„Evola ir Naseras“

Pateikiame italų antiglobalisto intelektualo, Claudio Mutti, rašinio „Evola ir Naseras“, lietuvišką vertimą.

Autorius trumpai aptaria ir kritikuojaJulijaus Evolos pažiūras į islamiškojo pasaulio šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimus, nurodydamas 1979-ųjų Islamo revoliucijos pavyzdį.

EVOLA IR NASERAS 

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

Tad 1956-aisiais, kada Egipto liaudžiai reikėjo priešintis anglo-prancūzų-sionistų agresijai, daugelis iš tų, kurie kovojo prieš Vakarų plutodemokratijas, Egiptą laikė nauja fronto linija prieš senuosius priešus ir išreiškė savo solidarumą Egipto liaudžiai ir jos Vadui.

Italų neofašistai nepamiršo savo šalies pro-arabiško ir pro-islamiško požiūrio fašistiniu laikotarpiu ir prisiminė, kad Pasaulinio karo metu islamo pasaulio nepriklausomybės judėjimai bendradarbiavo su Roma ir Berlynu.

Julijus Evola, kuris 50-aisiais aktyviai bendradarbiavo su neofašistine spauda, parašė  „Il Meridiano d’Italia“ (1957 m. kovo 3 d.) pasirodžiusį straipsnį pavadinimu  „Islamo emancipacija yra kelias į komunizmą“, kuris šiek tiek paredaguotas išėjo ir Neaopolio laikraštyje  „Roma“.

Evolos nuomone, neofašistai darė klaidą, nes simpatizuodami  „iridentiniams arabų judėjimams ir Egipto iniciatyvoms“ bei visapusiškai smerkdami kolonializmą jie pamiršta, kad kolonializmas reprezentavo  „patį baltosios rasės hegemonijos principą“. Anot Evolos,  „yra pakankamai aišku, kad minėtieji judėjimai už nepriklausomybę rizikuoja pakrypti į komunizmą“; jo nuomone, naseriškasis Egiptas labiau nei kitos šalys ir ėjo šiuo pavojingu keliu. Naserizmui ir kitiems islamo pasaulio išsivadavimo judėjimams Evola priešpastatė   „ortodoksinį islamą“, kuris  „ginamas Saudo Arabijos ir Islamo brolijų organizacijos“, nors Islamo brolija savo programoje turėjo  „ekstremistinių radikalių socialinių reformų idėjų“.

Kai dėl  „baltosios rasės hegemonijos“, tai būtina pažymėti, kad žurnale  „Lo Stato“ (1936 liepa) tas pats Evola pristatė  „baltosios rasės pranašumo“ temą kaip problematišką. Ir yra sunku suprasti kaip jis galėjo matyti ortodoksinį islamą Saudo Arabijoje, nes vahabistinė sekta visų islamiškosios tradicijos žmonių laikoma heterodoksine.

Tiesą pasakius, po Antrojo pasaulinio karo Evolos nuomonė (žiūrėti  „Orientamenti“) buvo ta, kad tuometinėmis istorinėmis aplinkybėmis (o ne ideologiniu požiūriu) Vakarai reiškė  „mažesnę blogybę“. Kaip žinome, jo akyse principinis priešas buvo Sovietų Sąjunga, kuri daugumos Vakariečių buvo laikoma grėsme. Tad obsesija dėl komunizmo jį, kaip daugelį kitų, paskatino matyti tariamą komunizmo pavojų, kur jo tiesiog nebuvo: Egipte komunistų partija iš tiesų buvo uždrausta, o jos vadai, kurių didelė dalis buvo žydai, buvo nukenksminti. Minėtame Evolos straipsnyje yra mintis, kuria pats autorius laikė  „esmine“ ir išreiškė šiais žodžiais:  „jie išsivaduoja didele dalimi apleisdami savo tradicijas ir daugiau ar mažiau idealiai imituodami Vakarų valstybes.“

Jei ir baimė, kad kova prieš Vakarų hegemoniją galėtų pastūmėti islamo šalis į komunizmo glėbį buvo nepagrįsta, Evola nebuvo visiškai neteisus kai jis teigė, kad politinis išsivadavimas nuo kolonializmo dažnai būdavo lydimas svetimų kultūrinių elementų priėmimu. Akivaizdu, kad tuo metu Evola nematė tų galimybių, kurios po dvidešimties metų paskatino  „Islamiškojo atbudimo“ iškilimą ir leido kai kurioms musulmoniškoms tautoms, antai iraniečiams, išsivaduoti iš Vakarų viešpatavimo metant šalin importuotąsias ideologijas ir taikant tradicinius modelius.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/04/09/claudio-mutti-evola-ir-naseras/