"Ketvirtoji politinė teorija“ ir tautinio socializmo idėja

Ne kartą minėjome rusų akademiką tradicionalistą Aleksandrą Duginą bei citavome jo darbus, tad būtų išmintinga bendrais bruožais pažvelgti į jo paties propaguojamą idėjinę sistemą nacionalsocialistiniu požiūriu.

Savo knygoje „Ketvirtoji politinė teorija“ Duginas analizuoja tris ligšiolines, jo teigimu, su modernybe susijusias politines teorijas, aiškiai pabrėždamas savo vertybių opoziciją esamojo liberalinio status quo atžvilgiu.

1. Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.
2. Marksistinis socializmas ir komunizmas, Dugino įvardijamas kaip Antroji politinė teorija – tai jau XIX a. mestas įššūkis liberalizmui ir buržuaziniam mentalitetui. Šito šviesoje jis matomas pozityviai, tačiau, įsikūnijęs TSRS praktinėje politikoje, marksizmas tęsė tai, ką Duginas nurodo kaip jo pamatines teoretines klaidas: dialektinį materializmą ir juo paremtą ateizmą bei klaidingą požiūrį į etnosą ir klasės – kurią Duginas taikliai įvardija socialiniu konstruktu – apibrėžimą fundamentaliuoju teorijos ir iš jos kylančios praktikos subjektu.
3. „Trečioji politinė teorija“ – tai „jauniausia“ XX a. praktikoje pasireiškusi opozicija liberalizmui, tuo pačiu atmetusi ir esminius marksizmo elementus, kurie, kaip tokie, identifikuoti kaip susiję su liberalizmo dvasia; savo subjektu ji apibrėžia arba valstybę (fašizmas), arba naciją ir rasę (nacionalsocializmas). Duginas atmeta ir „Trečiąją politinę teoriją“, vis dėlto pripažindamas jos neabejotinai pozityvų požiūrį į etnosą bei artimumą tradicinei vizijai kaip ryškiausius jos privalumus, tačiau jai vis dėlto kaip esminę savybę priskirdamas negatyviai interpretuojamą rasizmą ir polinkį į šovinizmą.

Liberalizmas atmetamas be kalbų, tuo tarpu komunizme, kaip ir fašizme bei nacionalsocializme, yra įžvelgiami galingi ir didį potencialą turintys, tačiau, anot Dugino, klaidingai orientuojami, liberalizmui oponuojantys elementai. Čia būtina įsidėmėti Dugino, kaip pagrindinėmis Julijaus Evolos idėjomis besivadovaujančio tradicionalisto, poziciją, kurios pagrindu jis visas tris politines teorijas priskiria vadinamosios modernybės epochai.[1]

Taigi XX a. visų pirmiausia pralaimėjus Trečiajai politinei teorijai (nors Duginas, be fašizmo ir nacionalsocializmo, jai priskiria ir Ba‘athizmą bei arabišką socializmą apskritai) per Antrąjį pasaulinį karą, vadinamojo Šaltojo karo laikotarpiu nusistovėjo dvipolė pasaulio tvarka tarp konkuruojančių JAV (Pirmosios politinės teorijos) ir TSRS (Antrosios politinės teorijos), tačiau TSRS žlugimą sekęs ir dabar tebesitęsiantis laikotarpis, jau daugiau ar mažiau visiškai atsikratęs tiek Trečiosios, tiek ir Antrosios politinių teorijų, konstatuoja globalinę liberalizmo hegemoniją ir jam pasipriešinti bandžiusių teorijų praktinę nesėkmę.

Liberalizmas triumfavo ir pasisavino modernybę su visomis jos galios ir socialinės tikrovės konstravimo priemonėmis; Pirmosios politinės teorijos pagrindas – buržuazinė negatyviosios laisvės idėja. Aiškiai ir teisingai suvokdamas liberalizmo problemą, Duginas melagingą ir klaidinantį negatyviosios laisvės fetišą demaskuoja kaip vergiją: „Laisvė „nuo“ yra pati šlykščiausia vergijos forma tiek kiek ji gundo žmogų sukilimui prieš Dievą, prieš tradicines vertybes, prieš moralinius bei dvasinius savo tautos pagrindus.“[2]

Šią vergiją vienaip ar kitaip įveikti pabandė tiek Sovietų Sąjunga, tiek ir Trečiasis Reichas, bet šie mėginimai, kaip parodė XX a. istorija, baigėsi nesėkme ir įžengimu į globaline liberalizmo hegemonija, vartotojiškumu ir būties bei vartojimo objektų simuliakrais charakterizuojamą postmodernybę, kuri ir konstatuoja šiandienos pasaulio status quo.

Visiškai viešpataudamas Vakarų pasaulio diskurse ir kasdieniniame gyvenime, liberalizmas sugebėjo suleisti šaknis į vartotojiškųjų masių pasąmonę, taip sukurdamas „kultūrinius liberalus“; Duginas teisingai pastebi, kad liberalizmas virto nebe „ideologija, kaip tokia“, o apriorine, bet atvirai neskelbiama, kasdienio gyvenimo bet kokioje Vakarų liberaldemokratijos modelio visuomenėje, dogma. Dauguma statistinių šitokios visuomenės piliečių jau yra liberalai patys to sąmoningai nesuvokdami: save laikydamas „išlaisvintu“ nuo ideologijų, liberalizmas iš tiesų pasireiškia daugiau ar mažiau taip pat totalitariai kaip ir kitos, „totalitarinėmis“ vadinamos doktrinos.

Ilgalaikėje perspektyvoje liberalizmas, kaip žinome, siekia absoliutaus pasaulinio viešpatavimo ir globalios „atviros“ visuomenės sukūrimo, kuris iš tiesų reikštų visų kultūrų ir tautų sunaikinimą bei ilgainiui įvyksiantį rasių sumaišymą su tikslu įtvirtinti betautį, berasį „individą“ kaip pagrindinį masinį šio projekto komponentą. Šio liberalinio globalizmo priešakiniu būriu, centru ir smogiamaja jėga Duginas apibrėžia būtent JAV.

Žinoma, esamoji vienapolė, kosmopolitų ir globalistų dominuojama pasaulio tvarka, kaip ir degeneratyvi postmodernioji pseudokultūra, suvokiami kaip blogis ir atitinkamai atmetami. Nepaisant Antrosios ir Trečiosios politinių teorijų pralaimėjimo, rankų nuleisti negalima ir būtina mesti naują, pergalę pasieksiantį įššūkį liberalizmui.

Šito ir imasi Aleksandras Duginas: formuluodamas savo vadinamąją Ketvirtąją politinę teoriją, jis pradeda nuo anksčiau savo atliktos Antrosios ir Trečiosios teorijų sintezės – nacionalbolševizmo – kaip anksčiau iškeltos revoliucinės politinės alternatyvos Rusijai, bet galiausiai tai išplėtoja į gerokai platesnį kontekstą, siekdamas sukurti ir išplėtoti naują mąstymo paradigmą.

Plėtodamas savo mintis, Duginas ypatingai pabrėžia jau anksčiau iš dalies paminėtą politinės teorijos subjekto klausimą: kaip žinome, liberalizmo subjektas – individas – „išvaduojamas“ nuo visų objektyvių tapatybių, kol galiausiai išvaduojamas pats nuo savosios egzistencijos pagrindų ir paverčiamas niekiu. Antrosios politinės teorijos subjektas – klasė; Trečiosios – valstybė fašizme arba rasė ir nacija nacionalsocializme. Tiek Pirmoji, tiek ir Antroji politinės teorijos remiasi daugiau ar mažiau grynai socialiniais konstruktais ir šito pagrindu jų subjektai Dugino atmetami, tuo tarpu Trečioji politinė teorija, Dugino teigimu, remdamasi rase, iškelia „aukštesnės“ rasės socialinį konstruktą ir taip diskredituoja save. Ketvirtoji politinė teorija, skirtingai nei visos kitos, privalo į savo rankas suimti iš tiesų tikrą ir autentišką subjektą, taigi Duginas jos subjektu įvardija vokiečių filosofo Haidegerio iškeltą Dasein, „buvimo čia“ koncepciją, kaip žmogaus ontologijos pagrindą.

„Ketvirtoji politinė teorija yra „kryžiaus žygis“ prieš:

• postmodernybę;
• postindustrinę visuomenę;
• praktikoje įgyvendinamą liberalinę politiką;
• ir globalizmą bei jo logistinius bei technologinius pagrindus.“[3]

Anot Dugino, „Yra tik dvi pozicijos: paklusnumas (centras) ir pasipriešinimas (periferija). Abi pozicijos globalinės.

Ketvirtoji politinė teorija yra bendro projekto sąjunga ir kyla iš bendro impulso viskam, kas buvo atmesta, nuversta ir pažeminta „spektaklio visuomenės“ konstravimo metu (konstruojant postmodernybę).[4]

Tiek Antroji, tiek ir Trečioji teorijos, teigia Duginas, savo laiku pabandė įveikti ir saviems tikslams pajungti liberalizmo formuotą modernybę. Šiuo požiūriu Duginas savo Ketvirtosios teorijos santykį su postmodernybe mato analogiškai. Tikslas, žinoma, yra esminis pasaulinės tvarkos pasikeitimas daugiapoliniu pagrindu, nuverčiant liberalizmo globalinės hegemonijos vykdytoją – JAV.

Čia būtina pažymėti, kad Duginas „Ketvirtą“ teoriją mato ne tiek kaip specifišką ir visiškai konkretizuotą doktriną, kiek kaip bendrą siūlomą paradigmą esamajam status quo iš esmės prieštaraujančioms jėgoms, tačiau, vis dėlto, jis apibrėžia pagrindinius Ketvirtosios politinės teorijos principus ir vertybes: „Taigi mes turime suvienyti Dešinę ir Kairę bei pasaulio tradicines religijas bendrai kovai prieš bendrą priešą. Socialinis teisingumas, nacionalinis suverenitetas ir tradicinės vertybės yra trys pagrindiniai Ketvirtosios politinės teorijos principai.“[5]

Tai yra Ketvirtosios politinės teorijos esmė: šių trijų principų pagrindu vienijamų pasaulio antiliberalinių jėgų kova prieš esamą sistemą ir už naujas gyvenimo formas. Aiškiai suvokus ir apibrėžus tai, pagaliau yra metas visą Dugino darbą įvertinti iš savosios, nacionalsocialistinės perspektyvos ir atsakyti į šį klausimą: ar mes turėtume palaikyti Ketvirtosios politinės teorijos projektą?

Visų pirmiausia mums yra dera pažvelgti, ar iš viso kokiems nors Dugino teiginiams nepritariame, nes iš tiesų jo pristatoma liberalizmo, globalizmo, kosmopolitizmo ir postmodernybės kritika yra visiškai teisinga ir vertinga mūsų ideologiniam darbui; pagrindiniai Ketvirtosios politinės teorijos principai, įvardyti Dugino, taip pat bet jokios abejonės nėra mums svetimi. Tačiau jis, galime teigti, nacionalsocializmą atmeta:

1. Pagrindine Trečiosios politinės teorijos yda Duginas apibrėžia Trečiajame Reiche pasireiškusį šovinizmą ir rasizmą. Taip, šios ydos iš tiesų egzistavo nacionalsocialistinės Vokietijos, kaip ir daugelio kitų egzistavusių Trečiosios politinės teorijos valstybių, praktinėje politikoje. Tai neabejotinai buvo ne tik kenksminga galutinės pergalės atžvilgiu, tai taip pat buvo ir moralinis suklydimas. Čia mes galime sutikti su Dugino kritika tiek, kiek ji liečia tuometinės Vokietijos politikos praktiką, tiksliau, jos politikoje pasireiškusias šovinistines tendencijas – tačiau jokiu būdu ne pačią nacionalsocialistinę idėją.
2. Mes jokiu būdu nesutinkame, kad šovinizmas ar negatyvus rasizmas yra neatskiriama tautinio socializmo dalis. Tai yra daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusios Trečiosios politinės teorijos praktikos klaidų padarinys, o ne pačios teorijos, kaip tokios, integrali dalis.
3. Dugino nurodytas Ketvirtosios politinės teorijos subjektas jokiu būdu neprieštarauja pačiai nacionalsocialistinei idėjai. „Pasaulyje esantis subjektas“, vadinamasis Dasein, kuriuo remiasi Duginas, į savo visumą taip pat įtraukia ir žmogaus priklausymą skirtingai rasei, skirtingam etnosui; pats Duginas pripažįsta, kad pasaulio etnosų, kultūrų ir asmenybių įvairovėje natūraliai egzistuoja ir vadinamojo Dasein variacijų įvairovė. Egzistencinis žvilgsnis į Dasein nacionalsocialistinės idėjos niekaip nepaneigia, o tik intelektualiniu požiūriu ją pagilina. Šito kontekste faktą, kad pats Dasein koncepcijos autorius, jos „išradėjas“, Haidegeris, buvo nacionalsocialistas, turėtų būti matomas ir priimamas simboliškai.

Didelė dalis Dugino atliktos analizės padeda tiek geriau pažinti dabartines realijas, tiek ir išgryninti savo pačių ideologinę poziciją: Ketvirtoji politinė teorija ir nuo praktinių istorijos klaidų apsivalęs nacionalsocializmas kartu sutinka. Taip pat turėdami omeny, kad Ketvirtoji politinė teorija, kaip pažymėjo ir pats Duginas, yra ne dogma, o daugiau ar mažiau atviras ir trimis minėtais principais paremtas antiliberalinės ir antiglobalistinės kovos pasiūlymas, mes į esminį Dugino kvietimą kurti naujo tipo antiliberalų, prieš kosmopolitizmą ir „atvirąją visuomenę“ apskritai nukreiptą judėjimą tegalime atsakyti teigiamai, tuo pačiu ne visiškai sutikdami su jau minėtais Dugino minties aspektais.

*   *   *

Jau aptartos Dugino Ketvirtosios politinės teorijos šviesoje bus gana paprasta pateikti kritinę nacionalsocialistinės Vokietijos politikos analizę ir įvertinimą atmetant tiek sistemos propagandos primetamą demonizuotą nacionalsocializmo įvaizdį, tiek ir vaikiškai aklą visos Trečiojo Reicho politikos garbinimą ir jo padarytų klaidų ignoravimą arba apologetizavimą.

Čia būtina aiškiai pažymėti ir pabrėžti, kad nacionalsocialistinė idėja, kaip tokia, nėra „Trečiojo Reicho“ sinonimas – nesvarbu kaip beatrodytų iškreipto mąstymo žmonėms: tiek liberalams, tiek ir nacionalistams. Koks tada santykis tarp „nacionalsocialistinės idėjos“ ir „Trečiojo Reicho“? Jis paprastas: Trečiasis Reichas buvo praktinis bandymas Vokietijoje įgyvendinti nacionalsocializmo siekius, dėl nepalankiai susiklosčiusių išorinių aplinkybių pasibaigęs nesėkme ir priešiškų jėgų triumfu.

Nors Trečiasis Reichas be jokios abejonės buvo pasiekęs daugelį didingų laimėjimų ir galiausiai žuvo jokiu būdu ne dėl vidinių, o būtent išorinių veiksnių, vis dėlto, yra būtina mums, kaip šiandienos, XXI a. nacionalsocialistams, mąstyti blaiviai ir aiškiai matyti jo vidines ydas bei klaidas. Šios ydos pasireiškė tiek Vokietijos vidaus, tiek ir užsienio politikoje – ir visų pirmiausia jos buvo ne tiek pragmatinės klaidos, kiek vertybiniai nukrypimai.

1. Klaidos vidinėje politikoje pasireiškė kompromisais su buržuazija ir galutiniu nacionalsocialistinės programos neįgyvendinimu (vis dėlto, Trečiasis Reichas teturėjo 6 metus taikaus vystymosi…).
2. Užsienio politikoje didžiausia Trečiojo Reicho „nuodėmė“ buvo leidimas reikštis vokiškojo imperializmo ir šovinizmo tendencijoms, kainavusioms daugelio europiečių bendradarbiavimą kovoje prieš Sąjungininkų valstybes.

Prieš pažvelgdami giliau į viršuje minėtas Trečiojo Reicho ydas, turime suvokti nacionalsocialistinės idėjos intelektualines ištakas, nes tik teisingai jas supratę galėsime kaip niekada anksčiau aiškiai matyti „nacionalsocializme“, deja, populiariai ignoruojamą arba groteskiškai iškreipiamą „socializmo“ elementą.

Rasinės nacionalsocializmo idėjos, lemiamos jo didžiulio dėmesio etnoso atžvilgiu, yra gana gerai žinomos, kad ir demonizacinės propagandos iškreipta forma: rasinės minties ištakos „moderniame“ kontekste iš esmės yra „rasinės mokyklos“ filosofų ir sociologų kaip Žozefas Artūras de Gobino[6] bei Hiustonas Čemberlenas darbuose; jų įtaka nacionalsocialistinei minčiai yra neabejotina ir jų indėlis į istorijos analizę neįkainojamas. Tačiau tai toli gražu nenusako visų nacionalsocialistinės minties, kaip revoliucinio fenomeno, ištakų. Nei kiek ne mažesnė šių ištakų dalis randasi socialistiniame judėjime.

XIX a. Vokietijoje vyko gana arši polemika tarp Karlo Markso ir Fridricho Engelso bei jų idėjinio oponento, bet vis dėlto ne buržuazinio reakcionieriaus, o socialisto, Eugenijaus Diuringo.[7] Diuringas, kaip socialistas, neabejotinai buvo buržuazinės visuomenės ir stambiosios privatinės pramonės, gamybos priemonių naudojimo individo ar klikų, o ne visumos interesams, priešas: jis buvo socialistas. Bet tuo pačiu Diuringas buvo ir aršus marksizmo, o tiksliau, daugelio marksistinės teorijos aspektų, kritikas. Jo esminiai prieštaravimai marksizmui reiškė dialektinio materializmo, kaip jį visiško ekonominio determinizmo kontekste iškėlė Marksas ir Engelsas, atmetimą (dėl kurio jis iš esmės pralaimėjo polemiką Engelsui ir todėl Diuringo sistema nusipelno skeptiško vertinimo) ir susitelkimas į tautą kaip istorinį subjektą, kurio kontekste ir turi būti kuriamas socializmas (ką neabejotinai galime vertinti kaip teigiamą Diuringo minties aspektą).

Diuringo darbai apie socializmą ir jo santykį su tauta, jo atlikta žydų klausimo analizė, turėjo didžiulę įtaką jau po jo mirties egzistavusios Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partijos ideologijai, apjungusiai nacionalizmą ir antikapitalizmą į vieningą idėjinę sistemą.

Šalia Diuringo yra būtina paminėti ir patį „nacionalsocializmo“ sąvokos autorių, kuris netgi nebuvo vokietisǃ Tai – prancūzų mąstytojas, rašytojas ir aktyvistas Maurice Barrès, savo idėjose įvykdęs tradicinių vertybių ir nacionalizmo bei socializmo sintezę, taip atsiribodamas nuo degeneruojančios buržuazinės visuomenės.

Šie vadinamosios „Trečiosios politinės teorijos“ pirmtakai, o gal geriau sakyti, pradininkai, buvo buržuazijos ir kapitalizmo priešininkai; savo programinėse nuostatose ir pasaulėžiūroje toks buvo ir istorinis vokiečių nacionalsocializmas. Buvo numatomas visiškas stambiųjų gamybos priemonių ir korporacijų nacionalizavimas, sukuriant palankias sąlygas smulkiam verslui plėtotis šalia nacionalizuotos stambiosios pramonės bei strateginės reikšmės ekonominių objektų. Trumpai tariant, buvo kuriama radikalaus tautinio socializmo vizija.

Tačiau šie siekiai nebuvo pilnai įgyvendinti ir oligarchiniai elementai, deja, nebuvo visiškai pašalinti iš Vokietijos gyvenimo net ir po 1933 sausio 30 dienos bei ją greitai sekusių radikalių permainų. Jau įsibėgėjus ir pagilėjus 1929 m. prasidėjusiai globalinei kapitalizmo krizei, Vokietija sistemingai judėjo link revoliucinės situacijos; sisteminių politinių partijų palaikymas vis mažėjo ir augo revoliucinių jėgų – tiek nacionalsocialistų, tiek ir komunistų – galia.

Šitokiomis aplinkybėmis vadinamieji „pramonininkai“ – stambieji Vokietijos kapitalistai – baiminosi dėl savo turtų bei galios ateities ir ėmė ieškoti „gelbėjimosi ratų“. Buržuazinių nacionalistų kompromisai su radikaliaisiais „rudaisiais“ pasireiškė jau vadinamuoju Harcburgo frontu[8], tačiau tai dar nereiškė esminių programinių koncesijų. „Gelbėjimosi ratą“ jie dar turėjo atrasti.[9]

Deja, jie šitokį ratą atrado: 1932 m. chaoso metu nacionalsocialistams buvo pasiūlytas labai dosnus finansavimas propagandos bei agitacijos reikmėms. Didžioji dalis nacionalsocialistų vadovybės, įskaitant patį Hitlerį, matydama, kad tokia galimybė paimti valdžią „legaliomis“ priemonėmis galbūt niekada nebepasikartos ir norėdama šitokiu keliu išvengti tokio kraujo praliejimo, kokį bolševikų perversmo metu patyrė Rusija, sutiko padaryti tam tikrus komprimisus su asmenimis kaip Krupas. Su šiais buržuazinių elementų suteiktais resursais pavyko laimėti 1932 m. rinkimus ir galiausiai sudaryti naują, nacionalsocialistų vadovaujamą, tačiau ir buržuazinius elementus kaip Papeną įtraukusią vyriausybę, Hitleriui 1933 m. sausio 30 dieną tapus Vokietijos kancleriu.

Tad valdžia kol kas buvo dalinamasi su buržuazinių jėgų atstovais, kurie neabejotinai jautė žymiai didesnes simpatijas senai XIX a. buržuazinei visuomenei ir Antrajam Reichui nei Naujos Tvarkos siekiui. Nacionalsocialistai, žinoma, turėjo kitokius tikslus nei buržuaziniai nacionalistai ir siekė naujos vokiškos valstybės su nauja socialine ir ekonomine santvarka bei visiškai kitokiomis socialinę tikrovę grindžiančiomis vertybėmis, tačiau dėl taktinių kompromisų negalėjo imtis staigaus praktinių kai kurių tikslų įgyvendinimo.

Nacionalsocialistams bandant įsitvirtinti mišrios vyriausybės sąlygomis, nors ir atsikračius iki tol atvirai veikusia Vokietijos Komunistų Partija, naujojo režimo viduje egzistavę senosios tvarkos elementai nesiruošė priimti daugelio nacionalsocialistinės programos aspektų: Vokietijos prezidento poziciją dar laikė reakcionierius Hindenburgas, su kuriuo pragmatiniais motyvais  į koncesijas ėjo ir nacionalsocialistai su Hitleriu priešakyje. Didelę įtaką išlaikė profesionalieji prūsų karininkai, išsaugoję savo karjeras ir pozicijas tiek kaizerinio, tiek ir liberaldemokratinio režimo laikais – kartu su jais stovėjo jau minėtieji pramonės magnatai. Šie sluoksniai tikrai nenorėjo radikaliausiųjų nacionalsocialistų siekių įgyvendinimo tiek naujos tautos kariuomenės, tiek ir naujos ekonominės tvarkos kūrimo sferose.

1934 m. Adolfas Hitleris siekė perimti prezidento postą iš pamažu mirštančio Hindenburgo, o, norėdamas tai padaryti „legaliai“ ir be didesnio kraujo praliejimo, tam jam reikėjo senųjų buržuazinių nacionalistų paramos, o šie, žinoma, turėjo savų reikalavimų. Jokiu būdu socialistinių partijos siekių nenorėjęs sukompromituoti ir staigaus revoliucinio programos įgyvendinimo siekęs partijos sparnas su Gregoru Štraseriu bei Ernstu Rėmu priešakyje šiems reikalavimams nenorėjo nusileisti, tačiau, pragmatiniais Realpolitik sumetimais partijos vadovybė priėmė kitokią poziciją: 1934 m. vasarą iš Hindenburgo per Blombergą gavus de facto grasinimą pilietiniu karu, buvo nutarta atsisakyti SA siekių tapti naujai pertvarkytos tautinės vokiečių kariuomenės pagrindu ir „sušvelninti“ pirminius režimo siekius.

Galima teigti, kad „Rudosios“ 1933 m. revoliucijos metu pasireiškę komprimisai su buržua buvo dvejopi:

1. Kompromisai su stambiosios pramonės objektų kontrolės bei dar nuo kaizerinės Vokietijos likusių aristokratinių šeimų turto konfiskavimo ir titulų panaikinimo klausimu: socioekonominiai kompromisai. Dar iki valdžios paėmimo buvo panaikinti Hitlerio įgalioti ir Gotfrydo Federio vadovauti partiniai nacionalizacijos planavimo institutai; tačiau per 1934 m. triumfavusį buržuazijos spaudimą su socioekonominėmis koncesijomis nesutikę partijos nariai kaip ir pats Federis buvo ilgainiui pašalinti iš įtakingų pozicijų valstybės ekonominėje politikoje. Dera pažymėti, kad nacionalizacijos nebuvo visiškai atsisakyta, kad pagrindinės darbininkų teisės neabejotinai buvo apgintos, tačiau senojoje sistemoje klestėjusiems, bet su naujuoju režimu pragmatiškai bendradarbiauti sutikusiems buržuaziniams elementams buvo išsaugotos aukštos pozicijos.
2. Kompromisai su nuo liberaldemokratinės bei kaizerinės sistemos likusiais kariuomenės elementais, apskritai, su reakcine prūsiškąja karininkija dėl būsimosios Trečiojo Reicho kariuomenės koncepcijos ir santykio su Nacionalsocialistų Darbininkų Partija. Jau minėto buržuazijos spaudimo akivaizdoje, siekdama išvengti dar didesnės padėties destabilizacijos ir galimos grėsmės naujajam režimui, nacionalsocialistų vadovybė priėmė prieš SA nukreiptus reikalavimus – nors ir su išlygomis (pavyzdžiui, kariuomenė galėjo pasilikti kokia buvo, tačiau turėjo įtraukti ir nacionalsocialistinės ideologijos elementų, nors ir be Rėmo siektos visiškos „ideologinės kariuomenės“ sukūrimo bei priimti nacionalsocialistinio režimo simboliką). Rėmas su šituo, kaip žinome, nesutiko ir todėl, dėl vidinių politinių prieštaravimų, kartu su kitais, savo partijos vadovybės įsakymu buvo nužudytas vadinamosios „Ilgųjų peilių nakties“ metu.

Žinoma, nepaisant šių siaubingų suklydimų savo ankstyvame gyvenime, Trečiasis Reichas, kaip jau minėjome, savo vidaus politikoje vis dėlto pasiekė neįtikėtinai didingų laimėjimų: nacionalsocialistai ne tik ekonomiškai, taigi, materialiai padarė Vokietiją klestinčia šalimi – jie taip pat ėmė kurti ir kilnesnę socialinę tikrovę: kaip jau minėta, buvo apgintos pagrindinės darbininkų teisės, sukurta nebe plutokratinė, o meritokratinė visuomenė, atgimė sveika tautinė kultūra, jaunimas pakilo iš tuštybės ir hedonizmo į didingą nacijos tarnybą – tauta prikelta iš letarginės beprasmybės į naują gyvenimą. Nacionalsocialistai vokiečių tautą iš liberalkapitalistinio buržuazijos pasaulio tamsos išvedė į šlovingos Naujos Tvarkos aušrą.

Šito paneigti neįmanoma ir čia, skirtingai nei mėgintų teigti daugelis aršiausių Adolfo Hitlerio ir Trečiojo Reicho kritikų, šito daryti nebandome: tačiau Vokietijos didybė ir buvę laimėjimai negali mūsų apakinti ir neleisti matyti gilių Reicho vidaus politikos klaidų.

Tuo tarpu užsienio politikos srityje padarytos „nuodėmės“ yra neabejotinai akivaizdesnės ir ryškesnės nei vidaus politikos nukrypimai – ypač ne vokiečio nacionalisto akiai. Vokietijos taikytos pragmatinės Realpolitik problema bei pasireiškusios šovinistinės ir imperialistinės tendencijos iš esmės buvo Antrojo Reicho palikimas, tačiau nuo 1945 m. viešpataujančių jėgų propagandos iš esmės surišamas su iškreiptu ir demonizuotu nacionalsocializmo įvaizdžiu.

Skirtingai nei kitos pagrindinės politinės teorijos ir praktikos – Pirmoji (liberalizmas) ir Antroji (marksizmas), Trečioji – tiek itališkasis fašizmas (apie kurį čia nekalbame ir nuo kurio tautinis socializmas griežtai skiriamas), tiek ir nacionalsocializmas, buvo sunaikintas išorinių veiksnių ir todėl neturėjo galimybės pilnai išreikšti savosios esmės; nacionalsocializmui išsiskleisti paprasčiausiai nebuvo duota terpė ir laikas.

Šiuolaikinis vokiečių nacionalsocialistas ir istorikas revizionistas Horstas Maleris savo trumpame tezes pateikiančiame rašinyje „70 – osioms Vokietijos revoliucijos metinėms“ buvo visiškai teisus teigdamas, kad „Nacionalsocialistinės revoliucijos apsiribojimas Vokietijos Reichu buvo išorinė JAV vestos kontrrevoliucijos sėkmės priežastis.“ Ir šios revoliucijos neišplitimas pasauliniu mastu buvo nulemtas ne tik vienokių ar kitokių pačio režimo klaidų, kiek jau minėto fakto, kad idėjos praktiniam išsiskleidimui paprasčiausiai nebuvo laiko (tik 1933 – 1939 m.).

Bet šiandien priešais mus, matant tiek esamas realijas ir jau aptartas kritines Aleksandro Dugino mintis bei nacionalsocializmo idėjų privalumus, iškyla aiškus uždavinys: savotiško, lietuviško nacionalsocializmo – tautinio socializmo – sukūrimas. Ir kiek tai liečia patį tautinį socializmą ir jo taikymą šiuo istoriniu momentu, šioje šalyje – Lietuvoje – visada turime tiek nebijoti klaidingų demonizacinių stereotipų, tiek ir nepasinerti į istorinį fetišizmą ir dogmatizmą, įsidėmint šiuos istorinio SA vadovo Ernsto Rėmo žodžius:

„Ateis laikas kada nacionalsocializmas taps viso pasaulio politine filosofija, modifikuojama pagal rasinius ir geografinius skirtumus ir taikoma įvairių nacijų charakteriui bei poreikiams.“[10]

Šito pagrindu ir turime iškelti savitą, lietuvišką tautinį socializmą – nacionaldarbininkiškąją idėją.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/ideologija/ketvirtoji-politine-teor...