„Už Šiaurės Korėją – iki galo!“

„Šiaurės Korėja – uždara savarankiška valstybė ir jos bėda, anot Vakarų – tai jos siekis išsaugoti savo suverenumą daugiapoliniame pasaulyje.“

- Aleksandras Duginas

Šiaurės Korėją liečiantys įvykiai rodo Vakarų siekių rimtumą – paversti visos planetos teritoriją daugiau ar mažiau Vakarų kontroliuojama zona su bendra politine sistema, bendra ekonomine santvarka ir iš esmės be jokių pilnai suverenių bendruomenių bei valstybių, turinčių malonumą spręsti savo pačių politiką ir politinę santvarką. Taigi ir kalbame apie vienos, nuo Vakarų nukopijuotos sistemos primetimą visoms pasaulio šalims.

Šiaurės Korėja – tai socialistinė valstybė. Šiaurės Korėja – tai uždara valstybė, nepriklausoma valstybė, o pagal Vakarus, būtent tai ir yra jos nusikaltimas. Šiaurės Korėjos nusikaltimas – tai jos siekis valdyti save, jos siekis kurti sau tinkamą santvarką savo bendruomenėje, kuri stipriai skiriasi nuo Vakarų.  Tai prieštarauja globalizacijos iškeliamai vieno pasaulio koncepcijai ir trukdo siekiui sukurti pasaulinę vyriausybę. Ir todėl Vakarai jau ilgą laiką galvoja kaip tai sustbadyti, kaip sunaikinti Šiaurės Korėjos laisvės, nepriklausomybės nuo Vakarų ir savarankiško kelio bastioną. Kodėl jie tiek delsia su Šiaurės Korėja? Nes kitokiu atveju viskas jau būtų buvę išspręsta karine intervencija, vidaus nesantaika arba perversmu ir okupacija. Nėra jokio rimto kiekio nei naftos, nei kitų tiesiogiai su Vakarų gyvybiniais interesais susijusių resursų, t. y. jos vieta šiek tiek saugo ją nuo anksčiau galėjusio įvykti ekspansionizmo ar intervencijos. Kita vertus, bet kokios komplikacijos tame regione iš tiesų parodo arba išmėgina Ramiojo vandenyno ir Tolimųjų Rytų geopolitinės galios pasidalinimą. Nes šiame konflikte dalyvautų ne tik patys Vakarams atstovaujančių pietų korėjiečių, kurie tėra Vakarų marionetės, akivaizdoje stovintys šiaurės korėjiečiai, bet ir Japonija – didelė šalis, po Antrojo pasaulinio karo netekusi visą savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ji iš tiesų irgi yra okupuota zona, kurioje dislokuotos Amerikos karo bazės. Bet taip pat ir Kinija. Klausimas Kinijoje.

Vargu, ar savo esamoje padėtyje Rusija galėtų užimti savo pozicijas šiame konflikte. Tai labai liūdna, nes Rusijai būtų naudinga remti Šiaurės Korėją, pasisakant už nesikišimo į suverenių valstybių vidaus reikalus principą. Jei esame lojalūs šiam suverenumo principui ir jei esame prieš vienapolį pasaulį ir nenorime savo transnacionalinius įstatymus primesiančios pasaulinės vyriausybės, prie kurios ir eina Vakarai – tada privalome remti visus, kurie šioje proamerikietiškų valstybių koncepcijoje reiškia išimtį. Tai būtų logiška, tačiau Rusija Tolimuosiuose Rytuose nesijaučia užtikrinta, nelabai gerai suvokia ką veikti Sibire. Santykiai su Kinija, nors jie ir neblogi ir reiškia strateginę partnerystę, žinoma, nėra vedami link abiejoms šalims aiškų modelį ir yra kažkas mus siejančio, ir kažkas, kas iš esmės mus skiria.

Taigi, tokioje padėtyje, amerikiečiams pats metas išmėginti tikrąją situaciją nedideliu karu, kadangi jie bet kokiu atveju savo tinklais kenkia Šiaurės Korėjai ir neša jai jaučiamus politinius, diplomatinius, karinius-strateginius ir pozicinius smūgius, perdislokuodama savo kariuomenę, remdama Pietų Korėjos ginkluotas pajėgas – jie provokuoja Šiaurės Korėją smurtiniams veiksmams. Ir Šiaurės Korėja vidaus politikoje privalo pademonstruoti užtikrintai konsoliduotą galią, palyginus su esama dinastine tapusia valdžia. Tad manau, kad Šiaurės Korėja neina savanoriškai link šios eskalacijos, bet tiesiog akivaizdu, kad nėra kitos išeities, t. y. ji tam tikra prasme randasi akligatvyje. Ir štai, dabar daug kas priklausys nuo Kinijos ir, pagaliau, ir nuo Rusijos.

Žinoma, mes apie šią situaciją galvojame, „ačiū Dievui“, šitas konfliktas mūsų neliečia. Skirtingai nei SIrijos atveju, čia mūsų interesai nėra tiesiogiai liečiami, su Šiaurės Korėja turime gerus santykius. Bet Kremlius apskritai nejaučia didelių simpatijų Šiaurės Korėjos režimui. Ir, tuo labiau, manau, kad padėties eskalacija turėtų mus dominti iš esmės. Nes jei Rusija ir Kinija aiškiai pasakys, kad čia ir dabar „šalin rankas nuo Šiaurės Korėjos“, ir pastatys karinius-strateginius argumentus, ir jei Šiaurės Korėja elgsis išmintingai (ko mes negalime garantuoti) – galėtume padaryti labai svarbų žingsnį savo Ramiojo vandenyno strategijoje. Iki šiol ji tėra ekonominės partnerystės plotmėje. Bet mums skelbiantis didele Ramiojo vandenyno galia, labai tiktų turėti ir resursų, ir valios įtakoti mūsų įtakos zonos ribose esančią situaciją. Tai reiškia, kad jei Rusija būtų pažangesnė, ji veiktų neatsižvelgdama į tai, kad Šiaurės Korėjoje jokių didesnių tiesioginių interesų nėra, o tik simboliški ir globaliniai interesai.

Todėl manau, kad padėties eskalacija mums dabar naudinga, nes jei kai ką ir prarastume, jei Šiaurės Korėja pradėtų karą (ir ji iš principo negalėtų laimėti, jei neprisidėtų stiprus kaimynas), mes į tai neprivalėtume kištis, bet net jei ji ir pralaimėtų, tai būtų Pyro pergalė, nes ji vargiai besiintegruotų į Pietų Korėją be pasipriešinimo. Ir čia vėl viskas daug sudėtingiau ir amerikiečiai vėl atlieka agresyvios intervencinės jėgos vaidmenį. Galbūt tai ir nebūtų taip mirtina, nes šalto realizmo ir vidaus politikos požiūriu tai nelabai paliestų mūsų interesus. Ir, kita vertus, jei mums pavyktų kaip nors kartu su Kinija į tą procesą įsitraukti, galėtume atsisėsti prie stalo ir pasakyti   „mes reikalaujame“,  „Ramiojo vandenyno zona“ arba „lauk iš čia, amerikiečių agresoriai“; t. y. jei veiksime aktyviai, ofenzyviai, tai bus įvertina pasaulio ir amerikiečių.

Amerikiečiai tiesiog seniai nejautė iš Rusijos pusės iš tiesų tinkamo sparingo partnerio, bet iš Kinijos – taip. Bet jei mes dabar užleisime Kinijai varžybų palmę, kuri su amerikiečiais aiškinsis šį konfliktą vienas ant vieno, jei Kinijai pavyks atstovėti savo (o tai pilnai įmanoma, kad kai kuriais aspektais jai tai pavyks) – tai tokiu atveju tai bus mūsų pozicijos susilpnėjimas bendravime su Kinija. Žinote kaip kiniečiai reagavo į mūsų poziciją po rugsėjo 11-osios įvykių?! Kada mes įleidome amerikiečius į Centrinę Aziją, jie pasakė – „kad jūs rusai nesugebate kontroliuoti netgi savo erdvės“, štai kur mūsų bejėgiškumas, arba mūsų nusišalinimas,kas bendrai yra tas pats kaip mums naudingų situacinių pozicijų užėmimas, priklausomai nuo to kokia iškris korta – tai viskas su tokiais partneriais, kaip Kinija, rimti ilgalaikiai partneriai tai priima kaip mūsų minusą, kaip mūsų silpnybę. Mes už tai sumokėsime, jei ne tiesiogiai, bet būtinai sumokėsime, todėl, kad silpnas visada moka. Kaip sakė kiniečių strategas Sun Zi: „Kiekvienos tautos teritorijoje butinai yra armija – jei ne sava tai svetima“. Tuščios vietos nebūna – arba Korėja bus amerikiečių, arba ne amerikiečių, o tai reiškia niekieno. Arba ji vienapolė,arba ji daugiapolė,bet daugiapolė – tai reiškia ir mūsų.

Tad suprasdami esminį didelio žaidimo pamatą ir schemą, kuriame mes dalyvaujame ir negalime nedalyvauti, niekas mūsų neišgelbės nuo dalyvavimo ir neatleis mums nedalyvavimo, taigi privalome pademonstruoti pažangias pozicijas Korėjos atžvilgiu. Dabar mes atrodome taip, kad kartais evakuojame savo ambasadas, o kartais ne – tik kai kyla grėsmė mūsų šaliai. Bet tai negražu didelei šaliai. Privalome eiti į Šiaurės Korėją sakydami arba  „Šiaurės Korėja mūsų“, arba  „nelieskite Šiaurės Korėjos“. Mums gali nepatikti kas ten dedasi, ji gali ir nebūti mūsų, bet tokiomis aplinkybėmis privaloma parodyti drąsą. Galbūt ne korėjiečiams ir visai ne amerikiečiams, bet kiniečiams; t. y. tokiu politiniu momentu pavadinti Šiaurės Korėją savo protektoratu, juk būtent taip dažnai elgdavosi ir carinė Rusija, šen bei ten išvengdama konkrečių konfliktų.

Yra būtina suprasti, kad išpuolis prieš Šiaurės Korėją bus ne puolimas prieš tą nedidelę šalį, kuri nenori žaisti pagal globalistinės pasaulinės vyriausybės taisykles, o iš tiesų tai bus puolimas prieš mus. Ir net jei pralaimėtume, pasakytume  „štai, užpuolė, na, laikykitės, vyrukai ir tada rasim kokį atsakymą“. Šiame kontekste manau, kad simboliniai gestai didžiojoje politikoje labai svarbūs. Šiandien Šiaurės Korėja kovoja prieš absoliutųjį blogį, prieš Amerikos hegemoniją, prieš vienapolį pasaulį, prieš globalizmą ir pasaulinę vyriausybę. Remti ją yra mūsų moralinė prievolė. Ir jei ši moralinė prievolė bus realizuota simboliniais diplomatiniais atsakymais, o ypač kariniais-strateginiais, tada ji mums duos praktinius, stipriai jaučiamus, empiriškai reikšmingus rezultatus.

Jei norime sukurti daugiatautį pasaulį, privalome remti Šiaurės Korėją iki galo.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2013/08/02/aleksandras-duginas-uz-s...