Prieš pereidami prie išsamesnio Lietuvos tradicionalistinių NRJ doktrinų filosofinių ir pasaulėžiūros ištakų tyrimo, glaustai aptarsime tradicionalizmo ideologiją ir apibrėšime pamatines sąvokas, kuriomis naudosimės; taip pat aptarsime tradicionalistines doktrinas, kurios stipriausiai veikė NRJ atsiradimo ir sklaidos procesus. Analizę pradėsime nuo kertinės jos sąvokos. NRJ termino kilmės šalis – Japonija, kurioje šis fenomenas pradėtas tirti XX a. pradžioje. Terminas „naujosios religijos“ – vertinys iš japoniškojo shin shukyo. Šį terminą XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasiskolinę iš Japonijos sociologų, Vakarų mokslininkai pavertė universaliu, vartotinu vietoje terminų „sekta“, „kultas“ ar „denominacija“. Kultais nuspręsta vadinti tik itin manipuliatyvias religines, psichoterapines, politines ar komercines grupes.[2]

Vakaruose XIX–XX a. pradėjo formuotis kitoks požiūris į religinius fenomenus apskritai. Šiuolaikinės religijotyros tėvas iš Nyderlandų Pierre’as Daniëlis Chantepie de la Saussaye (1848–1920) 1887 m. išleistoje knygoje „Religijų istorijos vadovas“ (Lehrbuch der Religionsgeschichte) pirmąsyk pavartojo „religijos fenomenologijos“ terminą. Šiam mokslininkui religijos fenomenologijos tikslas – istorinius duomenis surinkti tam, kad būtų atlikta religijos koncepcijų analizė. P. D. Ch. de la Saussaye idėjomis sekė kitas olandas – Williamas Brede Kristensenas (1867–1953), kuris religijos fenomeną siūlė skaidyti į būdingus konkrečioms religijoms elementus. W. B. Kristenseno fenomenologija daug ką perėmė iš savo įkvėpėjo, tačiau jis dar labiau rėmėsi itin įtakinga vokiečių liuteronų teologo Rudolfo Otto (1869–1937) sukurta šventybės (das Heilige) koncepcija, suformuota tuo pačiu pavadinimu 1917 m. išleistoje knygoje.

R. Otto šventybė „glūdi „už“ šventumo, [...] gali jį lemti, sąlygoti, bet su šventumu jos tapatinti negalima“[3]. R. Ottui „erdvė ir laikas skyla į dvi sritis – sakraliąją ir pasaulietiškąją“[4]. Šis skilimas šventybei suteikia naują „vietą“ – pasaulio „centrą“, axis mundi. Lietuviai, kaip ir daugelis tautų, turėjo savus pasaulio „centrus“ – alkus. Šiuolaikinio, new age pakraipos pasaulio „centro“ pavyzdžiu galėtume pavadinti vadinamąją Merkinės piramidę, esančią Varėnos rajono Česukų kaime. Vėliau šventybės temą išplėtojo rumunų kilmės religijotyrininkas Mircea Eliade[5] (1907–1986), olandas Gerardus van der Leeuw (1890–1950)[6] ir daug kitų mokslininkų, bandžiusių apibrėžti skirtį tarp dviejų pasaulių – to, kuriame gyvena religingas žmogus ir pasaulietiškojo, sekuliaraus. Tiesa, ne visose religijose dichotomija tarp švento ir pasaulietiško pasaulio, ezoterikos ir egzoterikos, yra stipri. Pavyzdžiui, budizme dualizmas tarp šventybės ir pasaulietiškumo nepripažįstamas, tuo tarpu new age judėjimuose jis itin svarbus – tai liudija ir griežta šių judėjimų narių hierarchija: naujokai mokomi NRJ „paslapčių“, kol prieina iniciacijos slenkstį ir, jį peržengę, patenka į sacrum sritį.

Skirtį tarp sacrum ir profanum savaip apibrėžė įtakingi komparatyvistinės metodologijos propaguotojai tradicionalistai, kurių mokykla dar vadinama integraliniu tradicionalizmu arba perenializmu (Sophia Perennis, lot. „amžinoji išmintis“). Tradicionalizmo judėjimo įkvėpėjas, garsus prancūzų komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos, menotyros šalininkas, atsivertęs į islamą, – René Guénonas (1886–1951) – „pabrėžė Vakaruose aukštinamo „materialių vertybių kulto“, „civilizuotumo“ reliatyvumą, kurie tradicinių civilizacijų vertybių sistemoje traktuojami kaip „barbariškumo“ apraiškos“[7]. Be šio mokslininko, itin įtakingi dar keli tradicionalistų judėjimo pradininkai – iš tuometinio Ceilono (dab. Šri Lanka) kilęs metafizikas, vienas garsiausių indų ir Vakarų lyginamųjų kultūros, estetikos ir meno studijų specialistų Ananda Coomaraswamy‘is (1877–1947), Šveicarijoje gimęs metafizikas, poetas ir dailininkas Frithjofas Schuonas (1907–1998), vokiečiakalbis šveicaras eruditas Titus Burckhardtas (1908–1984), iranietis religijos, filosofijos, religijos, estetikos, meno tyrinėtojas Seyyedas Hosseinas Nasras (g. 1933). Šie mąstytojai tvirtino, kad šiuolaikinis pasaulis turi būti reformuotas remiantis tūkstantmečiais žmonijos puoselėtomis kultūros tradicijomis, kurias savo tekstuose įvardija jiems pamatine sąvoka tapusią Tradiciją, kurią rašė didžiąja raide ir siejo su Sophia Perennis. Beje, Sophia Perennis arba Philosophia Perennis termino kilmė siekia Renesanso laikus. Apie ją rašė vokiečių eruditas Gottfriedas Leibnizas (1646–1716), tačiau iš tiesų pirmasis amžinosios išminties idėją aprašė ir terminą Philosophia Perennis paminėjo kur kas mažiau žinomas Vatikano bibliotekininkas, teologas Augustinus Steuchius (Augustine Steuch), 1540 m. išleidęs veikalą De philosophia perenni sive veterum philosophorum cum theologia christiana consensu libri X. Tiesa, terminus „amžinoji Dievo valios versmė“ arba „amžinoji Dievo išmintis“ vartojo scholastai dar XII–XV a. Tačiau A. Steuchiuso frazė „Dievas yra suprantantis, suprantamas ir supratimas“ tapo legendine ateities filosofams.

Kaip matome, minėti tradicionalizmo ideologai ir jų įkvėpėjai akcentavo simbolizmo, metafizikos ir dvasingumo reikšmę. Jie, remdamiesi Rytų tradicijomis, teigė, jog Vakarų pasaulis gyvena Tamsiajame amžiuje (Kali Yuga). Jam padėti galįs tik atgimęs intelektualinis elitas, prikėlęs iš užmaršties seniai užmirštą žinojimą, prieš šimtus, tūkstančius metų formavusį tradicinių visuomenių mentaliteto branduolį. Amžius, kuriame klestėjo dieviškoji Tradicija, vadinamas Aukso amžiumi (Satya Yuga).

Įdomus sutapimas – daugelis tradicionalistų buvo pastarąjį šimtmetį sparčiausiai plintančios pasaulyje islamo religijos šalininkai musulmonai. Islamą šiuo metu išpažįsta daugiau kaip 1,5 mlrd. pasaulio gyventojų. Lietuvoje, nors nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) klestėjimo laikų mūsų multikultūrinei ir polikonfesinei valstybei (ypač karinėse struktūrose) šimtmečiais ištikimai tarnavo daug šios religijos adeptų (tai buvo vieni patikimiausių LDK karinių dalinių), iki šiol išliko negausi musulmonų bendruomenė – apie 3200. Jie, kaip ir karaimai, judėjai (chasidai ir mitnagedai) bei krikščioniškosios konfesijos (lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, sentikiai, stačiatikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai) pagal Lietuvos įstatymus pripažįstami tradicine religine bendrija, kuri vienija 7 bendruomenes.[8] Taip pat mūsų šalyje veikia 11 visuomeninių musulmonų organizacijų. Kaip ir pasaulyje, taip ir Lietuvoje islamas – labiausiai plintanti religija. Tai įrodo ne tik gausėjantis atsivertusiųjų į islamą Lietuvos gyventojų skaičius, bet ir jų leidžiama literatūra bei veikiantys tinklapiai.[9]

Islamas Lietuvoje turi labai senas ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – totoriai, unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą totoriai pasirodė XIV–XVI a. ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisirišimo prie protėvių religijos – islamo – per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Šaltinių teigimu, Lietuvos ir Lenkijos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją. 1988 m. įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1998 m. buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. „Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. [...] Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras – muftijatas bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.“[10]

Nenuostabu, kad musulmonai, be R. Guénono, buvo ir tradicionalistai F. Schuonas, jo mokiniai britas Martinas Lingsas (1909–2005) ir švedai Kurtas Almqvistas (1912–2001) bei Tage Lindbomas (1909–2001), taip pat T. Burckhardtas, S. H. Nasras ir jo tautietis iš Irano Ashkas Dahlénas (g. 1972). Kiti tradicionalistai, pabrėšime, taip pat išpažino tik tradicines religijas: A. Coomaraswamy’is buvo hinduistas, britas Marco Pallis (1895–1989) – budistas, ypač domėjęsis Tibeto religinėmis tradicijomis ir jo kultūra, prancūzas Jeanas Borella (g. 1930) – krikščionis, neoplatonikas. Tradicionalistu „šiame dvasinės tamsos amžiuje” save vadino ir žymusis italų komparatyvistinės kultūrologijos ir religijotyros atstovas Julius Evola (1898–1974), visą gyvenimą domėjęsis hermetizmu, budizmu, daoizmu ir paskelbęs daug svarbių komparatyvistinių studijų. Šį sarašą galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau esmė, kad tradicionalizmo, tiksliau, jo dėka grąžinamos Tradicijos, pergalę prieš postmodernybę galėtume pavadinti bent jau iš dalies įvykusia. Tradicionalistai pabrėžia, kad mūsų amžius – ne tik tamsos ir krizės laikai, bet ir “kokybės karalystė” (R. Guénono terminas), kai žmogus ir kosmosas tampa vis labiau užpildyti materialumu. Jų manymu, nuo Renesanso laikų Vakarų pasaulis beveik visiškai prarado bet kokį ryšį su Sophia Perennis ir sacrum. Indijos subkontinente šie terminai turi sanskritišką atitikmenį sanātana dharma (“amžinasis įstatymas”). Hinduizmas – seniausia pasaulio religija, itin sudėtinga Tradicijos dalis, pagal jos išpažinėjų skaičių (apie 1 mlrd.) esanti trečioje vietoje po krikščionybės ir Islamo.

Glaustai apžvelgsime pagrindines Tradicijos saugotojų tezes. R. Guénono teigimu, „ [...] tradicinių civilizacijų pagrindas – intelektuali intuicija. Kitaip tariant, tokiose civilizacijose esmingiausias dalykas – metafizinė doktrina, o visa kita kyla iš jos. [...] Šiuolaikinis pasaulis iš visų jėgų stengiasi, net teigdamas, jog remiasi mokslu, eiti vienintelio tikslo link – vystyti gamybą ir mechanizaciją. Tokiu būdu, bandydami pavergti materiją, žmonės patys tampa jos vergais. Jie ne tik apriboja savo intelektualias pretenzijas – jei tokios šiuo metu dar tebėra, – mechanizmų išradinėjimu ir konstravimu. Žmonės patys tapo mechanizmais. [...] Kokybė dabar mažai ką reiškia, svarbi tik kiekybė. Todėl šiuolaikinė civilizacija gali būti pavadinta kiekybine, kitaip tariant, materialistine civilizacija.“[11] R. Guénonas pabrėžia, kad egzistuoja „sakralinis mokslas“ ir „profanacinis mokslas“. „Šiuolaikinis pasaulis – tai Tradicijos ir antžmogiškos tiesos neigimo pasaulis. Jei žmonės tai suprastų, galutinė pasaulio transformacija įvyktų be katastrofos, tačiau dabar jos išvengti nebeįmanoma. [...] Tačiau niekas niekada nenugalės tiesos. Todėl prisiminkime kai kurių senovės iniciacinių organizacijų, veikusių Vakaruose, devizą: „Vincit omnia Veritas“ – „Teisybė nugali viską.“[12] R. Guénono žodžiai, praėjus keliems dešimtmečiams, tapo pranašiški – Raudonojo Kryžiaus federacijos paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad gamtos katastrofų skaičius šiemet pasiekė rekordą: 2007-aisiais jų būta net 500 (pernai – 427).

T. Burckhardtas mokė pamilti Tradiciją. „Norėdami suprasti kultūrą, būtinai turime ją mylėti, o tai įmanoma daryti tik remiantis šios kultūros universaliosiomis, belaikėmis vertybėmis. Šios vertybės iš esmės yra tokios pačios visose tikrose kultūrose, kurios patenkina ne tik fizinius, bet ir dvasinius žmogaus poreikius, be kurių jo gyvenimas neturi prasmės. Niekas taip nesuartina su kita kultūra, kaip ją reprezentuojantys meno kūriniai, tarsi esantys jos „centru“. Tai gali būti šventi piešiniai, šventyklos, katedros, mečetės ar net senoviniai kilimai. [...] Todėl galime kur kas geriau suprasti, tarkime, intelektines ir etines budistų kultūros formas, jei žinome tipišką Budos atvaizdą.“[13]

F. Schuonas papildė šių mąstytojų minčių gelmę mistine miniatiūra „Būti su Dievu“: „Būk su Dievu gyvenime. Dievas bus su tavimi mirtyje. Būk su Dievu laike. Dievas bus su tavimi amžinybėje. Prisimink Mane. Aš prisiminsiu tave.“[14]

A. K. Coomaraswamy‘is yra sakęs: „Tautas sukuria poetai ir dailininkai, o ne prekybininkai ir politikai. Giliausi gyvenimo principai – mene.“[15] Žodis „nacionalizmas“ šiam mąstytojui reiškė tautos kultūrinę išraišką. Kai Indija tapo nepriklausoma, jis viešai deklaravo: „Būkite savimi“. Tuo tradicionalistas deklaravo ne politinį laisvės aspektą, o estetinį autentiškumą.

Tenka apgailestauti, kad su Tradicija daugelis Lietuvoje veikiančių naujųjų religinių judėjimų neturi nieko bendro – jas veikia „makdonaldizacija“, Vakarų „kultūros“ ekspansija, kurios taip bijojo R. Guénonas, taip pat ir sinkretizmas. Taip pat nemalonu ir tai, kad tradicionalistai neretai kaltinami fašistuojančio nacionalizmo propagavimu. Tačiau R. Guénonas, T. Burckhardtas, F. Schuonas, A. Coomaraswamy‘is, M. Pallis, M. Lingsas – humanistai, kovojantys už nuskriaustų, pažemintų tautų teises, jų tradicijų išsaugojimą, o dėl tokių kaltinimų kalti pasaulyje atsirandantys į ultranacionalizmą gravituojantys veikėjai, pvz., rusų filosofas, neoeurazianizmo propaguotojas Aleksandras Duginas (g. 1962)[16], prancūzas, judėjimo „Nouvelle Droite“ („Naujoji dešinė“) įkūrėjas Alainas de Benoist (g. 1943), neonacistų propagandistai, pvz., Stephenas McNallenas (g. 1948)[17].

Tačiau be fašistuojančių veikėjų, mūsų šalyje yra ir sacrum saugotojų holistų. Holizmo terminas kilęs iš graikiško žodžio holos – visas. „Pagrindinis holizmo principas sukurtas dar Aristotelio „Metafizikoje“: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma.“ Kitaip tariant, norėdami suvokti save, pasaulį, visatą, turime žiūrėti į visumą (biologinę, cheminę, socialinę, ekonominę, mentalinę, lingvistinę ir kitas sferas). Tik suvokdami visumą, suvoksime, kaip veikia atskiros jos dalys. Terminą holizmas pirmasis pavartojo Pietų Afrikos premjeras, karininkas (feldmaršalas), botanikas ir filosofas Janas Christianas Smutsas (1870–1950) savo 1926-ųjų knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Jis holizmą apibrėžė kaip „tendenciją gamtoje sudaryti visumas, kurios yra didesnės nei jų dalių suma, atsižvelgiant į evoliucijos kūrybiškumą“. Erudito, daug kalbų mokėjusio J. Ch. Smutso gyvenimas taip pat primena holizmo filosofiją – jis kovojo prieš Pietų Afrikoje besiformuojantį apartheidą, įkūrė Jungtines Tautas. Kai Albertas Einsteinas perskaitė „Holizmą ir evoliuciją“, jis pareiškė, jog kitame tūkstantmetyje žmones veiks du dalykai – jo reliatyvumo teorija ir J. Ch. Smutso holizmas. Taip pat žymusis fizikas pridūrė, kad J. Ch. Smutsas – „vienas iš vienuolikos žmonių pasaulyje“, supratusių jo reliatyvumo teoriją. Holizmo teorijos kūrėjui Londone, Parlamento aikštėje, pastatytas paminklas. J. Ch. Smutso nuopelnus vertina ir žydai – jis buvo vienas iš labiausiai prisidėjusių prie Izraelio įkūrimo žmonių. Karininko vardu pavadinta ne viena Izraelio miestų gatvė bei keletas Pietų Afrikoje jo rastų augalų. Beje, holizmą primena ne tik Naujosios Kaledonijos melaneziečių kultūra, kurią protestantų misionierius Maurice’as Leenhardtas (1878–1954) pavadino kosmomorfizmu (tobula žmonių simbioze su juos supančia gamta), bet ir baltiškasis tikėjimas – juk mūsų protėviai siekė darnos su augalais, gyvūnais, gamtos reiškiniais. Antrojoje XX a. pusėje iš holizmo išsivystė fizikinės chaoso ir kompleksiškumo teorijos. Holizmas darė įtaką ekologijai, naujam požiūriui į ekonomikos teoriją, kalbos filosofijai, antropologijai, architektūrai, dizainui, švietimo sistemai, psichosomatinei medicinai“[18]. Tiesa, yra ir spekuliuojančiųjų holizmu, kurie jį paverčia eiliniu new age judėjimu. Pavyzdžiui, Kaune įkurtas Holistinės sveikatos institutas, kuriame mokoma ekstrasensorikos, bioenergetikos, „medicininės astrologijos“, chiromantijos, parapsichologijos, „dvasinės psichologijos“ ir kt[19].

Tradiciją grąžinti nori ir baltų tikėjimo išpažinėjai, dažnai nepagrįstai vadinami žodžiu „pagonys“ (lotyniškai paganus – kaimietis), nors šiam tikėjimui prijaučiantys žmonės žodžio „pagonybė“ nebijo. Tiesa, G. Beresnevičius pripažįsta, kad senovinės religijos atkūrimas neįmanomas, „tačiau įmanoma pasirėmus šventybiškais ypatingais išgyvenimais atkurti (sukurti?) tam tikrą laikyseną, sielos nuotaiką – religinį atsivėrimą aplinkai“[20]. Romuvius – baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ narius – G. Beresnevičius vadina „iš dalies Lietuvos zenbudistais“, „o zenbudizmas, kaip ir šventybiškas gamtos išgyvenimas, nekliudo kitokiam religingumui“[21]. Pasak mokslininko, romuvių idėja – žmogaus, jo protėvių, gamtos, Visatos jungtis. Kitaip tariant, tai – grįžimas į Tradiciją. Juolab, kad romuvių judėjime jaučiamas asmenybės individualumas, jie nėra niveliuojami kaip daugelyje NRJ. „… romuviai yra skirtingi, individualūs, jų religingumas socialiai, emociškai jų neuždaro į getą, neardo psichikos“, tuo tarpu, kaip pavyzdį paminėdamas „Tikėjimo žodžio“ atvejį, G. Beresnevičius pažymi, jog „jei kalbėjai su vienu iš jų, kalbėjaisi su jais visais“[22].

Patys romuviai sako: „Romuva – tai baltų tikėjimas ir religija. Romuva – tai ramuma, darna ir grožis – mūsų dvasios svarbiausios vertybės. Romuva yra gyvybės ir darnos religija. Romuvos vardas vėl sušvito atgimstant tautai ir senajam prigimtiniam tikėjimui. Vadindami jį baltišku, pabrėžiame jo senumą ir nenutrūkstamą tradiciją“[23]. Beje, romuviai pripažįsta reinkarnaciją, nors ši doktrina atkeliavo iš Indijos filosofijos. Pirmasis lietuvių krivis Jonas Trinkūnas Vilniuje ant Gedimino kapo kalno įšventintas po 600 metų pertraukos – 2002-aisiais. G. Beresnevičius šį įvykį pavadino europinės reikšmės. Suprantama – tai vienas kertinių Tradicijos atkūrimo akmenų. Deja, mūsų šalies valdžia pirmenybę teikia destruktyviems NRJ – pavyzdžiui, itin kontroversiškas Ošo sekėjų judėjimas Teisingumo ministerijoje įregistruotas kaip budistų bendruomenė, nors su budizmu neturi nieko bendro, o baltų tikėjimo išpažinėjai iki šiol nesulaukia valstybės pripažinimo.

J. Trinkūnas knygoje apie baltų tikėjimą aiškina: „Vydūnas ne kartą rašė apie lietuvių senąjį tikėjimą ir stebėjosi jo išmintingumu. Svarbus to tikėjimo bruožas buvo jo savaimingumas, jis augo ir plėtojosi tarsi šventas ąžuolas savo gimtojoje žemėje. Deja, savaiminis Didžiosios Paslapties išgyvenimas buvo trukdomas ir nutraukiamas, o savimonės praradimas galėjo tęstis šimtmečius. [...] Mūsų senasis tikėjimas niekada nebuvo knygų skaitymas ir jų aptarinėjimas. To tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintis. Šiandien vis dėlto mums reikia knygų apie prigimtinę tikybą bei pasaulėjautą, nes gyvosios protėvių tikėjimo žinios yra gerokai išblėsusios. Agresyvi civilizacija dar labiau dilina natūralią tautos atmintį. Galvodami apie tautos ateitį, mes trokštame jos ir jos dvasinių vertybių išlikimo. [...] Baltų tradicija – tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, tautosaka ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą ir tęstinumą.“[24]

Apie baltų tikėjimo tradiciškumą daugiausiai yra rašęs G. Beresnevičius (1961–2006), taip pat „Senovės baltų pasaulėžiūrą“ (1983), „Baltų religijos ir mitologijos šaltinius“ (4 tomai, 1996–2005) ir kitus veikalus sukūręs Norbertas Vėlius (1938–1996), Marija Gimbutienė (1921–1994), Pranė Dundulienė (1910–1991), Nijolė Laurinkienė, Elvyra Usačiovaitė, Libertas Klimka, Dainius Razauskas, Radvilė Racėnaitė, Vladimiras Toporovas ir kt.

M. Gimbutienės idėja, kad baltų mitologija – jungtis, sudaryta iš Senosios Europos matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atnešto patricentrinio religingumo, – arčiausiai Tradicijos koncepcijos. Tiesa, Senosios Europos matricentrizmas – tik hipotezė, egzistuojanti dar nuo XIX a. ir dariusi įtaką XX a. antrojoje pusėje pasaulyje atsiradusiems neopagoniškiems judėjimams (bene žinomiausias jų – wicca, NRJ, 1954 m. sukurtas britų okultisto Geraldo Gardnerio, 1884–1964). Vis dėlto turime pripažinti, kad neopagonybės ištakos – dar Renesanse, kai 1532 m. pasirodė vokiečių gydytojo Georgo Pictoriuso iš Villigeno (apie 1500–1569) knyga „Theologia mythologica“. Vėliau, 1717 m., buvo įkurtas „Druidų ordinas“, tada susidomėta skandinavų palikimu, o XX a. pradžioje – runomis. Bene didžiausias jų žinovas – austrų poetas, rašytojas ir okultistas Guido von Listas (1848–1919), 1908 m. išleidęs savotiška klasika tapusią knygą „Runų paslaptis“ (Das Geheimnis der Runnen). Deja, vėliau neopagonybė susiliejo su new age judėjimu. Toks susiliejimas, anot G. Beresnevičiaus, šiuolaikinę visuomenę papildo politeistinių tendencijų stiprėjimu, orientalinėmis doktrinomis, mokymais apie reinkarnaciją, feminizmu, ekologinėmis idėjomis, astrologijos suklestėjimu, gilinimusi į sąmonę ir pasamonę moksle ir paramoksle. Tai atitolino visuomenę nuo Tradicijos ir pavertė ją sekuliaria.[25]

Tiesa, Tradicija visiškai neišnyko. Atsirado palyginti nežymių bandymų tyrinėti lietuviškąsias (sic!) runas. Lituanistė Pranciška Regina Liubertaitė teigia, kad runas turėjo ne tik skandinavai, anglosaksai (anglai, saksai, jutai, fryzai), gotai, turkai, vengrai, bet ir… lietuviai. Plokštelė su runų ženklais, davusi nemažai peno apmąstymams[26], rasta statant keltuvą į Gedimino kalną 2003 m. Žodis runa – indoeuropietiškos kilmės ir reiškia paslaptį, t.y. Tradiciją.

Apibendrinant galime pasakyti, kad visų tradicionalistų – ir nuosaikiųjų, ir radikaliųjų – bendras noras yra grąžinti Tradiciją, skiriasi tik jų siūlomos priemonės.

Priešprieša sacrum saugotojams (nuo fenomenologų iki tradicionalistų bei holistų) galime vadinti ciniškuosius postmodernizmo, transhumanizmo filosofus.

Profanum versus sacrum

Postmoderniajai filosofijai darė įtaką fenomenologija, struktūralizmas, egzistencializmas, analitinė filosofija. Tačiau panagrinėkime būtent tai, kas šiuo atveju mus domina labiausiai – postmodernistinės filosofijos požiūrį į religiją.

Pradėsime nuo hipotezės – postmodernizmas, priešingai nei sacrum saugotojai, neigia dualizmą tarp dvasinio ir fizinio pasaulio, tarp proto ir jo vertinamų objektų, kitaip tariant, postmodernybė – tai pasaulis, kurį galima paveikti vien mintimis. Postmodernistai neigia Tradiciją ir daro įtaką šiuolaikinės sekuliarizuotos visuomenės mentalitetui vizija, kad viskas tėra hiperrealybė, pseudoįvykis, virtualybė, simuliakras. Transhumanistai taip pat neigia Tradiciją, tačiau jie svajoja apie kūno utopiją. Prisiminkime pranašiškus anglų teisininko Thomaso More‘o (1478–1535) žodžius: „[...] utopiečiai savo gabumais, pamiklintais mokslų, yra nuostabiai įgudę išradimams, teikiantiems visokių gyvenimo patogumų“[27].

Norėtųsi apibrėžti pagrindinius antitradicionalistų (taip vadintume tradicionalistus ir transhumanistus) sukurtus ir vartojamus terminus.

Hiperrealybė. Postmodernizmo filosofijoje tai – sąmonės nesugebėjimas skirti realybės nuo fantazijos. Žymiausi hiperrealybę tyrę filosofai – prancūzas Jeanas Baudrillardas (1929–2007), vokietis Albertas Borgmannas (g. 1937), amerikietis Danielis Boorstinas (1914–2004) ir italas Umberto Eco (g. 1932).
J. Baudrillardas pareiškė: „Po planetos nukariavimo sekantis kosminės erdvės nukariavimas tolygus žmonių padermės nutikrovinimui arba jos reversijai į simuliacijos hipertikrovę. [...] tai galas metafizikai, galas fantazmui, galas mokslinei fantastikai, tai hiperrealybės eros pradžia.“[28] A. Borgmannas akcentavo mūsų visuomenės atitolimą nuo Tradicijos jai tapus hiperaktyvia, patologiškai darboholiška. D. Boorstinas kartą yra pasakęs, kad didžiausia kliūtis, neleidžianti mums atrasti žemės formos, jos žemynų ir vandenynų, yra iliuzija, kad mes žinome. U. Eco hiperrealybę pavadino paradoksaliai – „autentiška klastote“.

Pseudoįvykis. Šį terminą D. Boorstinas pasiskolino iš žymiojo situacionisto Guy Debordo (1931–1994), sukūrusio legenda tapusį veikalą „Spektaklio visuomenė“ (La Société du spectacle, 1967). Pseudoįvykis sukuriamas tam, kad patrauktų media dėmesį, o realybėje jis nefunkcionuoja. Tai – mūsų pasaulį užvaldžiusios reklamos, tendencingos „žinios“, viešųjų ryšių (PR) kompanijų kuriamos „naujienos“. Įvykis Tradiciją pamiršusioje visuomenėje nebeegzistuoja, jį išstumia pseudoįvykis, kuris tampa „realesniu už realybę“. Pavyzdžiui, raidė „M“ neva sukuria „McDonnald‘s“ pasaulį, kuris simbolizuoja tam tikrą maistą, tačiau realybėje raidė „M“ profaniškajame pasaulyje iš tikrųjų nieko nereiškia. Tuo tarpu runa M (mannaz arba manwaz) visada reiškė žmogų, Tradicijoje, kaip ir kitos runos, ji turėjo galingą prasmės krūvį.

Virtualybė. Šio termino kūrėjas – amerikiečių filosofas, informacinių technologijų žinovas Tedas Nelsonas (g. 1937), 1963-iaisias sugalvojęs terminą hipertekstas. Jam priklauso ir ši frazė: „Daugelis žmonių – kvailiai, valdžia – pikta, Dievas neegzistuoja, viskas yra blogai“. Virtualybė atspindi viską, kas nėra realu. Kitaip tariant, tai – profanum.

Simuliakras. Šio termino „tėvas“ – J. Baudrillardas. Simuliakrai – tai utopinė vaizduotė, mokslinė fantastika ir hiperreali „tikrovė“.

Apibendrinant pagrindinius postmodernizmo filosofijos teiginius, akivaizdu, kad, anot jos, šis pasaulis, kaip sakė J. Baudrillardas, – kopija (copyworld). Tikrovė jau nebėra tikra, ji – pranykusi savo pačios žemėlapyje. Arba, kaip pasakytų kitas postmodernizmo filosofas prancūzas Jacquesas Derrida (1930–2004), egzistuoja „religija ir virtualusis erdvėlaikis“[29].

„Tiesa, egzistuoja ir pozityvistinė alternatyva (arba greičiau – priešprieša) Tradicijai – transhumanizmas. Jo esmė – antžmogio (vok. Übermensch) koncepcija, visuomenei pristatyta 1883 m. Friedricho Nietzsche’s (1844–1900) knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra). Šios koncepcijos ištakos – anglų filosofo Herberto Spencerio (1820–1903) sukurta frazė „išlieka stipriausieji“, aprašyta jo 1864-ųjų veikale „Biologijos principai“ (Principles of Biology), kurį jis parašė susižavėjęs Charleso Darwino (1809–1882) idėjomis. Tačiau antžmogio idėja išsigimė, kai ją savo tikslams panaudojo naciai, pareiškę, jog arijai yra antžmogiai, „aukštesnioji rasė“ (vok. Herrenvolk). Populiariojoje kultūroje ir naujuosiuose religiniuose judėjimuose antžmogis – vienas svarbiausių personažų. Antžmogio įvaizdį vartoja ir politikai.

Visa tai galime vadinti istorinėmis klaidomis arba tiesiog spekuliacijomis. Tačiau jau kuris laikas pasaulyje egzistuoja futuristinė transhumanizmo (arba posthumanizmo) filosofija, į kurią daug kas žiūri labai rimtai.  Šiuolaikinio transhumanizmo pioniere vadinama amerikietė menininkė Natasha Vita-More (g. 1950; tikras vardas – Nancie Clark), 1982-aisiais parašiusi „Transhumanistinio meno manifestą“. Jame teigiama: „Transhumanistinis menas plėtoja ir gausina naujus meninės raiškos būdus. Mūsų estetika ir raiška, susieta su mokslu bei technologija, stimuliuoja juslinę patirtį. Transhumanistai siekia patobulinti ir suaktyvinti gyvenimą. Mes naudojame technologijas gyvenimo aktyvinimui ir gerinimui.“[30]

Tačiau tai buvo tik pirmieji šiuolaikinio transhumanizmo (posthumanizmo) žingsniai. Viena žymiausių asmenybių, susijusių su šiuolaikiniu transhumanizmu, – iraniečių kilmės filosofas ir futuristas Fereidounas M.Esfandiary’s (1930–2000), kuris yra pareiškęs, jog „jaučia didžiulę nostalgiją ateičiai“. Šis filosofas 1989-aisiais parašė esminį transhumanizmo filosofijos veikalą „Ar jūs – transhumanistas?“[31] Jo biografija verta dėmesio. Irano diplomato sūnus, būdamas vos vienuolikos metų, jau buvo aplankęs 17 šalių, vėliau, 1952–1954 metais, dirbo Jungtinių Tautų komisijoje Palestinoje. Savo tikruoju vardu jis parašė kelias fantastikos knygas, o mokslinius, futurologinius, transhumanizmo filosofijos veikalus rašė slapyvardžiu FM-2030 (jis tikėjo, kad 2030 metais mūsų civilizacija jau bus ženkliai pasikeitusi – „tais metais mes jau būsime tapę amžini“). Deja, 2000-aisiais filosofą pasiglemžė vėžys. Jo pageidavimu, FM-2030 kūnas krionikos būdu užšaldytas Arizonoje esančioje kompanijoje „Alcor Life Extension Foundation“.

Transhumanizmas (dar vadinamas >H arba H+) dabar jau yra platus intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, palaikantis naujausius technologijų ir mokslo atradimus. Transhumanistai tiki, kad žmonės pamažu taps kur kas protingesni ir gabesni, t. y. post-žmonėmis, kurie bus nemirtingi – tačiau ne siela, o kūnu.[32]

Žmogaus virsmą post-žmogumi yra aprašęs žymus japonų kilmės amerikiečių filosofas Francis Fukuyama (g. 1952). Savo žymiajame veikale „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man, 1992) jis teigia, jog dabartinis laikmetis yra istorijos pabaiga, nes tai – galutinis žmonijos ideologinės evoliucijos ir Vakarų liberaliosios demokratijos universalizacijos taškas. Po dešimtmečio, 2002-ųjų knygoje „Mūsų post-žmogiškoji ateitis: Biotechnologijų revoliucijos pasekmės“ (Our Posthuman Future: Consequences of the Biotechnology Revolution ), F. Fukuyama šią savo tezę papildė, teigdamas, kad istorijos pabaiga negali ateiti tol, kol neateis gamtos mokslų ir technologijos pabaiga. Mokslininko manymu, tai, kad netrukus žmonija pradės kontroliuoti savo evoliucinius procesus, turės didžiulį, itin destruktyvų poveikį liberaliajai demokratijai. Post-žmogus, anot F. Fukuyama‘os, manipuliuodamas žmogaus genomu, galės perdaryti žmoniją tokia, kokia ji bus ideologiškai, pasaulėžiūriškai neutraliausia. Kitaip tariant, tai bus ir Tradicijos pabaiga. Beje, reikėtų pažymėti, kad, būdamas ideologinis JAV prezidento George W. Busho (g. 1946) priešas, F. Fukuyama pabrėžė, jog JAV gerokai perdėjo „radikaliojo islamo“ pavojų, nes kova su džihadu esanti ne karinė, o politinė kova viso pasaulio musulmonų širdimis ir protais, t.y. kova su Tradicija. „Poistoriniu periodu nebus nei meno, nei filosofijos, tik amžina istorijos muziejaus priežiūra“[33], – liūdnai konstatuoja F. Fukuyama.

Taigi, glaustai aptarę naujųjų tradicionalistinės pakraipos religinių judėjimų doktrinų Lietuvoje filosofines ir pasaulėžiūrines ištakas, galime teigti, kad didžiausią poveikį joms turėjo įvairios XX a. pasaulyje išplitusios įtakingos tradicionalistinės teorijos. Jų įtakingiausi ideologai skatino įvairių kraštų ir religijų žmonės atsigręžti į savo šaknis ir suvokti tradicinių vertybių svarbą desakralizuotame galingų kultūros komercializacijos tendencijų valdomame pasaulyje.
Kartu su tradicionalistinėmis doktrinomis dabartiniame pasaulyje vis labiau įsitvirtina tokių įtakingų pasaulėžiūrinių sistemų ir religijų kaip daoizmas, čanbudizmas, zenbudizmas, seonbudizmas, hinduizmas ir šintoizmas, taip pat propaguojamas holizmas ir žmogaus neatsiejamo ryšio su gamta deklaravimas. Vis gausėjantys šių pasaulėžiūrinių nuostatų šalininkai, itin gilias šaknis suleidę Vakarų universitetinio ir meno elito sluoksniuose holistai, yra įsitikinę, jog, kaip teigia garsioji kinų „Permainų knyga“ (Yijing), pasaulyje viskas susiję, todėl negalima gamtos atskirti nuo žmogaus, o žmogaus – nuo gamtos (arba Dievo). Šios nuostatos po galingos postmodernistinio orientalizmo bangos plačiai pasklido Vakaruose ir tapo neatsiejama postmodernios kultūros, estetikos, meno, religijos dalis. Įtakingų postmodernizmo ideologų teigimu, aiškiai centruotos religijos ir realybės postmoderniame metacivilizacinės kultūros pasaulyje jau nebėra, kadangi mes gyvename daugybės idėjų, religinių teorijų kovos ir konkurencijos sąlygomis, todėl ir klaidžiojame globalizacijos ryšių suglaudinto pasaulio erdvėse, ieškodami kiekvienam priimtinesnių pasaulėžiūrinių ir religinių nuostatų. Transhumanistų manymu, ateityje „žmonių eroje mašinos bus Dievai“; „sudėtingos mašinos – besivystanti gyvybės forma“; „logika – žmogaus vaizduotės padarinys“ (tai – transhumanistų atšakos posthumanizmo kūrėjo, anglų rašytojo Roberto Pepperellio, g. 1963, žodžiai). Skirtingai nei daugelyje pasaulio kraštų, kur vis labiau atsigręžiama į tradicines kultūros, religijos, etikos, meno vertybes, Lietuvoje, turime konstatuoti, naujieji religiniai judėjimai paprastai ignoruoja Tradiciją. Jie dažniausiai dėl kultūros tradicijų svarbos dabartiniame pasaulyje nepakankamo supratimo vaikosi postpasaulio madų, kuriomis suvilioja žmones, netikinčius, jog Tradicija yra vertinga. Taip yra todėl, kad Tradicija nereklamuoja savęs, ją reikia atrasti pačiam. Tai yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl tokia svarbi mūsų kultūrai, mentalitetui, nacionalinei savimonei unikali baltų kultūros ir religijos tradicija turi tiek mažai šalininkų. Ši padėtis labai stebina daugelį užsienio religijos specialistų, ypač japonų, kurie puikiai supranta nacionalinių kultūros ir religijos tradicijų puoselėjimo svarbą niveliuojančiame skirtybes postmoderniame pasaulyje.

[1] A. Andrijauskas, Beresnevičius ir euristinės LDK kultūros istorijos recepcijos galimybės // Kultūrologija 14. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos V. – Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 29.

[2] M. D. Langone,  Secular and Religious Critiques of Cults: Complementary Visions, Not Irresolvable conflicts , 2006 11 22, http://www.csj.org/infoserv_articles/langone_michael_secularandreligious....

[3] G. Beresnevičius, „Šventybė ir pasaulietiškumas“: trumpas neaprėpiamos temos įvadas // Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius, Mintis, 1997, p. viii.

[4] Ten pat, p. x.

[5] M. Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius, Mintis, 1997.

[6] G. Van der Leeuw, Phänomenologie der Religion. – Tübingen, J. C., 1933.

[7] A. Andrijauskas, Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. – Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2001, p. 335.

[8] http://www.state.gov/g/drl/rls/irf/2006/71392.htm.

[9] Šeichas Ali El-Tantawi, Įžanga į islamą. – Kaunas, Mečetė, 2001; Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos laikraštis „Lietuvos totoriai“ – nuo 1995 m. išleista beveik 140 jo numerių [2012 02 26 duomenys], šį laikraštį galima rasti interneto adresu http://www.tbn.lt/lt/?id=8&item=43; taip pat veikia Lietuvoje gyvenančių musulmonų tinklapiai www.islamas.lt ir www.musulmonai.lt.

[10] http://islamas.lt/il.htm.

[11] http://www.lib.ru/POLITOLOG/genon.txt.

[12] Ten pat.

[13] http://www.worldwisdom.com/Public/Authors/Detail.asp?AuthorID=4#excerpt.

[14] http://www.frithjof-schuon.com/TEXT1142ENG.htm.

[15] http://www.tamilnation.org/hundredtamils/coomaraswamy.htm.

[16] http://www.evrazia.org.

[17] S. McNallenas 1985 m. sukūrė pseudomokslą – metagenetiką, propaguojantį naująjį žmogų, peržengiantį genetikos atradimų ribas; tai primena nacių ariosofų kurtą „tikrą arijų“.

[18] M. Peleckis, Industrial subkultūros fenomenas (5): Holistinis menas Lietuvoje // Literatūra ir menas, 2007 11 23, http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3166&kas=straipsnis&st_id=11786.

[19] Skelbimas žurnale „Būrėja“, 2005, Nr. 12 (38).

[20] G. Beresnevičius, Ant laiko ašmenų. – Vilnius, Aidai, 2002, p. 95.

[21] Ten pat, p. 94.

[22] Ten pat, p. 93–94.

[23] Po Romuvos ženklu. Mūsų tikėjimas šiandien. – Vilnius, Floramedia Baltic, 2001, p. 2.

[24] J. Trinkūnas, Baltų tikėjimas. Lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius, Diemedžio leidykla, 2000, p. 5, 6, 8.

[25] G. Beresnevičius, Ant laiko ašmenų. – Vilnius, Aidai, 2002, p. 87.

[26] Lietuvoje buvo bene vienintelė bendruomenė, tiesa, virtuali, kurią domina Tradicija ir runų paslaptys, įsikūrusi tinklapyje http://lietuva.white-society.org ir pasivadinusi „Baltosios tradicijos“, tačiau jos puslapis buvo uždarytas; runomis taip pat domisi kai kurie industrial krypties muzikantai, pavyzdžiui, iš Utenos kilusi grupė „Sala“.

[27] T. Moras, Utopija. – Vilnius, Vaga, 1968, p. 109.

[28] J. Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 143.

[29] J. Derrida, G. Vattimo ir kiti, Religija. – Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 10.

[30] http://www.transhumanist.biz/transhumanistartsmanifesto.htm.

[31] FM-2030, Are You a Transhuman?: Monitoring and Stimulating Your Personal Rate of Growth in a Rapidly Changing World. – New York, Warner Books, 1989.

[32] M. Peleckis, Transhumanizmas: viltys ir pavojai // Literatūra ir menas, 2007 09 14, http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3156&kas=straipsnis&st_id=11370.

[33] F. Fukuyama, The End of History // The Natural Interest, Summer, 1989, p. 18.