Laiškas Amerikos liaudžiai dėl Ukrainos

Publikuojame dar 2014- ųjų kovą  – netrukus po Krymo referendumo – pirmą kartą pasirodžiusį rusų visuomenės veikėjo, profesoriaus Aleksandro Dugino„Laišką Amerikos liaudžiai dėl Ukrainos“. Jame A. Duginas kreipiasi į paprastus Amerikos žmones, iš anksto apibrėždamas savo požiūrį į JAV, dėl šios valstybės vykdomos politikos kaltindamas ne paprastus amerikiečius, o verčiau Amerikos politinį elitą ir valdančiąją klasę. Tekste pateiktos mintys bei prognozės turėtų būti itin įdomios šiandien, kuomet praėjo vieneri metai nuo jo paskelbimo – didžioji dalis čia išdėstytų Dugino minčių iš esmės jau pasitvirtino.

LAIŠKAS AMERIKOS LIAUDŽIAI DĖL UKRAINOS

Šiuo sunkiu metu esant rimtiems neramumams mūsų vakariniame pasienyje, norėčiau kreiptis į Amerikos liaudį tam, kad padėčiau jums geriau suvokti Rusijos patriotų pozicijas, kurios yra bendros daugumai mūsų visuomenės.

SKIRTUMAS TARP DVEJŲ AMERIKIETIŠKUMO PRASMIŲ (RUSIŠKU POŽIŪRIU)

1. Mes skiriame du skirtingus dalykus: Amerikos liaudį ir Amerikos politinį elitą. Mes nuoširdžiai mylime pirmąjį ir giliai nekenčiame antrojo.

2. Amerikos liaudis turi savo pačios tradicijas, įpročius, vertybes, idealus, pasirinkimus ir įsitikinimus. Jie suteikia kiekvienam teisę būti kitokiam ir laisvai rinktis kuo tapti. Tai puiki savybė. Ji suteikia stiprybės, savigarbos, savivertės ir užtikrintumo. Mes, rusai, tai gerbiame.

3. Bet Amerikos politinis elitas, visų svarbiausia tarptautiniu lygmeniu, elgiasi visiškai priešingai šioms vertybėms. Jis reikalauja laikytis amerikietiško gyvenimo būdo kaio kažko tai universalaus ir privalomo. Jie neigia kitoms tautoms teisę būti kitokioms, jos visiems primeta savo vadinamosios „demokratijos“, „liberalizmo“, „žmogaus teisių“ ir t. t. standartus, kurie dažnai neturi nieko bendro su nevakarietiškų ar tiesiog ne Šiaurės-amerikietiškų visuomenių vertybių sistemomis. Tai yra akivaizdus prieštaravimas vidiniams Amerikos idealams bei standartams. Nacionaliniu mastu teisė į skirtingumą užtikrinama, bet tarptautiniu mastu – paneigiama. Tad mes manome, kad kažkas yra negerai su Amerikos politiniu elitu ir jo taikomais dvigubais standartais. Kur įpročiai virsta normomis, o prieštaravimai laikomi logika. Mes šito negalime suvokti, negalime ir priimti: atrodo, kad Amerikos politinis elitas yra visai ne amerikietiškas.

4. Tad čia ir yra prieštaravimas: Amerikos žmonės yra iš esmės geri, bet Amerikos elitas yra iš esmės blogas. Tai, ką jaučiame Amerikos elitui, neturėtų būti siejama su Amerikos liaudimi ir atvirkščiai.

5. Dėl šio paradokso rusui nelengva išreikšti savo požiūrį į JAV. Galime sakyti,kad jas mylime, galime sakyti, kad jų nekenčiame – nes ir tai, ir tai yra tiesa. Bet yra nelengva visada aiškiai išreikšti šią skirtį. Ji sukuria daugybę nesusipratimų. Tačiau jei norite žinoti, ką rusai iš tiesų mano apie JAV, visada turėkite omeny šią pastabą. Yra lengva manipuliuoti šia semantine dualybe ir klaidingai aiškinti rusų antiamerikonizmą. Bet atsižvelgus į šiuos paaiškinimus, viskas ką iš mūsų išgirsite pasidarys žymiai labiau suprantama.

TRUMPA RUSIJOS ISTORIJOS APŽVALGA

1. Amerikiečių nacija gimė su kapitalizmu. Ji viduramžiais neegzistavo. Amerikiečių protėviai nepatyrė amerikietiškų viduramžių, ,bet tiktai europietiškus. Tai yra svarbus Amerikos bruožas. Galbūt tai yra priežastis, kodėl amerikiečiai nuoširdžiai mano, kad rusų nacija gimė tiktai su Tarybų Sąjunga. Tačiau tai visiškas nesusipratimas. Mes esame žymiai senesnė tauta. Tarybinis laikotarpis buvo palyginus trumpas laikotarpis mūsų ilgoje istorijoje. Mes egzistavome iki Tarybų Sąjungos ir egzistuojame po Tarybų Sąjungos. Tad tam, kad suprastumėte rusus (o taip pat ir ukrainiečius), turėtume atsižvelgti į mūsų praeitį.

2. Rusai Ukrainą laiko esant Didžiosios Rusijos dalimi. Tokia ji buvo ir istoriškai – ne per užkariavimus, bet pagal pačią Rusijos valstybingumo genezę, kuri prasidėjo būtent Kijeve. Mūsų tauta ir valstybė IX amžiuje ir susikūrė apie Kijevą. Tai yra mūsų centras, pirmoji mūsų numylėta sostinė. Vėliau, XII-XIII amžiuose, skirtingos Kijevo Rusios dalys buvo daugiau ar mažiau nepriklausomos su dvejais pagrindiniais priešininkais: vakarų Galicijos ir Voluinės kunigaikštystėmis bei rytų Vladimiro kunigaikštyste (kuri vėliau tapo Maskva). Visose šiose vietovėse gyveno viena tauta, rytų slavai, kurie visi išpažino stačiatikių tikėjimą. Bet vakarų kunigaikščiai buvo labiau įsitraukę į europinę politiką ir turėjo daugiau tiesioginio kontakto su vakarų krikščionybe ir santykinai mažiau su rytų atšakomis. Didžiųjų kunigaikščių titulą rytipse turėjo visos Rusijos valdovais laikyti monarchai (nors ne visada de facto, bet de jure). Mongolų laikotarpiu tiek vakarinės, tiek rytinės rusų kunigaikštystės buvo kontroliuojamos Aukso ordos. Rytų Rusijabuvo daugiau ar mažiau vieninga ir jos jėga augo aplink naująją sostinę – Maskvą. Žlugus totoriams Maskvos kunigaikštystė tapo regioniniu hegemonu ir įsitvirtino žlugus Bizantijos imperijai. Iš to ir Maskvos, kaip Trečios Romos doktrina.

Vakarų vietovių likimas buvo kitoks. Iš pradžių jos buvo įtrauktos į Lietuvos valstybę, o vėliau atitiko Lenkijai. Stačiatikiai vakarų rusai pateko katalikų valdžion. Ankstesnės pagrindinės kunigaikštystės – Galicija ir Voluinė – buvo suskkaldytos ir neteko bet kokių nepriklausomybės likučių. Kai kurios dalys priklausė Lietuvai, kitos – Austrijai-Vengrijai, o dar kitos – Rumunijai. Tačiau dabar mus domina tiktai vakarinė šiuolaikinės Ukrainos dalis. Rytinė jos dalis buvo apgyvendinta kazokų – visoms Novorosijos, į kurią įeina rytų ir pietryčių Ukraina bei pietvakarių Rusija, žemėms būdingų klajoklių gyventojų. Tuomet Krymas dar priklausė Osmanų imperijai.

3. Auganti Maskovijos imperija pirmiausia integravo kazokų kraštus (Novorosiją) ir pamažu įtraukė vakarų rusų apgyvendintas žemes, išlaisvindama jas nuo lenkų bei vokiečių valdžios. Maskvėnų kunigaikščiai buvo įsitikinę tuo būdu atkuriantys Senąją Rusiją, Kijevo Rusią, vienijantys visus provoslavus – rytų ir vakarų – šioje vienintelėje karalystėje.

4. XVIII-XIX amžių bėgyje buvo suvienytos vakarų Rusijos žemės per daugybę karų, kuriuose Krymas pagaliau buvo paimtas iš Osmanų Turkijos.

5. Pirmojo pasaulinio karo metu vakarų Rusijos žemes užkariavo vokiečiai. Tai ilgai neužtruko. Po to sekė Spalio revoliucija ir imperija skilo į daugybę dalių, iš kurių išsivystė naujos nacijos. Skirtingų veikėjų – Petliuros, Machno ir Levitskio – sukūrusių tris trumpai gyvavusias valstybes, buvo mėginta kurti ukrainiečių naciją. Šios valstybės buvo puolamos tiek Baltųjų, tiek Raudonųjų, o be to ir pačios tarpusavyje kariavo. Galiausiai bolševikai atsikovojo carinės imperijos žemės ir paskelbė Tarybų Sąjungą. Tada Tarybų Sąjunga dirbtinai sukūrė Ukrainos Respubliką, į kurią įėjo vakarų Rusija (Galicija, Voluinė) ir pietų Rusija (Novorosija). Vėliau, 1960-aisiais, prie jos buvo pridėtas ir Krymas. Tad šioje respublikoje buvo suvienytos daugiau kaip trys skirtingos etninės grupės: vakarų rusai (Galicijos ir Voluinės kunigaikštysčių žmonių palikuonys); kazokai (didžiarusiškoji Novorosijos populiacija); ir Kryme gyvenantys didžiarusiai bei iki rusų gyvenę totoriai. Ši Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika, kurią sukūrė bolševikai, ir buvo šiuolaikinės Ukrainos pirmtakė. Ši Ukraina 1991-aisiais atsiskyrė nuo TSRS. Šį skilimą išprovokavo daugiau nei tik nepriklausomybės paskelbimas.

6. Taigi šiuolaikiniai ukrainiečiai turi tris genezės linijas: vakarų rusų, kazokų ir didžiarusių bei nedidelės Krymo totorių mažumos.

UKRAINIEČIŲ TAPATYBĖ IR DU GEOPOLITINIAI VARIANTAI

1. Ukrainos prieštaravimą sudaro tapatybių įvairovė. Tik po naujos valstybės – šiuolaikinės Ukrainos – paskelbimo 1991-aisias, iškilo bendros ukrainietiškos tapatybės klausimas. Tokia valstybė ir nacija niekada istoriškai ligi tol neegzistavo. Tačiau šios trys tapatybės labai skirtingos. Didžiarusių apgyvendintas Krymas kartu su didžiąja Novorosijos dalimi akivaizdžiai traukė link Rusijos Federacijos. Tuo tarpu vakarų rusai įvardijo save kaip specifinės „ukrainiečių nacijos“, kurią jie sukūrė savam reikalui, branduolį. Vakarų rusai, dalinai palaikę Hitlerį Antrojo pasaulinio karo metu (Bandera, Šuchevičius), išlaikė iki šiol stiprią etninę tapatybę, kurios esminę dalį sudaro neapykanta didžiarusiams (nors ir mažiau, bet taip pat ir lenkams). Tai gali būti atsekta iki senosios konkurencijos tarp dvejų rusų kunigaikštysčių, ją perkėlus į imperinius bei Stalino valymų laikus. Šie valymai buvo nukreipti prieš visas etnines grupes, bet vakarų rusai palaikė juos didžiarusių kerštu (nors Stalinas buvo gruzinas, o bolševikai buvo internacionalistai). Tad naujai susikūrusios Ukrainos valstybės pasirinktoji tapatybė buvo išskirtintai vakarų rusų tapatybė (Galicijos ir Voluinės), kurioje nėra vietos Novorosijos ar didžiarusių tapatybei.

2. Šis savitumas pasireiškė dvejais priešingais geopolitiniais variantais: Vakarai arba Rytai, Europa arba Rusija. Vakarų Ukrainos žemės palaikė integraciją į Europą, o rytai ir Krymas pasisakė už stipresnius santykius su Rusija. Galicijos gyventojai dominavo politiniame elite ir pristatė Ukrainai tik vieną tapatybę – vakarietišką – ir neigė bet kuriuos pietų bei rytų mėginimus išreikšti savą viziją. Vakarų Ukrainoje giliai įsišaknijęs antitarybiškumas, o taip pat ir tam tikras palankumas Banderos ir Šuchevičiaus, kuriuos imta laikyti naujos Ukrainos nacionaliniais didvyriais, idėjoms. Neapykanta didžiarusiams viešpatavo, o visa antirusiška ksenofobinė retorika – aukštinama.

3. Rytuose ir pietuose vis dar stiprios tarybinės vertybės ir viešpatavo didžiarusiška tapatybė. Tačiau rytai ir pietūs buvo pasyvūs, o jų politinė galia – ribota. Vis dėlto gyventojai pastoviai išreikšdavo savo pasirinkimą, balsuodami už prorusiškus arba bent jau ne atvirai rusofobiškus bei provakarietiškus politikus.

4. Tad ir iššukis Ukrainos politikams buvo tai, kaip išlaikyti šią prieštaringą visuomenę kartu, visuomet balansuojant tarp dvejų priešingų jos dalių. Kiekviena dalis reikalavo nesutaikomų pasirikimų. Vakariečiai reikalavo europietiškos krypties, tuo tarpu rytiečiai ir pietiečiai – rusiškos. Visi naujosios Ukrainos prezidentai būdavo nepopuliarūs, beveik tiek, jog būdavo nekenčiami būtent dėl to, kad negalėjo išspręsti šios problemos, kuriai sprendimo ir nebuvo. Jei tik būdavo patenkinama viena dalis gyventojų, tai iš karto iššaukdavo kitos dalies neapykantą. Šitokioje situacijoje vakariečiai buvo aktyvesni ir aršesni bei iš dalies pajėgė primesti savąją visuotinę ukrainietišką tapatybę visai šalies politinei erdvei – žinoma, ne be rimtos vakarų Europos ir, pirmiau visko, JAV pabalbos.

ĮVYKIAI IR JŲ REIKŠMĖ

1. Prieiname prie dabartinės krizės. 2004-ųjų Oranžinė revoliucija buvo įvykdyta vakariečių, metusių iššūkį teisėtai Viktoro Janukovičiaus, kuris buvo laikomas rytų kandidatu, pergalei. Trečias rinkimų turas (prieš visas demokratines normas) buvo jėga primestas tam, kad nugalėtų vakarų kandidatas (Juščenka). Po ketverių metų vakarų prezidentas tesurinko tik 4% balsų ir buvo išrinktas rytietis Janukovičius. Šįkart jo pergalė buvo tokia akivaizdi, kad niekas negalėjo jos paneigti.

2. Janukovičius vykdė balanso politiką. Jis nebuvo iš tiesų prorusiškas, bet nepataikavo ir Vakarų reikalavimams. Jis nebuvo labai sėkmingas ar efektyvus, mėgindamas apmulkinti Putiną bei Obamą, nuvildamas abu, o tuo pačiu ir abiejų pusių ukrainiečius. Jis buvo oportunistas be jokios tikros esminės strategijos, be kurios buvo tiesiog neįmanoma vystytis visuomenėje su skilusia asmenybe ir skilusia tapatybe. Jis daugiau reaguodavo į situacijas, negu aktyviai veikdavo.

3. Paskui jis neryžtingai ir nenoriai ėmė judėti link Rusijos, vengdamas sutarties su Europos Sąjunga (ES) pasirašymo – tada ir sukilo opozicija (vakariečiai). Tai buvo pretekstas Maidanui. Sukilimas iš pradžių buvo vakarų sukilimas prieš rytus ir pietus. Tad rusofobija bei nacistinė nostalgija buvo esminės jo savybės.

4. Opozicija gavo milžinišką palaikymą iš Vakarų šalių – visų pirmiausia iš JAV. Amerikos vaidmuo šiuose įvykiuose buvo lemiamas ir amerikiečių valia nuversti prorusišką prezidentą pasirodė esanti tvirta ir stipri. Buvo paviešinta, kad daugumą riaušių aukų nušovę snaiperiai nebuvo Janukovičiaus. Aišku, kad jie buvo dalis JAV planų Ukrainoje įvykdyti perversmą bei eskaluoti konfliktą.

5. Maidano opozicija įvykdė perversmą, nuvertė Janukovičių, kuris pabėgo į Rusiją, o po to neteisėtai paėmė valdžią Kijeve. Tai buvo neteisėtas pučas, į valdžią atvedęs visiškai neteisėtą chuntą.

6. Pirmieji vakariečių žingsniai po valdžios paėmimo buvo tokie:

• pareiškimas dėl noro jungtis prie NATO;
• išpuoliai prieš rusų kalbą;
• prašymas būti priimtiems į ES;
• atsisakymas Rusijai leisti Sevastopolyje (Kryme) turėti laivyno bazę;
• korumpuotų spekuliantų paskyrimas rytų ir pietų Ukrainos regionų gubernatoriais.

7. Atsakydamas į šiuos veiksmus, Putinas užėmė Krymą, remdamasis vienintelio teisėto Ukrainos prezidento – Janukovičiaus – dekretais. Jis taip pat iš Rusijos parlamento gavo teisę Ukrainoje dislokuoti Rusijos kariuomenę. Krymo vietinė valdžia buvo pripažinta Maskvos šio krašto atstovais ir Putinas griežtai atsisakė nuo santykių su Kijevo chunta.

8. Taip ir atsidūrėme esamoje padėtyje.

TRUMPA PROGNOZĖ

1. Prie ko tai prives? Ukraina per pastaruosius 23 savo istorijos metus nustojo egzistavusi. Tai jau nebeatšaukiama. Rusija prisijungė Krymą ir pasiskelbė rytų ir pietų Ukrainos (Novorosijos) apsisprendimo teisės garantuotoja.

2. Tad artimoje ateityje bus sukurti mažiausiai du atskiri politiniai dariniai, atitinkantys viršuje minėtas dvi priešingas tapatybes. Vakarų Ukraina su savo pro-NATO pozicija ir ultranacionalistine ideologija bei Novorosija su prorusiška (ir pro-eurazijistine) orientacija (matomai be aiškios ideologijos, lygiai taip pat kaip ir pati Rusija). Vakarų Ukraina protestuos mėgindama išlaikyti rytus ir vakarus savo valdžioje. Tai neįmanoma demokratiniais būdais, todėl nacionalistai naudos smurtinę jėgą. Po kiek laiko rytų ir pietų pasipriešinimas išaugs ir/arba įsiterps Rusija.

3. JAV ir NATO šalys visomis priemonėmis palaikys vakariečius ir Kijevo chuntą. Bet iš tiesų ši strategija situaciją tik pablogins. Problemos esmė esti čia: jei Rusija kišis į valstybės, kurios gyventojų dauguma laikytų tokį kišimąsį neteisėtų, tuomet JAV ir NATO valstybių pozicija būtų natūrali ir pagrįsta. Tačiau šioje situacijoje rytų ir pietų Ukrainos gyventojai priima Rusiją, laukia jos, prašo jos ateiti. Ukrainoje šiuo metu vyksta savotiškas pilietinis karas. Rusija atvirai palaiko rytus ir pietus. JAV ir NATO palaiko vakarus. Vakariečiai mėgina visą Ukrainą priversti laikytis nuostatos, kad ne visi rytų ir pietų gyventojai yra patenkinti Rusija. Tai yra tiesa. Bet taip pat yra tiesa ir tai, kad toli gražu ne visi vakarų gyventojai yra patenkinti Dešiniuoju sektoriumi, Bandera, Šuchevičiumi ir magnatų viešpatavimu. Tad jeigu Rusija ir nuspręstų įsiveržti į vakarines Ukrainos dalis ar į patį Kijevą, tuomet tai galėtų būti laikoma neteisėta agresija. Bet būtent tokią agresiją vykdo JAV, besilaikydama pozicijos padėti Kijevo chuntai užkariauti rytus ir pietus. Tai laikytina neteisėta agresija, kuri neišvengiamai išprovokuos aršų pasipriešinimą.

IŠVADA

1. Štai ką aš norečiau pasakyti Amerikos liaudžiai. Amerikos politinis elitas šioje situacijoje, kaip ir daugybėje kitų, mėgina sukurstyti rusų neapykantą amerikiečiams. Bet tai nepavyko. Mes nekenčiame Amerikos politinio elito, kuris neša mirtį, terorą, melą ir skerdynes visur – Serbijoje, Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje – o dabar ir Ukrainoje. Mes nekenčiame globalinės oligarchijos, kuri uzurpavo Ameriką ir naudojasi ja kaip savo įrankiu. Mes nekenčiame jos politikos dvigubų standartų, pagal kuriuos nekalti piliečiai, neturintys nieko bendro su fašistine ideologija būna vadinami „fašistais“, kol tuo tarpu mėginama pasakyti, kad Ukrainoje veikiantys hitlerininkai ir atviri Banderos gerbėjai nėra „naciai“. Viskas, ką kuria Amerikos politinis elitas (su mažomis išimtimis), tėra tiktai vienas didelis melas. Ir mes nekenčiame šito melo, nes šito melo aukomis esame ne vien tik mes, bet taip pat ir jūs, Amerikos liaudis. Jūs jais tikite, jūs už juos balsuojate. Jūs jais pasitikite. Bet jie vis tiek jus apgaudinėja ir išduoda.

2. Mes neturime jokių ketinimų ar noro pakenkti Amerikai. Mes esame toli nuo jūsų. Amerika yra amerikiečiams, kaip sakydavo prezidentas Monro. Amerikiečių, o ne kitų, interesams. Ne rusams. Taip, tai tikrai teisinga. Jūs norite būti laisvais. Jūs ir visi kiti to nusipelno. Bet ką po velnių veikiate senosios Rusios sostinėje, ponia Viktorija Nuland? Kodėl jūs kišatės į mūsų vidaus reikalus? Mes vadovaujamės teise ir logika, istoriniu tęstinumu ir gerbiame tapatybes bei skirtumus. Tai ne amerikiečių reikalas – ar ne?

3. Esu tikras, kad skiriamoji linija tarp amerikiečių ir Amerikos politinio elito yra labai gili. Bet kuris sąžiningas amerikietis, ramiai išstudijavęs šį atvejį, prieis išvados: „tegul jie sprendžia patys. Mes nepanašūs į tuos keistus ir laukinius rusus, bet tegul jie eina savu keliu. Ir mes toliau eisime savu.“ Bet Amerikos politinis elitas turi kitokią darbotvarkę: provokuoti karus, maišytis regioniniuose konfliktuose, kurstyti neapykantą tarp skirtingų etninių grupių. Amerikos politinis elitas aukoja Amerikos liaudį reikalams, kurie nuo šios liaudies yra toli, jai neaiškūs, netikri ir, pagaliau, labai ir labai negeri.

4. Amerikos žmonės neturi rinktis tarp ukrainiečių (vakarų rusų – Galicijos ir Voluinės) ir rusų (didžiarusių). Ne tame esmė. Būkite su Amerika, tikrąja Amerika, su savo vertybėmis ir savo liaudimi. Padėkite sau ir būkite kuo esat. Bet Amerikos politinis elitas daro sprendimus vietoje Jūsų. Jis jums meluoja, jis jus dezinformuoja. Jis rodo falsifikuotas nuotraukas ir falsifikuoja įvykius, kuriems teikia išgalvotus paaiškinimus bei idiotiškus komentarus. Jie meluoja apie mus. Ir jie meluoja apie jus. Jie duoda iškreiptą jūsų pačių atvaizdą. Amerikos politinis elitas pavogė, iškreipė ir sufalsifikavo amerikietišką tapatybę. Ir jie verčia mus jūsų nekęsti, o jus mūsų nekęsti.

5. Štai ir mano mintis bei pasiūlymas: nekęskime Amerikos politinio elito drauge. Kovokime už savo tapatybes – jūs už amerikietišką, o mes už rusišką, bet priešas abejais atvejais yra tas pats – pasaulį valdanti globalinė oligarchija, kuri naudojasi jumis ir traiško mus. Sukilkime. Priešinkimės. Kartu. Rusai ir amerikiečiai. Mes esame liaudis. Mes nesame jų marionetės.

http://revoliucija.org/2015/05/30/aleksandras-duginas-laiskas-amerikos-l...