išlieka svarbiausiu dėmesio objektu, nors ir šiandien ji virsta „minkšta ideologija“ ar „minkšta galia“.

LIBERALIZMAS IR POSTMODERNYBĖ

Nuėjusi nuo formalios opozicijos alternatyviosioms ideologijoms[3] į naują pasaulinio masto įsigalėjimo fazę, liberalioji ideologija keičia savo statusą.

Modernybės epochoje liberalizmas visada egzistavo kartu su ne-liberalizmu, o tai reiškia, kad jis buvo pasirenkamas; kaip ir šiuolaikinė kompiuterių technologija, kur teoriškai galima išsirinkti kompiuterį su Microsoft, Mac OS arba Linux operacine sistema. Įveikęs visus savo priešus, liberalizmas grąžino ideologinio mąstymo monopolį; jis tapo vienintele ideologija, neprileisdamas šalia jokios kitos. Galima sakyti, kad jis iš programos pasidarė operacine sistema, tapdamas kažkuo tai bendra. Pastebėkite, kad ateidami į parduotuvę mes dažniausiai nesakome, „Prašau duokite man kompiuterį su Microsoft.“ Mes paprasčiausiai sakome, „Duokite man kompiuterį“. Ir atitinkamai pagal mūsų tylėjimą mums būna parduodamas kompiuteris su „Microsoft“ operacine sistema. Taip yra ir su liberalizmu: jis mumyse pasėjamas savaime lyg kažkas standartiško, kam būtų absurdiška ir beprasmiška prieštarauti.

Liberalizmo turinys kinta tarp išraiškos ir kalbos. Liberalizmas tampa nebe tikru liberalizmu, o tyliu pritarimu, koncensusu. Tai atitinka perėjimą iš modernybės į postmodernybę. Postmodernybėje liberalizmas, išsaugodamas ir netgi padidindamas savo įtaką, vis rečiau demonstruoja protingą ir laisvai priimtą politinę filosofiją; jis tampa nesąmoningu, savaime suprantamu ir instinktyviu. Šis instinktyvus liberalizmas, turėdamas pretenzijas transformuotis į bendrai nesąmoningą šiuolaikiškumo „matricą“, pamažu įgija groteskiškas savybes. Iš nesąmoningais virtusių klasikinių liberalizmo principų (liberalizmas kaip „pasaulinė pasąmonė“ galėtų būti naudojama kaip analogija šalia dolerio, kaip „pasaulinės valiutos“) gimė groteskiški postmoderniosios kultūros keliai. Tai jau yra sui generis postliberalizmas, kylantis iš visiškos klasikinio liberalizmo pergalės, bet vedantis jį prie kraštutinių išvadų.

Tad iškyla postliberalinių groteskų panorama:

  • Dalykų matu tampa nebe individas, o post-individas, „dividas“, atsitiktinai sudarantis ironišką žmonių dalių (organų, klonų, simuliakrų – iki kyborgų ir mutantų) kombinaciją;
  • Privatinė nuosavybė paverčiama stabu, „transcendentalizuojama“ ir transformuojama iš to, kas priklauso žmogui į tai, kam priklauso žmogus;
  • Galimybių lygybė virsta mąstymo apie galimybes lygybe (Deboro „Spektaklio visuomenė“);
  • Įsitikinimas visų politinių ir socialinių institucijų kontraktiniu pobūdžiu perauga į tikrovės ir virtualybės sulyginimą ir pasaulis tampa techniniu modeliu;
  • Visos ne individualaus autoriteto formos apskritai pranyksta ir bet koks individas yra laisvas apie pasaulį mąstyti ką tik nori (bendro racionalumo krizė);
  • Valdžių atskyrimo principas virsta pastovaus ideologinio referendumo idėja (savotišku elektroniniu parlamentu), kuriame kiekvienas interneto vartotojas pastoviai „balsuoja“ bet kokiu klausimu duodamas savo nuomonę keliuose forumuose, kurie atitinkamai perduotų galią kiekvienam individualiam piliečiui (kiekvienam praktiškai tampant sava valdţios atšaka);
  • „Pilietinė visuomenė“ visiškai pakeičia valdžią ir tampa globaline, kosmopolitine tautų mišraine;
  • Iš tezės „ekonomika yra likimas“ išvedama tezė „numerinis kodas yra likimas“, tad darbas, pinigai, rinka, gamyba ir vartojimas – viskas tampa virtualu.

Kai kurie liberalai ir neokonservatoriai pasibaisėjo šia per liberalizmo ideologinę pergalę atverta perspektyva prieš perėjimo į postliberalizmą ir postmodernybę. Tad Fukujama, liberaliosios „istorijos pabaigos“ tezės autorius[4], paskutiniame dešimtmetyje JAV ir Vakarus paragino „sugrįžti atgal“ ir laikytis ankstesnės „senosios“ klasikinio liberalizmo fazės su rinka, nacionaline valstybe, jai būdingu moksliniu racionalizmu, kad būtų išvengta kritimo į postliberalią bedugnę. Bet tame jis prieštarauja sau: normalaus liberalizmo transformacija į postmodernybės liberalizmą nėra nei arbitriška, nei savavališka; ji užrašyta pačioje liberaliosios ideologijos struktūroje: laipsniško žmogaus išvadavimo iš visko kas nėra jis pats (nuo visų nežmogiškų ir viršindividinių vertybių bei idealų) eigoje privaloma anksčiau ar vėliau išvaduoti žmogų nuo paties savęs. Ir siaubingiausioji individo krizė prasideda ne tada kai jis kovoja prieš alternatyvias ideologijas, kurios neigia, kad žmogus yra aukščiausioji vertybė, o kai jis įgija galutinę ir nesugrąžinamą pergalę.

LIBERALIZMAS IR ŠIUOLAIKINĖ RUSIJA

Jei visa tai, kas pasakyta apie liberalizmą priešpastatytume tam, kas Rusijoje suvokiama kaip liberalizmas, turėtume pripažinti, kad čia nėra jokio liberalizmo. Yra liberalų, bet nėra liberalizmo. Iki 1990-ųjų pradžios Rusijoje formaliai viešpatavo marksistinė ideologija, kuri nuo vaikystės užaugino absoliučią daugumą tų žmonių, kurie šiandien vienaip ar kitaip įtakoja valdžios sprendimus. Liberalizmo principai visų pirma buvo svetimi instinktyviems Rusijos visuomenės pagrindams; jie buvo aršiai persekiojami TSRS ideologinių organų ir buvo arba nežinomi, arba konstruojami karikatūrizuotoje, arba fragmentiškoje formoje. Vienintelė „liberalizmo“ reikšmė Rusijoje 1990-aisiais buvo laisvė nuo rusiškų-tarybinių politinių-ekonominių tradicijų ir nekritiškas, nesupratingas ir parodiją primenantis Vakarų imitavimas. Praktiškai niekas iš post-tarybinio elito sąmoningai ir tyčia nesirinko liberalizmo: iki pat TSRS galo rusiškojo liberalizmo lyderiai liaupsino Komunistų partiją, Markso idėjas, Planą ir socializmą, kol oligarchai gyveno Komjaunimo komitete arba tarnavo KGB. Kaip politinė ideologija, liberalizmas niekieno nedomino; dėl jo nebuvo sumokėta nei viena kapeika. Toks pigus ir iškrypęs liberalizmas buvo išlaikytas ir 1990-aisiais kaip ideologinis pakaitalas post-tarybinei Rusijai. Bet vietoje to, kad įvaldytų liberalinius principus, jo remėjai ir pamokslautojai užsiiminėjo karjerizmu, privatizacija ir savų aferų tvarkymu, geriausiu atveju tiesiog vykdydami Tarybų ir Rusijos valstybės žlugimo Vakarų kuratorių nurodymus. Tai buvo ankstesnės struktūros ideologinė dezintegracija, kuri jos vietoje nieko naujo nepastatė. Niekas netgi nepasirinko neaiškios „laisvės nuo kažko“[5].

Putinui atėjus į valdžią ir mėginus apsukti Rusijos dezintegracijos procesą, jis nesusidūrė su jokio didesne ideologine opozicija. Jam metė iššūkį tiktai konkretūs ekonominiai klanai, kurių interesus jis skyrė, ir aktyvūs Vakarų šnipinėjimo struktūrose šaknis suleidę įtakos agentai. Absoliuti dauguma liberalų greitai virto „Putino remėjais“, prisitaikydami prie naujojo vadovo patriotinių simpatijų. Netgi ikoninės rusiškojo liberalizmo figūros – Gaidaras, Čiubaisas ir t. t. – elgėsi kaip banalūs oportunistai: jiems visiškai nerūpėjo Putino reformų ideologinis turinys[6].

Rusijoje, nepriklausomai nuo viso 1990-ųjų laikotarpio, liberalizmas giliai neprasiskverbė ir neišugdė autentiškų, įsitikinusių liberalų politinės kartos. Rusijoje jis daugiausia veikė iš išorės, kas galiausiai privedė prie santykių su JAV pablogėjimo, prie Putino kurso Vakarų atžvilgiu užkirtimo ir jo atsakomosios Miuncheno kalbos[7].

Bet sąmoningų liberalų kritinio pasikeitimo Rusijoje momentu pasirodė esant ne daugiau, negu buvo sąmoningų komunistų 1980-ųjų gale. Putinas nereikalavo jų ideologinio užsipuolimo, ketindamas sukontroliuoti tiktai labiausiai nežabotus liberaliuosius oligarchus ir tiesioginius įtakos agentus, kurių elgesys buvo visiškai beteisiškas. Intuityviai siekdamas išsaugoti ir konsoliduoti Rusijos suverenitetą, Putinas įėjo į konfliktą su liberaliaisiais Vakarais ir jų planais dėl globalizacijos, bet savo veiksmų nesuformuodamas į alternatyvią ideologiją. Tai buvo daugiausia dėl to, kad Rusijoje tebuvo labai nedaug įsitikinusių liberalų.

Tikras liberalas yra tas, kuris veikia pagal pamatinius liberalizmo principus netgi tada, kai tai galėtų vesti prie rimtų pasekmių, represijų ar netgi gyvybės netekimo. Jei žmonės pasirodo esantys liberalai tik tada, kai liberalizmas leidžiamas, madingas ar privalomas, būdami pasirengę tik iškilus pirmajam sunkumui šiuos principus atmesti, tai toks „liberalizmas“ su tikruoju nesusijęs. Atrodo, kad Chodorkovskis, šiuolaikinių Rusijos liberalų „ikona“, tai suvokė, praleisdamas kurį laiką kalėjime. Bet tame man atrodo, kad jis yra išimtis tarp laisvėje likusių liberalų.

KRYŽIAUS ŽYGIS PRIEŠ VAKARUS

Kad ir kiek liberalizmas šiandien beteigtų, kad nėra jokių alternatyvų, žmonijos istorijoje visada būna pasirinkimas. Liberalizmas (ir, beje, JAV ir Vakarai) šiandien prisistato ne kaip vienas iš daugelio variantų; jis save vadina vieninteliu galimu pasirinkimu. Ir tai nėra įprastas arbitriškumas: modernybės politinės istorijos logika tokio požiūrio pagrįstumą patvirtina.

Žinoma, galima įsivaizduoti, kad daugelis žmonių planetoje vėlai tesuvoktų, kas nutiko XX a. gale ir XXI a. pradžioje ir iš inercijos patikėtų socializmu, komunizmu ir netgi religija. O galbūt tas kažkas nepriima liberalizmo dėl kokios nors kitos vietinės ar asmeninės priežasties, pavyzdžiui, suvokęs, kad tokioje sistemoje pats rastųsi „nevykėlių“ tarpe. Bet tai daug nereiškia: visos sistemingos ir pamatus turėjusios alternatyvos sutriuškintos ir kažkieno periferinis, nerimastingas ir neprotingas nepasitenkinimas politinėje – ideologinėje plotmėje neturi jokios reikšmės.

Vis dėlto netgi ir naujojoje akivaizdaus savęs primetimo fazėje, liberalizmas (ir postliberalizmas) gali (ir privalo – aš tuo įsitikinęs!) būti atmestas. Ir jei už jo stovi visa modernybės galios inercija, Apšvietos dvasia ir pastarųjų šimtmečių europietiškosios žmonijos politinės ir ekonominės istorijos logika, jis privalo būti atmestas kartu su modernybe, Apšvieta ir europietiškąja žmonija. Tuo labiau, liberalizmo pripažinimas likimu, vakarų Europos istorijos žygį apimančia fundamentalia įtaka, mums leis liberalizmui pasakyti „ne“. Mes turėtume jį atmesti kaip galimą globalinį metafizinį faktorių, o ne kaip pavienę, atsitiktinę ereziją arba nukrypimą nuo normalios raidos. Moderniojoje eroje žmonijos pradėtas kelias privedė būtent prie liberalizmo ir Dievo, tradicijos, bendruomenės, tautybės, imperijų ir karalysčių atmetimo. Toks kelias buvo nueitas visiškai logiškai: nusprendęs išsilaisvinti iš visko, kas suvaldo žmogų, modernybės žmogus pasiekė savo loginį apogėjų: priešais mūsų akis jis išlaisvintas pats nuo savęs.

Pasaulinio liberalizmo ir globalizacijos logika tempia į postmodernaus sunykimo ir virtualybės bedugnę. Mūsų jaunimas jau viena koja joje: liberaliojo globalizmo kodai efektyviai pristatomi pasąmoningu lygmeniu – per įpročius, reklamas, madą, technologijas, žiniasklaidą, garsenybes. Tapatybės praradimas dabar yra įprastas reiškinys – ir ne tik nacionalinės ar kultūrinės, bet netgi lytinės, o netrukus ir žmogiškosios tapatybės. Ir ištisų jų žiauriam „naujos pasaulio tvarkos“ planui aukojamų tautų tragedijos nepastebintys žmogaus teisių gynėjai rytoj spiegs apie kyborgų ar klonų teisių pažeidimus.

Žmonių atsisakymas priimti liberalizmą yra visiškai suprantamas ir gali būti sutinkamas ant kiekvieno kampo. Bet jis liks bejėgis ir neveiksmingas tol kol suprasime, kad susiduriame ne su atsitiktine nelaime, o su kažkuo sistematiška; ne su laikinu nukrypimu nuo normos, o su mirtina, nepagydoma liga, kurios ištakų turėtume ieškoti tuose laikotarpiuose, kuriais viskas atrodė nedebesuota ir aišku, o žmonija atrodė žengianti į progreso, vystymosi, laisvės ir lygių teisių epochą. Bet tai tebuvo artėjančios agonijos sindromas. Liberalizmas yra absoliutus blogis; ne tik savo faktiniame būvyje, bet ir savo pamatinėmis teorinėmis prielaidomis. Ir jo pergalė, jo pasaulinis triumfas tik pabrėţia ir parodo nedoriausias savybes, kurios anksčiau buvo uždengtos.

„Laisvė nuo“ yra šlykščiausia vergijos formulė tiek, kiek ji gundo ţmogų sukilimui prieš Dievą, prieš tradicines vertybes, prieš moralinius ir dvasinius savo tautos ir kultūros pagrindus.

Ir netgi jei liberalizmas laimėjo visus formalius mūšius ir iš tiesų privedė mus prie „amerikietiškojo amžiaus“ viršūnės, tikrasis mūšis dar priešaky.

Bet jis vyks tik tikrai suvokus autentišką praeities reikšmę, teisingu matu ir proporcijomis pažinus liberalizmo ir jo lemtingos pergalės metafizinę reikšmę. Šį blogį įveikti tegali jo išrovimas su šaknimis ir aš neneigiu, kad tokiai pergalei bus būtina nušluoti nuo žemės paviršiaus tas fizines ir dvasines aureoles, iš kurių kilo pasaulinė erezija, kuri teigia, kad „žmogus yra visų dalykų matas“[8]. Tik pasaulinis kryţiaus ţygis prieš JAV, Vakarus, globalizaciją ir jū politinę – ideologinę išraišką – liberalizmą – gali tapti adekvačiu atsaku.

Šio kryžiaus žygio ideologijos išplėtojimas neabejotinai yra reikalas, kuris turėtų tekti ne vien Rusijai, o visoms pasaulio galioms, kurios vienaip ar kitaip priešinasi „amerikietiškajam amžiui“. Kaip bebūtų, bet kokiu atveju ši ideologija privalo pradėti su mirtinos liberalizmo rolės, kuri charakterizavo Vakarų kelią nuo pat akimirkos kai jie atmetė Dievo ir tradicijos vertybes, pripažinimo.


[1] Vok. „Hitleris – Vokietijos pasmerkimas“
[2] Freedom – pozityvioji laisvė – neva lygi liberty – negatyviajai laisvei.
[3] Bendrais bruožais Duginas turi omeny Antrąją ir Trečiąją politines teorijas (marksizmą ir fašizmą).
[4]Pagrindinis Fukuyamos veikalas, „The End of History and the Last Man“, („Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus“) išleistas 1992 metais, atspindi daugelio šiandieninio globalistinio burţuazinio elito paţiūras ir tikslus; iškeliama idėja, kad po TSRS žlugimo dar labiau įsibėgėjęs pasaulinis liberaliųjų kapitalistinių „demokratijų“ išplitimas prives prie „istorijos pabaigos“; buržuazinė kosmopolitinė sistema ir visuomenė traktuojama kaip neva galutinė žmonijos istorinės raidos dalis, „istorijos pabaiga“. „Paskutiniuoju žmogumi“ matomas tipiškas „globalaus“ mąstymo, liberalios ideologijos „vartotojas“. Iš esmės tai reprezentuoja neoliberaliojo bei neokonservatyviojo buržuazinės sistemos sparno idėjas ir galutinius pasaulinės globalistų–kosmopolitų tvarkos sukūrimo tikslus.
[5] Tai galima pagrįstai susieti su faktu, kad liberalizmas iš esmės yra buržuazinės klasės ideologija, reiškianti jos interesus bei siekius; šiuolaikinė Rusijos buržuazija, skirtingai nei ilgas tradicijas turinti Vakarų buržuazija, iškilo iš TSRS santvarkos pelenų, ne tiek vystydama savą kapitalistinį verslą, bet tiesiog, pačia nuogiausia to prasme, išgrobstydama ir išvogdama socialistiniame ūkyje sukurtą turtą.
[6] Norisi įterpti kritišką pastebėjimą prie A. Dugino teksto: iš tiesų šitoks daugelio liberalų perėjimas prie Vladimiro Putino reformų be jokio rimtesnio pasipriešinimo yra nesunkiai paaiškinamas, jei į jį pažvelgsime per atitinkamų veikėjų bei grupių klasinių interesų prizmę: Putinas, stiprindamas Rusijos, kaip nacionalinės ir kapitalistinės valstybės suverenitetą, sustiprino ir nacionalinės Rusijos buržuazijos pozicijas, pakeldamas šią buržuaziją į nacionalinį lygmenį iš buvimo paprasčiausiais JAV ir Vakarų buržuazijos vasalais. Ar liberalizmas, ar bet kuri kita politinė idėja visada ir neišvengiamai praktiškai susiriša su vienokiais ar kitokiais klasiniais interesais; buržuazijai tėra tiktai taktinis-pragmatinis klausimas, ar viešpatauti transnacionalinių konglomeratų, ar nacionalinės valstybės pagrindais. Kitaip tariant, Putino reformos reiškė Rusijos perėjimą nuo buvimo Vakarų kapitalistų kolonija prie buvimo paprasčiausia nacionaline buržuazine valstybe, kurioje savą viešpatavimą įtvirtino vietiniai oligarchai ir kapitalistai, nacionalinė Rusijos buržuazija.
[7] Miunchene 2007-ųjų vasario 10 d. V. Putinas sukritikavo Amerikos hegemoniją ir Amerikos naudojamą prievartą sprendžiant tarptautinius klausimus, įvardydamas JAV kaip tarptautinės teisės pažeidinėtoją.
[8] Pirmasis žinomas šio teiginio autorius yra graikų filosofas Protagoras.

https://ltnacionalistas.wordpress.com/2015/02/02/aleksandras-duginas-lib...