Although the concept of hegemony in Critical Theory is based on Antonio Gramsci’s theory, it is necessary to distinguish this concept’s position on Gramscianism and neo-Gramscianism from how it is understood in the realist and neo-realist schools of IR.

The classical realists use the term “hegemony” in a relative sense and understand it as the “actual and substantial superiority of the potential power of any state over the potential of another one, often neighboring countries.” Hegemony might be understood as a regional phenomenon, as the determination of whether one or another political entity is considered a “hegemon” depends on scale. Thucydides introduced the term itself when he spoke of Athens and Sparta as the hegemons of the Peloponnesian War, and classical realism employs this term in the same way to this day. Such an understanding of hegemony can be described as “strategic” or “relative.”

In neo-realism, “hegemony” is understood in a global (structural) context. The main difference from classical realism lies in that “hegemony” cannot be regarded as a regional phenomenon. It is always a global one. The neorealism of K. Waltz, for example, insists that the balance of two hegemons (in a bipolar world) is the optimal structure of power balance on a world scale[ii]. R. Gilpin believes that hegemony can be combined only with unipolarity, i.e., it is possible for only a single hegemon to exist, this function today being played by the USA.

In both cases, the realists comprehend hegemony as a means of potential correlation between the potentials of different state powers. 

Gramsci's understanding of hegemony is completely different and finds itself in a completely opposite theoretical field. To avoid the misuse of this term in IR, and especially in the TMW, it is necessary to pay attention to Gramsci’s political theory, the context of which is regarded as a major priority in Critical Theory and TMW. Moreover, such an analysis will allows us to more clearly see the conceptual gap between Critical Theory and TMW.

1932-aisiais vokiečių nacionalbolševikas, Ernstas Nykišas, kurio idėjos buvo labai panašios tiek į rusų nacionalbolševikų kaip Ustrialovas, tiek ir į eurazianistų idėjas, parašė knygą daug ką pasakančiu pavadinimu: Hitler: ein detusches Verhängnis[1]. Knyga išėjo beveik nepastebėta, tačiau po kelerių metų ji nuvedė jį tiesiai į koncentracijos stovyklas. Pasirodė, kad jis buvo absoliučiai teisus – Hitleris iš tiesų pasirodė esanti būtent tokia Vokietijai lemtinga figūra. Lemtinga, tai yra, ne atsitiktinė; pagrįsta, įsišaknijusi dalykų eigoje, susijungusi su Likimo logika, bet įkūnijanti jo tamsesnį aspektą. Ir šioje knygoje, kaip ir kituose savo darbuose, Nykišas kartojo: „Žmonių visuomenėje nebūna tokių nulemiamų dalykų, kaip kad gamtoje – sezonų kaitos ar stichinių nelaimių. Žmogaus orumas susideda iš to, kad jis visada gali pasakyti „ne“. Is visada gali sukilti. Jis visada gali pakilti ir kautis netgi prieš tai, kas atrodo neišvengiama, absoliutu ir nenugalima. Ir netgi jei jis pralaimi, jis parodo pavyzdį kitiems. Ir kiti užima jo vietą. Ir kiti ištaria „ne“. Štai kodėl patys lemtingiausi nutikimai gali būti įveikiami sielos jėgos.“

Žaltys yra ir vyriškojo, ir moteriškojo principo simbolis. Senovės legenda byloja, kad Aleksandras Didysis gimė iš žalčio. Ir kinų tradicijoje žaltį primenantis Geltonasis Drakonas yra laikomas dangiškojo Logoso[6] simboliu. Specialios anagogiškos, dvasią pakeliančios idėjos įsikūnijimas, lyg dūmas kylantis į dangų, o tada pranykstantis mėlynoje absoliutaus pažinimo padangėje ir tampantis ofitų gnostikų[7] ženklu, žalčio formoje iškeliančiu Aukščiausiąją Dievybę. Ankstyvieji krikščionys buvo susipažinę su įspūdingu simboliu, Anfisbena, dvigalviu žalčiu, susidedančiu iš dvejų pusių – juodos ir baltos, du paskutinės kovos dalyviai viename kūne. Ir Kristus, ir Antikristas teturi vieną argumentą: žmogus, baisusis paskutiniųjų laikų degeneratas, besivartantis permatomų iliuzijų pelkėje, siurbiantis gyvenimą vien iš godžios ir nykstančios savo aukų sielos.

Bet gnostikas neapleidžia savo reikalo. Niekada – nei šiandien, nei rytoj. Priešingai, yra visos prielaidos triumfuoti iš vidaus. Ar mes nesakėme naiviesiems „Dešiniarankiams“ optimistams, prie ko juos prives jų perdėtas ontologinis optimizmas? Ar mes neprognozavome jų kūrybinio instinkto degradacijos į groteskiškąją parodiją, kurią reprezentuoja modernieji konservatoriai, pasidavę viskam, kas prieš porą tūkstančių metų gąsdindavo patrauklesnius (bet ne mažiau veidmainiškus) jų pirmtakus? Jie mūsų nepaklausė… Tegul dabar jie kaltina tik save ir skaito „Naujojo amžiaus“ knygas arba marketingo vadovėlius.

JAV dažnai atrodo tuo pačiu metu skatinanti visas tris strategijas kaip dalį daugiavektorinės užsienio politikos. Šios trys JAV strateginės kryptys sukuria globalinį tarptautinių santykių kontekstą, JAV esant esminiu pasaulio scenos žaidėju. Apart matomų skirtumų, šios trys ateities vizijos turi esminių bendrybių. Bet kokiu atveju JAV yra suinteresuota savo strateginio, ekonominio ir politinio viešpatavimo įtvirtinimu; savo kontrolės kitiems globaliniams žaidėjams stiprinimu ir tų žaidėjų silpninimu; laipsniška arba greita dabar esančių daugiau ar mažiau nepriklausomų valstybių desuverenizacija ir tariamai „universalių“ Vakarų pasaulio vertybes atsipindinčių vertybių, t. y. Liberaliosios demokratijos, parlamentarizmo, laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir t.t. propagavimu.

Egzistuoja ypatinga „sąmokslo“ modelių įvairovė. Šioje srityje, be abejo, populiariausia yra „žydų-masonų“ sąmokslo idėja, šiandien plačiai paplitusi pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose. Iš esmės ši teorija nusipelno griežčiausio tyrimo ir, reikia pripažinti, kad, nepaisant šimtų tūkstančių knygų, „atskleidžiančių“ šį sąmokslą ar „pagrindžiančių“ jo nebuvimą, mes neturime išsamios ir rimtos mokslinės šios temos analizės. Tačiau šiame darbe mes pagrįsime visiškai kitokį sąmokslo modelį, paremtą kitokia koordinačių sistema, nei „žydų-masonų“ versijos. Mes pabandysime bendrais bruožais aprašyti planetos masto dviejų priešingų okultinių jėgų sąmokslą, kurių slapta prieštara ir nematoma kova nulėmė pasaulio istorijos logiką. Mūsų nuomone, šios jėgos gali būti apibūdinamos ne pagal nacionalinius ypatumus ar priklausymą masoniško ar masoniškam artimo tipo organizacijai, bet pagal radikaliai skirtingus jų geopolitinius požiūrius. Bandydami paaiškinti galutinę šių priešiškų jėgų „paslaptį“, mes ją likę įžvelgti dviejų alternatyvinių ir vienas su kitu nesuderinamų geopolitinių projektų skirtumuose, kurie, nepaisant nacionalinių, politinių, ideologinių ir religinių skirtumų, į vieną grupę suvienija radikaliai skirtingų nuomonių ir įsitikinimų žmones. Mūsų konspirologinis modelis – tai „geopolitinio sąmokslo“ modelis.

Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

Liberalizmas kovoja prieš visas kolektyvinės tapatybės formas ir prieš visas kolektyvistines ar mažų mažiausiai ne individualistines vertybes, projektus, strategijas, tikslus bei metodus. Todėl vienas svarbiausių liberalizmo teoretikų, Karlas Poperis (pasekęs Fridrichu fon Hajeku), savo garsioje knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ teigė, kad liberalai turėtų kovoti prieš bet kokią ideologiją ar politinę filosofiją (nuo Platono ir Aristotelio iki Markso ir Hegelio), kuri teigtų, kad žmogiškoji visuomenė turėtų turėti kažkokį bendrą tikslą, vertybę ar prasmę (dera pažymėti, kad Džordžas Sorosas šią knygą laiko savo asmenine biblija). Bet koks tikslas, bet kokia vertybė, bet kokia prasmė liberaliojoje arba „atvirojoje“ visuomenėje turėtų griežtai remtis individu. Tad atvirosios visuomenės, kuri yra 1991 – uosius sekusios Vakarų visuomenės sinonimas ir tapo likusio pasaulio norma, priešai yra konkretūs. Jos pagrindiniai priešai yra komunizmas ir fašizmas, abi iš tos pačios Apšvietos filosofijos kilusios ideologijos, turėjusios centrines, ne-individualistines koncepcijas – klasę marksizme, rasę nacionalsocializme ir nacionalinę valstybę fašizme.