„Ideologinė karo prieš Rusiją dimensija“

Pažintiniais tikslais pateikiame rusų profesoriaus, Aleksandro Dugino, analitinio straipsnio apie vis aštrėjančius prieštaravimus tarp Vakarų ir Rusijos, Ukrainos konfliktą bei pasaulinę liberalizmo krizę, vertimą į lietuvių kalbą.

Kritinė redakcijos pastaba: tekste A. Duginas pripažįsta, kad V. Putinas jokios ideologijos neturi (kas yra visiška tiesa) ir yra grynų gryniausias pragmatikas; šito pagrindu ir mes, nacionaldarbininkai, nematome jokio reikalo jo idealizuoti.

Dėl to kyla klausimas, kokia prasme A. Duginas apibrėžia putininę Rusiją kaip pirmą post-liberalinę pasaulio jėgą, turint omenyje, kad V. Putino vidaus politikos praktika iš esmės tėra nacionalinis kapitalizmo variantas (mums būtų labai įdomu ateityje išgirsti pačio autoriaus, A. Dugino, mintis šiuo klausimu).

IDEOLOGINĖ KARO PRIEŠ RUSIJĄ DIMENSIJA

Artėjantis karas kaip sąvoka

Karas prieš Rusiją dabar yra labiausiai Vakaruose aptarinėjamas klausimas. Jis vis dar yra pasiūlymas ir galimybė. Jis gali virsti tikrove priklausomai nuo visų į Ukrainos konfliktą įsivėlusių šalių – Maskvos, Vašingtono, Kievo ir Briuselio – sprendimų.

Čia nenoriu aptarinėti visų šio konflikto istorijos aspektų. Vietoje to siūlau jos gilių ideologinių šaknų analizę. Mano pagrindinių įvykių vizija remiasi Ketvirtąja politine teorija, kurios principus esu nusakęs to paties pavadinimo knygoje, kuri prieš keletą metų pasirodė anglų kalba iš „Arktos“ leidyklos.

Tad aš nenagrinėsiu Vakarų karo su Rusija vertindamas jo grėsmes, pavojus, klausimus, kainas ar pasėkmes, o verčiau jo ideologinę reikšmę pasauliniu mastu. Apmąstysiu tokio karo reikšmę, o ne patį karą (tikrą ar virtualų).

Liberalizmo esmė

Moderniuosiuose Vakaruose yra viena viešpataujanti ideologija – liberalizmas. Ji turi daugelį tipų, versijų ir formų, daugelį atspalvių, bet esmė visada ta pati. Liberalizmas savo pamatinėje vidinėje struktūroje turi šitokius aksiominius principus:

• Antropologinį individualizmą (visko matas yra individas);
• Progresivizmą (ateitis eina į geresnę ateitį, praeitis visada blogesnė už dabartį);
• Technokratiją (techninis vystymąsis ir efektyvumas laikomi svarbiausiais visuomenės įvertinimo kriterijais);
• Eurocentrizmą (Euroamerikietiškosios visuomenės priimamos kaip visai likusiai žmonijai taikytinas vertinimo matas);
• Ekonomiką, kaip likimą (laisvos rinkos ekonomina kaip vienintelė normatyvinės ekonominės sistemos forma – visi kiti tipai turėtų būti reformuojami arba sunaikinami);
• Demokratiją kaip mažumų valdžią (mažumos ginasi prieš daugumą, kuri visada esą linkusi degeneruoti į totalitarizmą, „populizmą“);
• Viduriniąją klasę kaip vienintelį iš tiesų egzistuojantį socialinį veiksnį ir visuotinę normą (nepriklausomai nuo faktų – jei žmogus jau pasiekęs šį statusą ar siekia tapti viduriniosios klasės nariu, kas reikštų akimirką tapimo viduriniosios klasės nariu);
• Vieną pasaulį, globalizmą (žmonės iš esmės vienodi, tik turintys vienintelį skirtumą – individualinį – pasaulis turėtų būti integruojamas individualiu pagrindu; kosmopolitizmas, „pasaulinis pilietiškumas“).

 Tai yra pamatinės liberalizmo vertybės. Jos yra vienos iš trijų Apšvietos pradėtų tendencijų apraiškos, šalia komunizmo ir fašizmo, pasiūliusių skirtingas modernybės dvasios interpretacijas.

XX amžiuje liberalizmas įveikė savo priešininkus ir po 1991 – ųjų metų pasauliniu mastu virto vienintele viešpataujančia ideologija.

Vienintele pasirinkimo laisve globaliniame liberalizme tapo pasirinkimas tarp dešiniojo liberalizmo, kairiojo liberalizmo, radikalaus liberalizmo, tame tarpe ir ultradešiniojo liberalizmo, ultrakairiojo liberalizmo ir įtin radikalaus liberalizmo. Tad liberalizmas buvo įvestas kaip Vakarų visuomenių operacinė sistema, o visos kitos visuomenės atsidūrė Vakarų įtakos zonoje. Nuo tam tikro momento liberalizmas yra bendrasis vardiklis bet kokiam politiškai korektiškam diskursui, pagal kurį esi arba priimamas į „meinstryminę“ politiką, arba atmetamas į marginalijas. Pati konvencinė išmintis tapo liberali.

Geopolitiškai liberalizmas yra įsišaknijęs amerikocentriškame modelyje, kuriame etninį branduolį sudarė anglosaksai, paremtą atlanticistine euroamerikietiškąja partneryste, NATO, kuri yra globalinio saugumo sistemos strateginis branduolys. Globalinis saugumas laikomas Vakarų saugumo sinonimu, o galiausiai – ir sinonimišku Amerikos saugumui. Tad liberalizmas yra ne tik ideologinė, bet ir politinė, karinė ir strateginė galia. NATO yra iš pat šaknų liberali. Ji gina liberalias visuomenės ir kovoja už liberalizmo skleidimą į vis naujas vietas.

Liberalizmas kaip nihilizmas

Yra vienas liberaliosios ideologijos punktas, sukėlęs joje krizę: liberalizmas gilumoje yra iš esmės nihilistinis. Liberalizmo ginama vertybių skalė yra iš esmės surišta su pagrindine liberalizmo teze: laisvės pirmumu. Bet laisvė pagal liberalus yra iš esmėsnegatyvi kategorija: ji teigia laisvę nuo kažko (kaip Džonas Stiuartas Milis), o ne laisvę kažkam. Tai – ne antraeilis dalykas, o klausimo esmė.

Liberalizmas kovoja prieš visas kolektyvinės tapatybės formas ir prieš visas kolektyvistines ar mažų mažiausiai ne individualistines vertybes, projektus, strategijas, tikslus bei metodus. Todėl vienas svarbiausių liberalizmo teoretikų, Karlas Poperis (pasekęs Fridrichu fon Hajeku), savo garsioje knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ teigė, kad liberalai turėtų kovoti prieš bet kokią ideologiją ar politinę filosofiją (nuo Platono ir Aristotelio iki Markso ir Hegelio), kuri teigtų, kad žmogiškoji visuomenė turėtų turėti kažkokį bendrą tikslą, vertybę ar prasmę (dera pažymėti, kad Džordžas Sorosas šią knygą laiko savo asmenine biblija). Bet koks tikslas, bet kokia vertybė, bet kokia prasmė liberaliojoje arba „atvirojoje“ visuomenėje turėtų griežtai remtis individu. Tad atvirosios visuomenės, kuri yra 1991 – uosius sekusios Vakarų visuomenės sinonimas ir tapo likusio pasaulio norma, priešai yra konkretūs. Jos pagrindiniai priešai yra komunizmas ir fašizmas, abi iš tos pačios Apšvietos filosofijos kilusios ideologijos, turėjusios centrines, ne-individualistines koncepcijas – klasę marksizme, rasę nacionalsocializme ir nacionalinę valstybę fašizme. Tad liberalizmo konflikto su egzistuojančiomis modernybės alternatyvomis – fašizmu ir komunizmu – šaltinis yra gana akivaizdus. Liberalai teigia išlaisvinantys visuomenę nuo fašizmo ir komunizmo arba nuo dvejų didžiųjų aiškiai ne-individualistinių moderniojo totalitarizmo variantų. Liberalizmo kova, regima kaip dalis neliberalių visuomenių panaikinimo proceso, yra gana prasminga: ji įgauna prasmę vien iš atvirai individą, kaip aukščiausią visuomenės vertybę, neigiančių ideologijų egzistavimo. Gana aišku, prieš kąšikova nukreipta: į išlaisvinimą nuo savo priešininkų. Bet faktas, kad laisvė, kaip ji suprantama liberalų, yra iš esmės negatyvi  kategorija, čia nėra aiškiai suprantama. Yrakonkretus priešas. Pats šis faktas liberalizmui suteikia solidų turinį. Egzistuoja kažkas kito kaip atviroji visuomenė – ir vien šito egzistavimo faktas yra užtenkamas išlaisvinimo proceso pateisinimas.

Vienapolis laikotarpis: griūties grėsmė

1991 – aisiais, kritus Tarybų Sąjungai, kaip paskutiniam Vakarų liberalizmo oponentui, kai kurie vakariečiai, antai Francis Fukuyama, paskelbė istorijos pabaigą. Tai buvo gana logiška: kadangi nebebuvo jokio aiškaus atvirosios visuomenės priešo, tai nebebuvo ir istorijos, kokia ji buvo moderniuoju laikotarpiu, kurį apibrėžė kova tarp trijų politinių ideologijų (liberalizmo, komunizmo ir fašizmo) už Apšvietos palikimą. Strategiškai šnekant tai buvo ta akimirka, kurią buvo realizuotas „vienapolis momentas“ (Charles Krauthammer). Laikotarpis tarp 1991 – ųjų ir 2014 – ųjų, kuriam įpusėjus įvyko Bin Ladeno išpuolis prieš Pasaulio Prekybos Centrą, buvo globalinio liberalizmo viešpatavimo laikotarpis. Liberalizmo aksiomos laikytos priimtomis visų geopolitinių veikėjų, taip patir Kinijos (ekonomikškai) bei Rusijos (jos ideologijoje, ekonomikoje ir politinėje sistemoje). Buvo liberalai ir galimi liberalai, dar netapę liberalais, ne užtenkamai liberalūsliberalai ir tt. Tikrosios ir aiškios išimtys buvo tik kelios (antai Iranas ir Šiaurės Korėja). Tad pasaulis pagal ideologiją tapo aksiomiškai liberalus.

Tai buvo svarbiausias momentas liberalizmo istorijoje. Liberalizmas įveikė savo priešus, bet tuo pačiu juos ir prarado. Liberalizmas iš esmės yra išsilaisvinimas nuo visko ir kova prieš viską, kas yra neliberalu (kas yra dabar ar turi potencialą tapti neliberalu ateityje). Savo tikrąją prasmę ir turinį liberalizmas įgavo iš savo priešų. Kai pasirinkimas yra pristatomas kaip pasirinkimas tarp ne-laisvės (kurią [liberalams] reprezentuoja konkrečios totalitarinės visuomenės) ar laisvės, daugelis pasirenka laisvę nesuprasdami jos kaip laisvę kažkam. Esant neliberaliai visuomenei liberalizmas yra pozityvus. Savo negatyvią esmę jis pradeda rodyti tik po pergalės.

Po 1991 – ųjų pergalės liberalizmas įžengė į savo griūties fazę. Įveikęs komunizmą bei fašizmą jis stovėjo vienas, be jokio priešo prieš kurį tektų kovoti. Ir būtent šią akimirką išryškėjo vidiniai konfliktai, kuomet liberalios visuomenės ėmė bandyti išvalyti save nuo paskutinių likusių neliberalių elementų: seksizmo, politinio nekorektiškumo, lyčių nelygybės, bet kokių ne-individualistinių institucijų, kaip valstybė ar bažnyčia, liekanų ir tt. Liberalizmui visada reikalingas priešas, iš kurio būtų laisvinamasi. Kitu atveju jis praranda savo prasmę ir jo esminis nihilizmas tampa pernelyg ryškus. Absoliutus liberalizmo triumfas yra liberalizmo mirtis.

Tai yra 2000 – ųjų ir 2008 – ųjų finansinių krizių ideologinė reikšmė. Dėl naujosios, grynai pelnu paremtos ekonomikos („turbokapitalizmo“, pagal Edward Luttwak) žlugimo kaltos ne jos nesėkmės, o sėkmės. Laisvė daryti ką nori individo ribose sukelia asmenybės griūtį. Žmogus pereina į anapus-žmogišką sritį ir sub-individualines sritis. Ir čia jis susiduria su virtualumu, kaip sub-individualumo svajone, laisve nuo bet ko. Tai yra žmogaus sunykimas, privedantis prie nebūties Imperijos, kaip paskutinio totalinės liberalizmo pergalės žodžio. Postmodernizmas rengia dirvą postistoriškam, savarankiškam nesąmonių perdirbimui.

Vakarams reikia priešo

Jūs dabar galite paklausti – ką po velnių visa tai turi bendro su (galimai) artėjančiu karu su Rusija? Dabar esu pasirengęs į tai atsakyti.

 Liberalizmas ir toliau įgijo pagreitį globaliniu mastu. Nuo 1991 – ųjų jis buvo faktas, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Ir dabar jis pradėjo griūti. Jis priėjo savo galutinį tašką ir pradėjo susinaikinti. Masinė imigracija, kultūrų ir civilizacijų susidūrimas, finansinė krizė, terorizmas ir etninio nacionalizmo augimas yra artėjančio chaoso indikatoriai. Šis chaosas kelia pavojų nusistovėjusiai tvarkai: bet kokiai tvarkai, o tame tarpe ir pačiai liberalų tvarkai. Kuo labiau liberalizmui seksis, tuo greičiau jis artės prie dabartinio pasaulio galo. Čia mes turime reikalą su nihilistine liberalinės filosofijos esme, su nebūtimi kaip vidiniu (me) ontologiniu negatyviosios laisvės principu. Vokiečių antropologas Arnold Gehlen teisingai apibrėžė žmogų kaip „tuščią būtybę“ arbaMangelwesen. Žmogus savaime yra niekas. Viską, kas sudaro jo tapatybę, jis ima iš visuomenės, istorijos, žmonių ir politikos. Tad jei jis grįžta į savo gryną esmę, jis nebegali nieko atpažinti. Už fragmentiškų nuolaužų, neiškių minčių ir pritemusių norų slypi praraja. Pažmogiškų emocijų virtualumas yra plona uždanga; už jos slypi gryna tamsa. Tad galutinis liberalizmo pasiekimas yra akivaizdus nihilistinio žmogiškosios prigimties pagrindo atradimas. Bet tai yra galas ir taip pat galas tiems, kurie naudojasi liberalizmu saviems tikslams ir pelnosi iš liberalizmo sklaidos; kitaip tariant, globalizacijos šeimininkams. Tokioje liberalizmo avarijoje žlunga visa ir bet kokia tvarka: taip pat ir liberalioji.

Kad išgelbėtų šio liberaliojo elito valdžią, jiems reikia tam tikro atbulinio žingsnio.Liberalizmas atgaus savo prasmę tik dar kartę susidūręs su neliberalia visuomene. Šis atbulinis žingsnis yra vienintelis būdas išgelbėti tai, kas liko iš tvarkos ir išgelbėti liberalizmą nuo pačio savęs. Tad horizonte pasirodo Putino Rusija. Šiuolaikinė Rusija nėra antiliberalinė, nėra totalitarinė, nėra nacionalistinė ir nėra komunistinė, bet nėra ir perdaug liberali, pilnai liberaldemokratinė, užtenkamai kosmopolitinė ar taip radikaliai antikomunistinė. Ji verčiau yra pakeliui į tapimą liberalia, žingsnis po žingsnio pagal Antonio Gramsci prisitaikydama prie globalinės hegemonijos ir į tai sekančią transformaciją.

Tačiau globaliajai liberalizmo darbotvarkei, kurią atstovauja Jungtinės Valstijos ir NATO, reikalingas kitas veikėjas, kita Rusija, kuri pateisintų liberaliosios stovyklos tvarką ir padėtų mobilizuoti Vakarus, jiems gresiant subyrėti nuo vidinių kovų. Tai atidėstų liberalizmo vidinio nihilizmo proveržį ir taip išgelbėtų jį nuo jo neišvengiamo galo. Tai yra vienintelis būdas sustabdyti chaosą Vakaruose ir išgelbėti tai, kas liko iš jų globalinės ir vidinės tvarkos. Šiame ideologiniame žaidime Rusija pateisintų liberalizmo egzistavimą, nes ji yra priešas, kuris suteiktų prasmę atvirosios visuomenės kovai ir kuri padėtų jai globaliai konsoliduotis ir įteigti save. Radikalusis islamas, toks kokį reprezentuoja Al Qaeda, buvo kitas kandidatas šiam vaidmeniui, bet Al Qaedai trūko užtenkamos struktūros, kad būtų tikru priešu. Al Qaeda buvo pasinaudota, bet tik vietiniu mastu. Ji pateisino intervenciją Afganistane, Irako okupaciją, Kadafio nuvertimą ir pradėjo pilietinį karą Sirijoje, bet ji yra per silpna ir ideologiškai primityvi, kad sudarytų realų įššūkį, kurio liberalams ir reikia.

Rusija, tradicinis anglosaksų geopolitinis priešininkas, yra daug rimtesnis oponentas. Ji puikiai atitinka reikalingą vaidmenį – Šaltojo karo prisiminimai dar švieži daugelyje protų. Neapykanta Rusijai yra lengvai ir gana paprastomis priemonėmis išprovokuojamas dalykas. Todėl aš manau, kad karas su Rusija įmanomas. Tai yra ideologiškai būtina, kaip paskutinė priemonė atidėti galutinę liberaliųjų Vakarų griūtį. Tai yra reikalingasis „atbulinis žingsnis“.

Gelbstint liberaliąją tvarką

Apmąstydamas skirtingus šio galimo karo prieš Rusiją sąvokos sluoksnius, norėčiau iškelti kelis punktus:

1. Karas prieš Rusiją padės atitolinti artėjančią globalinio masto netvarką. Dauguma į liberaliąją ekonomiką įsitraukusių ir liberaliosios demokratijos aksiomas bei institucijas bendrai turinčios šalys, kurios yra arba priklausomos nuo JAV ir NATO, arba tiesiogiai jų valdomos, sudarys bendrą frontą už liberaliųjų Vakarų reikalą ir jų siekį oponuoti antiliberaliajam Putinui. Tai pasitarnaus iš naujo įteigiant liberalizmuipozityvią tapatybę, šiai tapatybei pradėjus nykti dėl liberalizmo nihilistinės esmės pasireiškimų.
2. Karas su Rusija sustiprintų NATO, o labiausiai, jos europines nares, kurios būtų dar kartą priverstos laikyti amerikietiškąją supergalią kaip kažką pozityvaus ir naudingo, o Šaltojo karo laikysena nebeatrodys pasenusi. Iš baimės dėl „blogųjų rusų“ atėjimo, europiečiai vėl pasijaustų ištikimi Jungtinėms Valstijoms, kaip jų gynėjui ir išgelbėtojui. Tai iš naujo įtvirtintų JAV vaidmenį NATO.
3. Europos Sąjunga griūna. Tariama „bendra gresmė“ iš Rusijos galėtų jai leisti išvengti artėjančio skilimo, mobilizuojant šias visuomenės ir vėl paraginant jos tautas ginti savo laisves ir vertybes, kurioms grasina Putino „imperinės ambicijos“.
4. Ukrainos chuntai Kijeve karas reikalingas tam, kad ji galėtų pateisinti ir užmaskuoti visus Maidano protestų metu įvykdytus nusikaltimus tiek teisiniu, tiek konstituciniu lygmeniu, taip leidžiant jai suspenduoti demokratiją, o tai jai leistų primesti savo valdžią pietryčių prorusiškiems regionams ir įtvirtinti savo valdžią ir nacionalistinę tvarką neparlamentiniais būdais.

Vienintelė šalis, kuri dabar nenori karo, yra Rusija. Bet Putinas negali leisti radikaliai antirusiškai Ukrainos valdžiai valdyti šalį, turinčią pusiau rusišką populiaciją ir turinčią daug prorusiškų regionų. Jei jis tai leistų, jam būtų galas tiek tarptautiniame, tiek ir vidiniamelygmenyse. Tad jis nenoromis priima karą. Ir jam pradėjus eiti šiuo keliu, Rusijai nebus jokio kito spendimo, kaip jį laimėti.

Nenorėčiau spekuliuoti dėl šio artėjančio karo strateginių aspektų. Paliksiu tai kitiems, labiau kvailifikuotiems analitikams. Vietoje to norėčiau suformuluoti kai kurias idėjas dėl ideologinės šio karo dimensijos.

Apibrėžiant Putiną

Šio karo reikšmė Rusijai iš esmės yra paskutinis globalistinio liberalizmo bandymas išsigelbėti nuo griuvimo. Kaip tokie, liberalai turi ideologiškai apibrėžti Putino Rusiją – ir akivaizdžiai ją įvardyti kaip atvirosios visuomenės priešą. Bet moderniųjų ideologijų žodyne yra tik trys variantai: liberalizmas, komunizmas ir fašizmas. Yra gana aišku, kad liberalizmas atstovaujamas visų į šį konfliktą įsitraukusių šalių, išskyrus Rusijos (Jungtinės Valstijos, NATO narės ir Euromaidano/Kijevo chunta). Tai tepalieka komunizmą ir fašizmą. Tad Putinas pavaizduojamas kaip „neosovietinis revanšistas“ ir „KGB sugrįžimas“. Toks įvaizdis pardavinėjamas pačiai kvailiausiai Vakarų publikai. Bet kai kurie iš prorusiškos ir antibanderietiškos populiacijos dalies kylančios reakcijos patriotiniai aspektai (t. y. Lenino paminklų, Stalino portretų ir Sovietų dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare atminimų gynimas) gali šią mintį patvirtinti žmonių akyse. Nacizmas ir fašizmas yra pernelyg nutolę nuo Putino ir moderniosios Rusijos tikrovės, bet rusų nacionalizmas ir imperializmas pasitelkiami kuriamame Didžiojo Blogio paveiksle. Tad Putinas yra vaizduojamas „radikaliu nacionalistu“, fašistu ir „imperialistu“. Tai paveiks daugelį vakariečių. Pagal šią logiką Putinas gali tuo pačiu metu būti ir „komunistu“, ir „fašistu“, tad jis bus vaizduojamas „nacionalbolševiku“ (nors postmoderniąjai Vakarų publikai tai būtų perdaug sudėtinga). Yra akivaizdu, kad iš tikrųjų Putinas yra nei toks, nei toks – jis nėra nei komunistas, nei fašistas, nei abu kartu. Jis yra politinis pragmatikas tarptautinių santykių plotmėje – todėl jis žavisi Kisindžeriu, o Kisindžeris jį mėgsta taip pat. Jis neturi absoliučiai jokios ideologijos. Bet jis bus priverstas priimti tą ideologinį apibrėžimą, kuris bus jam priskirtas. Tai nėra jo pasirinkimas. Bet tokios jau žaidimo taisyklės. Šio karo prieš Rusiją eigoje Putinas bus taip apibrėžtas ir tai yra įdomiausias bei svarbiausias šios situacijos aspektas.

Pagrindinė mintis, kurią liberalai mėgins prastumti, kad ideologiškai apibrėžtų Putiną, bus praeities šešėlis, lyg vampyras: „Kartais jie sugrįžta.“ Tai yra už šio bandymo sulaikyti galutinę liberalizmo griūtį esantis mąstymas. Pirminė liberalizmo žinia vis dar gyvybinga, nes pasaulyje dar yra kažkas, iš ko reikia išsilaisvinti. Rusija taps objektu nuo kurio reikės laisvintis. Tikslas yra pirmiausia išlaisvinti Ukrainą, o tada Europą ir likusią žmoniją, kuri taip pat bus pavaizduota kaip patirinati Rusijos grėsmę, o galiausiai – bus pasakyta, kad ir pačiai Rusijai reikia išgelbėjimo nuo jos pačios ne-liberalios tapatybės. Tad dabar jau turime priešą. Toks priešas liberalizmui dar kartą suteikia prasmę egzistuoti. Tad Rusija yra paverčiama oponentu iš ikiliberalinės praieites, įmestu į liberalią dabartį. Be tokio įššūkio liberalizme nebėra jokio gyvybingumo, jokios tvarkos pasaulyje ir viskas, kas su juo susiję, sunyks ir sugrius. Su šiuo įššūkiu, krentantis globalizmo gigantas įgija jaunų jėgų. Rusija čia yra tam, kad išgelbėtų liberalus.

Bet tam, kad tai įvyktų, Rusija yra vaizduojama kaip kažkas ankstesnio už liberalizą [t. y. pasaulinį liberalizmo viešpatavimą nuo 1991 m, - red. past.]. Ji privalo būti arba komunistinė, fašistinė, arba gal nacionalbolševikinė Rusija. Tai yra ideologinė taisyklė. Tad kovojant prieš Rusiją ar ketinant prieš ją kovoti yra gilesnis uždavinys ideologiškai apibrėžti Rusiją. Tai bus daroma ir iš vidaus, ir iš išorės. Jie mėgins priversti Rusiją priimti komunizmą arba kraštutinį nacionalizmą, arba tiesiog elgsis su Rusija lyg ji būtų vienokia ar kitokia. Tai žaidimas apibrėžimais.

Post-liberalinė Rusija: pirmasis Ketvirtosios politinės teorijos karas

Pagaliau, štai ką aš siūlau:

Turime sąmoningai oponuoti bet kokioms provokacijoms apibrėžti Rusiją kaip iki-liberalinę jėgą. Turime neleisti liberalams išsigelbėti nuo jų artėjančio galo. Vietoje to, kad padėtume jiems tą galą atidėlioti, turime jį paspartinti. Kad tai padarytume, turime pristatyti Rusiją ne kaip iki-liberalinį darinį, o kaip post-liberalinę revoliucinę jėgą,kovojančią už alternatyvią visų planetos tautų atetiį. Rusijos karas bus ne tik už Rusijos nacionalinius interesus, bet ir už teisingo daugiapolio pasaulio reikalą, už tikrą orumą ir tikrą, pozityvią laisvę – ne (nihilistinę) laisvę nuo kažko, o (kūrybingą) laisvę už kažką. Šiame kare Rusija duos pavyzdį kaip tradicijos, konservatyvių organinių vertybių gynėja ir reprezentuos tikrą išsivadavimą iš atvirosios visuomenės ir iš jos besipelnančiųjų – globalinės finansinės oligarchijos. Šis karas nėra prieš ukrainiečius ar net prieš dalį Ukrainos populiacijos. Mes negelbėsime liberalizmo, kaip jis to norėtų. Mes jį užmušimekartą ir visiems laikams. Modernybė visada buvo iš esmės klaidinga ir dabar mes priėjome jos galutinį tašką. Tiems, kurie laikė modernybę savo likimo sinonimu arba leidžia tam įvykti pasąmoningai, tai bus galas. Bet tiems, kurie yra amžinos tiesos ir tradicijos, tkėjimo ir dvasinės bei nemirtingos žmogiškosios esybės pusėje, tai bus nauja pradžia. ABSOLIUTI PRADŽIA.

Svarbiausia dabarties kova yra kova už Ketvirtąją politinę teoriją. Tai mūsų ginklas ir su ja mes neleisime liberalams įgyvendinti savo noro apibrėžti Putiną ir Rusiją savaip ir taip padarydami mes patvirtinsime Rusiją kaip pirmąją post-liberalinę ideologinę jėgą, kovojančią prieš nihilistinį liberalizmą vardan atviros, daugiapolės ir iš tiesų laisvos ateities.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/03/13/aleksandras-duginas-ideo...