„Didysis kontinentų karas“

Į „Nacionalisto biblioteką“ įtraukiame rusų profesoriaus Aleksandro Dugino darbą, parašytą 1991 – 1992 metais, trečiąją knygos „Konspirologija“ dalį. Tekste aptariamos pagrindinės Dugino idėjos apie geopolitikas, kurias jis toliau plėtoja ir šiandien; priešprieša tarp „žeminės“ bei „jūrinės“ civilizacijos ir jėgų, Europos ir Azijos jėgų priešingumas Euroatlantinėms anglosaksų jėgoms ir šios priešpriešos istorija XX amžiuje. (atsisiųsti tekstą spauskite ČIA).

VERTĖJO KOMENTARAS

Kodėl verta susipažinti su Aleksandro Dugino darbais ir Eurazijos idėja? Šis A. Dugino tekstas – knygos „Konspirologija“ dalis – buvo parašytas beveik prieš 20 metų, paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai Rusijoje ir Rytų Europoje vyko staigūs ir radikalūs geopolitiniai pokyčiai. Tačiau šiandien jis nemažiau aktualus kaip vienas iš šiuolaikinio eurazistų judėjimo pamatinių tekstų (vėliau A. Dugino nuomonė ne kartą keitėsi), kadangi ir pats judėjimas, daugeliui europiečių vis labiau nusiviliant Europos Sąjunga ir Jungtinių Amerikos Valstijų politika ir didėjant Rusijos geopolitinei įtakai, tampa vis labiau matomas ir populiarus ne tik Rytų Europoje ir Rusijoje, bet ir Vakaruose. Galima rasti daugybę įvairiausių leidinių ir tinklapių, skirtų Eurazijos idėjai ir misijai. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šią idėją ir jos autorių palaiko dabartinė oficialioji Rusijos valdžia. Kaip dažnai nutinka šiame perteklinės informacijos amžiuje, žmonės yra linkę priimti ar atmesti Eurazijos idėją vien tik perskaitę vieną kitą antraštę, atsiliepimą internete ar kokio nors autoritetingo tinklaraštininko nuomonę. Tuo tarpu šis tekstas iš esmės yra glaustas įvadas į eurazizmą, iš kurio galima sužinoti šios ideologijos istoriją, principus, svarbiausius veikėjus, požiūrį į XX a. istoriją, nacionalizmą ir t.t. Be to, mano manymu, tekste yra keletas klausimų, į kuriuos tiek priimant, tiek atmetant A. Dugino idėjas ir Eurazijos koncepciją, verta atkreipti dėmesį.

Konspirologija. Pats veikalo pavadinimas „Konspirologija“ – sąmokslo teorijų mokslas ar studijos – gerai atspindi jo turinį. A. Duginas į istorinius įvykius iki 1945 m. ir po jų žiūri pro dviejų radikaliai skirtingų pasaulėžiūrų formuojamų ir vedamų geopolitinių jėgų – Atlantistų (pagrinde Anglijos ir JAV) ir Eurazistų (Rusija, Vokietija ir daugelis kitų žemyninių valstybių) – priešpriešą. Šį „sąmokslą“ jis pateikia kaip kur kas labiau pagrįstą ir vertesnį dėmesio, nei visų gerai žinomas „žydų-masonų sąmokslas“, nors, mano manymu, šie „sąmokslai“ vienas kitam netrukdo, o, priešingai, puikiai vienas kita papildo. Kadangi tai yra „konspirologinė“ studiją su visais šio žanro ypatumais, siūlyčiau į tekste sutinkamus dageliui niekada negirdėtus slaptųjų organizacijų, ordinų, bendrijų ir religinių sektų pavadinimus žiūrėti daugiau metaforiškai, kaip į tam tikrų idėjų ir bendros pasaulėžiūros siejamas žmonių grupes ir jas apibūdinančius simbolius. Beje, kalbant apie šią A. Dugino studiją, reikia pasakyti, kad ji būtų neįmanoma be Prancūzijoje gyvenusio rumuno Žano Parvulesko (1929-2010) „konspirologinių“ idėjų ir visos prancūziškos alternatyvios Europos vizijos ir karu teikia bent šiokią tokią galimybę su ja susipažint, nes praktiškai visi Parvulesko ir kitų šios „konspirologinės“ krypties autorių darbai yra išleisti tik prancūzų kalba.

Pasaulėžiūros reikšmė. Vertinga A. Dugino pastaba, kad pasaulėžiūros negalima dirbtinai sukurti, ją galima tik atrasti, atskleisti, iškelti į paviršių. Jo pasiūlytas pagrįstas civilizacijų skirstymas į „jūrines“ ir „žemynines“ arba „sausumos“ ir aprašyti nesuderinami jų geopolitinių pasaulėžiūrų skirtumai leidžia naujai pažvelgti į atlantinių ir žemyninės Europos valstybių (pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos bei Amerikos) priešpriešas. Žinoma, reikia nepamiršti, kad ši A. Dugino geopolitinė dichotomija nėra absoliuti ir vienintelė: pavyzdžiui, graikai, antikos laikais buvę puikūs jūrininkai ir kolonistai, Eurazijos koncepcijoje laikytini žemynine tauta, kaip ir iš visų pusių vandens apsupti japonai ir bandoma į tą pačią „lentyną“ dėti mongolus su romėnais ir vokiečiais ir ignoruojami kiti keliai ieškoti pasaulėžiūros vienovės, kaip, pavyzdžiui, bendra rasinė pasaulėžiūra ir dvasinė realybė. Verta pagalvoti ir apie tai, jog galbūt todėl, kad „atlantistinė“ merkantilinė, liberalistinė, individualistinė ir egalitarinė pasaulėžiūra neatitinka giluminės anglų ir europiečių kilmės amerikiečių rasės nulemtos dvasinės realybės, dabar matome tokią sparčią šių visuomenių dezintegraciją.

Požiūris į nacionalizmą ir XX a. istoriją. Norint suprasti eurazizmo ir nacionalizmo ryšius ir suderinamumo galimybes, verta atkreipti dėmesį į poskyrį „„Kraujas ir žemė“ – „Kraujas ar žemė“?“ Mano manymu, A. Duginas dirbtinai konstruoja tokiai didvalstybei kaip Rusija palankią „kraujo“ ir „žemės“ priešpriešą: esą vokiečių (ar bet kieno kito) nuoširdus susirūpinimas savo tautos tobulinimu yra tikras rasizmas ir neįmanoma sukurti pasaulėžiūra grįsto geopolitinio bloko kartu besirūpinant savo tauta ir rase. Pati žemyninio geopolitinio bloko, paremto bendra pasaulėžiūra ir jungiančio Europos ir Azijos tautas, idėja yra pasigėrėtina, tačiau, reikia tikėtis, kad ji nereiškia „kiaurų“ valstybių sienų arba visiško jų nebuvimo, „laisvos“ darbo rinkos, nevaržomo kapitalo judėjimo ir rasių maišymosi. Dar į akis krenta būtent Rusijos istorijos versijai palankus XX a. įvykių ir asmenybių traktavimas: esą Vokietija pirmoji ėmėsi agresijos prieš visiškai nepasiruošusią TSRS ir rusų kariškiai dėl to nuoširdžiai nustebo (nors dabar žinoma, kad situacija buvo kiek kitokia) arba beveik palankus požiūris į Leniną kaip į Eurazijos vizionierių ir t.t.

Okultinis karas. Tekste beveik kiekvienoje pastraipoje minimas „okultinis“, slaptasis karas, vykstantis tarp skirtingų pasaulėžiūrų civilizacijų, tautų ir žmonių šimtmečius ar net tūkstantmečius. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paranojiška. Visgi lygiai taip pat kvaila būtų matyti, kad visi geopolitiniai sprendimai skaidriai priimami parlamentų posėdžiuose ir tarptautiniuose forumuose. Iš tiesų, tiems, kurie vykdo užkulisinius geopolitinius žaidimus, yra labai patogu, kad dauguma save išsilavinusiais laikančių ir visuomenės nuomonę formuojančių žmonių su panieka žiūrėtų į visus „sąmokslus“ ir slaptas organizacijas. Iš tikrųjų ne visi tekste pateikti okultinio karo aspektai yra iš piršto laužti (daugiau apie okultinį karą galima sužinoti iš J. Evolos darbų, kurie laisvai prieinami anglų kalba). Teriekia prisiminti visai neseniai visuomenei atskleistą faktą, kad Šaltojo karo metais JAV CŽV kaip „ginklą“ prieš to meto TSRS ir jos mene įtvirtintą realistinę ir monumentalią estetiką individualizmo ir liberalizmo propagavimui naudojo modernųjį meną – Abstraktųjį ekspresionizmą. Čia gerai atsispindi A. Dugino mintis, kad žmonės ir organizacijos dažnai dalyvauja okultiniame kare ir geopolitinėse kovose patys to net nenumanydami. Pavyzdžiui, Abstrakčiojo ekspresionizmo „menininkai“ turbūt net nenujautė, kad jų beprasmės terlionės turi tokią geopolitinę reikšmę. Turėdami tai galvoje, galime savęs paklausti, ką šiose kovose atstovauja vartotojišką gyvenimo būdą propaguojantys pramogų pasaulio veikėjai, įvairūs politiniai apžvalgininkai, taip vadinami pilietiniai sąjūdžiai ir kiti.

Simbolika. Dar VI a. pr. Kr. kinai suprato, kad tikroji kova vykdoma ne žodžiais ir ne ginklais, tikroji kova vyksta tarp simbolių. Taigi, pabaigai verta į juos pažiūrėti. Eurazinio judėjimo ženklas – chaoso simbolis (http://en.wikipedia.org/wiki/Symbol_of_Chaos), visiškai naujas ir ganėtinai dažnai matomas, bent jau tiems, kas domisi alternatyvia politika ir, žinoma, niekur nedraudžiamas. (Tuo tarpu senas kaip pasaulis ir daugeliui Šiaurės pusrutulio kultūrų ir tautų būdingas dinamiškos tvarkos simbolis – svastika – Europoje draudžiamas, užsipuolamas ir jo demonstravimas viešumoje gresia rimtais nemalonumais.) Tai lyg ir patvirtina mano subjektyvią nuomonę, kad A. Duginas ir eurazizmas daugiau yra naudingi kaip senosios tvarkos griovėjai, o ne kaip naujosios kūrėjai.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2013/12/01/aleksandras-duginas-didy...