Tad suprasdami esminį didelio žaidimo pamatą ir schemą, kuriame mes dalyvaujame ir negalime nedalyvauti, niekas mūsų neišgelbės nuo dalyvavimo ir neatleis mums nedalyvavimo, taigi privalome pademonstruoti pažangias pozicijas Korėjos atžvilgiu. Dabar mes atrodome taip, kad kartais evakuojame savo ambasadas, o kartais ne – tik kai kyla grėsmė mūsų šaliai. Bet tai negražu didelei šaliai. Privalome eiti į Šiaurės Korėją sakydami arba  „Šiaurės Korėja mūsų“, arba  „nelieskite Šiaurės Korėjos“. Mums gali nepatikti kas ten dedasi, ji gali ir nebūti mūsų, bet tokiomis aplinkybėmis privaloma parodyti drąsą. Galbūt ne korėjiečiams ir visai ne amerikiečiams, bet kiniečiams; t. y. tokiu politiniu momentu pavadinti Šiaurės Korėją savo protektoratu, juk būtent taip dažnai elgdavosi ir carinė Rusija, šen bei ten išvengdama konkrečių konfliktų.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.