Publikuojame lietuvišką Aleksandro Dugino straipsnio apie italų mąstytoją bei politinį veikėją, Carlo Terracciano, vertimą.

Bendrais bruožais aptariamos Terracciano, kurį asmeniškai pažinojo autorius, idėjos bei jų evoliucija į artimas esamai Dugino pozicijai geopolitiniais ir kitais klausimais.

Egzistencinė Carlo Terracciano geopolitika

Carlo Terracciano pasirinkimas

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Geopolitikos gimimas iš jūros putų

Carlo Terracciano paveldėjo europinio kontinentalizmo geopolitinę tradiciją. Savo raštuose (kurie surinkti straipsnių serijoje „Nei Fiume della storia“ – „Istorijos putose“) jis tiria šios mokyklos ideologinę genezę. Britų imperialistas, H. Makinderis[1], buvo pirmasis, kuris artikuliavo pagrindinį geopolitikos dėsnį – dualistinę priešpriešą tarp Jūros civilizacijos (talasokratijos) ir Žemės civilizacijos (telurokratijos). Pats Makinderis buvo puikus talasokratijos atstovas ir užtikrino tasalokratinės strategijos perimamumą, geopolitinę apercepcija nuo Didžiosios Britanijos į Jungtines Valstijas. Makinderis buvo vienas iš Londono Ekonomikos Mokyklos steigėjų, prisidėjo prie „Chattem House“, Karališkojo Centro Strateginėms Studijoms, iškilimo ir įkvėpė pirmąją CFR (Council on Foreign Relations – Tarybos Užsienio Santykiams)[2] komandą, vėliau savo straipsnius publikuodavo „Foreign Affairs“[3]. Nuo jo iki amerikiečjo A. Mahano[4] eina atlanticistinės geopolitikos tiesė, vedanti link amerikietiškojo realizmo (ir kai kurio „maskuliniško liberalizmo“, transnacionalizmo ir globalizmo) ir iki Kisindžerio, Bžežinskio, D. Rokfelerio iš vienos pusės, ir neokonų iš kitos. Planetinė Jungtinių Valstijų hegemonija ir globalinės talasokratijos su pasauline vyriausybe idėja – visa tai kyla iš iki loginių ribų išvestos Makinderio planetinės vizijos. Pasaulis tegali tapti iš tiesų globalus tik tada, kai Jūros galia aiškiai nugalės Žemės galią (arba atvirkščiai). Tai buvo Makinderio gyvenimo tikslas. Ir dabar mes matome, kad daugelis jo projektų jau yra įgyvendinti: jis troško Rusijos suardymo, „cordon sanitaire“ (buferinės zonos) Rytų Europoje sukūrimo, būtinumo nugalėti Vokietiją ir Rusiją, o visa tai kažkaip buvo įgyvendinta XX amžiaus pabaigoje, taip sudarant sąlygas vienapolio pasaulio ir JAV globalinės hegemonijos iškilimui. Ši tasalokratinė imperija priešais mūsų akis virto tikrove.

Kontinentinis atsakas

Bet pirmajame dvidešimtojo amžiaus ketvirtyje konceptualinis H. Makinderio įššūkis buvo priimtas telurokratijos pusėn stojusių geopolitikų. Visų pirma tai buvo vokiškoji Karlo Haushoferio[5], kuris pradėjo vystyti telurokratinės geopolitikos pagrindus, „Geopolitiką 2“ (kol anglosaksų tasalokratinę geopolitiką galime vadinti „Geopolitika 1“), mokykla. Nuo tada ir buvo padėti kontinentalistinės tradicijos pagrindai.

Karl Haushofer

Haushoferio mokykla siūlė Vokietijai realizuoti savo telurokratinę prigimtį ir suvienyti Europą kontinentiniu pagrindu; tai pasiekti būtų buvę būtina sudaryti sąjungą su Tarybų Sąjunga ir stiprinti sąjungą su Japoniją ir taip sunaikinti pasaulinę tasalokratiją – Anglijos, JAV ir Prancūzijos sąjungą. Visų Žemėsjėgų konsolidavimas buvo vienintelis būdas atsikratyti Jūrosjėgų ir jų užgaidos suorganizuoti pasaulį tesalokratiniu modeliu. Ši koncepcija buvo išvystyta naujo pasaulio padalijimo pan-idėjų – keturių vietų, kurios turėtų būti ekonomiškai, politiškai ir strategiškai integruojamos pagal dienovidinius , nuo šiaurės iki pietų – pagrindu. Haushoferis sukūrė didelį Geopolitikos 2 konceptualinį pastatą, taip padėdamas pagrindus europiniam kontinentalizmui, kuriame Vokietija buvo suvokiama kaip europinės telurokratijos centras (šį natūralų faktą pripažino ir pats Makinderis).

Po Vokietijos ir Ašies valstybių pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, telurokratinė geopolitika buvo ilgam laikui diskredituota ir pasitraukė į šešėlius. Amerikiečių autoriai netgi siūlė skirti anglosaksų „geopolitiką“ (geopolitics) nuo vokiečių „Geopolitik“, pirmąją tapatindami su „pilnai priimtinu politikos mokslų analizės metodu tarptautiniuose santykiuose“, o kitą – su „imperialistinėmis fantazijomis“. Tokiuose apibrėžimuose kas yra „moksliška“, o kasne, tematome tipiškus dvigubus standartus ar tiesioginę politinę nugalėtojų propagandą. Jūros jėgos nugalėjo Žemės jėgas ir įvedė kolonijinę discipliną – taip pat ir mokslo srityje, nes žinios, kaip parodė Mišelis Fuko, yra galios sinonimas.

Vis dėlto, kontinentalistinė telurokratinės geopolitikos mokykla toliau marginalinėmis sąlygomis egzistavo Europoje netgi po Antrojo pasaulinio karo. Pavyzdžiai yra austrų generolas Jordis von Lohausen, belgų teoretikas ir pan-europinio „Jaunosios Europos“ judėjimo steigėjas, Jean Thiriart (su kuriuo Carlo Terracciano pirmą kartą atsitiktinai susitiko 1992-aisiais Maskvoje, mano bute) ir ryškus prancūzų filosofas, Alain de Benoist. Pagrindinė šios kontinentalistinės Geopolitikos 2 savybė yra pasaulio vizija iš Žemės perspektyvos. Iš šito galėtume lengvai išvesti kiekvieno žaidėjo vaidmenį „didžiajame kontinentų kare“. Tie, kurie stovi Žemės pusėje, automatiškai yra prieš Jūrą, t. y. prieš anglosaksiškąjį pasaulį, prieš JAV viešpatavimą ir prieš Vakarietišką globalizaciją (mondializmą).

Carlo Terracciano telurokratinis paliudijimas

Carlo Terracciano buvo tiesioginis kontinentalistinės geopolitinės tradicijos įpėdinis, įspūdingiausias ir nuosekliausias Geopolitikos 2 teoretikas ir praktikas. Jo darbas tikriausiai yra pilniausias ir nuosekliausias šiostradicijos pavyzdys. Jis ne perdirbinėja jau egzistavusią teoriją, bet pritaiko telurokratinės Geopolitikos 2 pamatinius principus, kad analizuotų esamą pasaulio situaciją. Jis nepaliko jokių abejonių dėl savo asmeninio pasirinkimo: jis pasisakė už Europos kontinentą, už telurokratiją. Atlanticistinės okupacijos ir tasalokratinio viešpatavimo sąlygomis tai yra stiprus dvasinio ir kognityvinio maišto ženklas. Tad Terracciano įvykdė svarbų simbolinį aktą: jis taip sudarė subjektyvųjį polių su valios ir proto galia, išaugusia iš postmoderniosios Europos savartyno ir tapusiu kitos Europos alternatyviu revoliuciniu projektu. Ši įmanoma, bet dar neįgyvendinta Europa – kad ir tik teorijoje – iškilo virš besibaigiančios modernybės griuvėsių. Terraciano yra savotiškas geopolitinis liudininkas; savo raštuose ir veiksmuose jis patvirtina, kad Jūros pergalė nėra absoliuti ir, kad Europoje slypi ryžtingas geopolitinių kontinentalistų pasipriešinimo tinklas ir, kad šis tinklas pilnai suvokia didžiojo kontinentų karo prigimtį, prasmę ir tikslus. Taip Carlo Terracciano išgelbsti tradicinę Europos kontinentalinę geopolitiką, parengdamas šį teorinį Europos perkūrimą.

Terracciano kaip eurazistas

Toliau, lemiamas Carlo Terracciano teorijų evoliucijos momentas buvo jo susidūrimas su Eurazistine geopolitine tradicija, įsitvirtinusia Rusijoje nuo vėlyvųjų 80-ųjų. Šiuolaikinė Rusijos Eurazistinė geopolitikos mokykla buvo įkurta vėlyvaisiais 80-aisiais kaip post-sovietinis Makinderio pasaulio vizijos geopolitinis atspindys, kaip savotiškas atsakas tasalokratiniam įššūkiui. Eurazistinės geopolitikos konstrukcijos logika buvo labai panaši į vokiškosios geopolitikos genezę iš Haushoferio mokyklos. Bet Rusijos atveju simetrija buvo dar tobulesnė: Makinderis pagrindiniu Jūros jėgos priešu įvardijo Centrinę Žemę, kurios kontrolė tasalokratijai garantuoja pasaulinį viešpatavimą. Rusų eurazistai 80-aisiais priėmė pagrindinius geopolitinio žemėlapio rėmus ir sutiko pripažinti Rusijos istorijos esmę telurokratijoje. Rusija yra Centrinė Žemė, tad Geopolitika 2 yra Rusijos reikalas. Taip buvo padėti šiuolaikinio neo-eurazizmo pagrindai.

Rusiškoji eurazinė geopolitika 1992-aisiais bendro Carlo Terracciano ir Jean Thiriart vizito metu susitiko su europiniu kontinentalizmu. Jean Thiriart buvo „Euro-Sovietinės imperijos nuo Vladivostoko iki Dublino“ autorius, o Carlo Terracciano tuo metu jau buvo parašęs savo programinį veikalą „Nel fiume della Storia“. Nuo tol europinis kontinentalizmas ir rusiškas eurazizmas tapo beveik vienoda geopolitine linija. Kažkas panašaus buvo apibūdinta Haushoferio projekte, kontinentinio „Berlyno-Maskvos-Tokijo“ geopolitinio bloko koncepcijoje. Ta pati idėja teoriniame lygmenyje buvo atgaivinta 90-ųjų Rusijoje. Glaudus rusų-europiečių geopolitinis dialogas tada prasidėjo Maskvoje ir tęsiasi bei auga iki šiandienos. Tuo pačiu ir kiti Europos geopolitikai, konkrečiai, Alain de Benoist ir Claudio Mutti, apsilankė Maskvoje, prisidėdami prie tos pačios geopolitinės minties srovės. Prancūzijoje labai panašias pažiūras turėjo ir puikus tradicionalistas rašytojas, Jean Parvulesco.

Carlo Terracciano šioje eurazinėje draugystėje suvaidino vedantį vaidmenį. Su karšta energija jis pradėjo vystyti šią eurazijinę tendenciją, kviesdamas vienytis visas nonkonformistines, prieš status quo orientuotas jėgas kontinentiniame telurokratiniame bloke. Jo darbas, nors ir vystytas intelektualinio elito ir geopolitikos mokyklų lygmenyje, padarė ženklios įtakos. Idėjos yra reikšmingos, o bet koks politinis veiksmas visada prasideda nuo projekto, programos, strategijos.

Islamas ir telurokratija

Irano Islamo revoliucijos vadas, Ajatola Chomeinis, 1979-aisiais išvadavęs savo šalį iš JAV imperializmo ir sionizmo pančių.

Esamosios situacijos analizė privedė Carlo Terracciano prie išvados, kad daugelis islamiškų šalių ir Islamo civilizacija, kaip visuma, turėtų būti laikoma esmine sąjungininke telurokratinėje sąjungoje, bendroje kovoje prieš Amerikos hegemoniją ir plutokratinę globalizaciją. Tad islamiškojo faktoriaus svarba tapo kritiniu šiuolaikinio neokontinentalizmo komponentu. Terracciano turėtų būti laikomas vienu iš jo pradininkų. Islamas yra telurokratinė jėga – tokia buvo tvirta Carlo Terracciano išvada. Nuo tada tai tapo savotiška šiuolaikinio eurazizmo geopolitine aksioma.

Terracciano padarė seriją išvykų ir konferencijų islamiškose šalyse – Irane, Sirijoje ir tt., visur propaguodamas eurazinę kontinentalistinę geopolitiką. Kaip ir visada su Carlo Terracciano, idėjos ir veiksmai nesiskyrė.

Nacionalkomunizmas

Geopolitinių pažiūrų susidarymas pas Carlo Terracciano buvo palydėtas atitinkamų ideologinių ir politinių pozicijos pakitimų. Apeliavimas į geopolitinį kriterijų, esminės telurokratijos svarbos įvertinimas ir koncepcija reikalavo politinių klasikinio europinio patriotizmo, kuris tipiškai nurodo „Trečiąją poziciją“ (antiliberalizmą ir antikomunizmą), Evolos, Heidegerio ir Yockey dvasia, reviziją. Jei priimame Žemės galios požiūrį, tai Tarybų Sąjunga iš vieno iš dvejų Europos priešų (kartu su JAV personifikuojamais liberalkapitalistiniais Vakarais) iš karto virsta sąjungininku. Tai reikalavo radikalios „Trečiosios pozicijos“ revizijos ir perėjimo prie europizmo ir sovietizmo derinio, prie nacionalbolševizmo. 80-ųjų viduryje panaši evoliucija įvyko ir pagrindinio Europos „Naujosios dešinės“ ideologo, Alain de Benoist, pažiūrose. Skirtingai nei dauguma „nacionalinių revoliucionierių“, Carlo Terracciano nedvejodamas priėmė nacionalkomunistinę ideologinę kryptį ir tapo vienu iš nacionalkomunizmo lyderių Italijoje. Antisovietizmas ir antikomunizmas (ypač dabar, po Tarybų Sąjungos žlugimo) tapo pasenę ir pasitarnauja kaip įrankiai talasokratijos, liberalų ir globalistų rankose. Tad kiekvienas nuoseklus Europos nacionalinis revoliucionierius turėtų ryžtingai su tuo baigti ir bendradarbiauti su visomis kairiosiomis jėgomis, kovojančiomis prieš Amerikos hegemoniją ir liberalkapitalizmą, kuris įkūnija talasokratijos ir Jūros civilizacijos esmę. Šis Carlo Terracciano perėjimas į kairę buvo jo geopolitinės analizės loginė išvada ir jis šia kryptimi darė lemtingus žingsnius, apjungdamas „Naujosios Europos“ tradicija (sekdamas savo draugo, Claudio Mutti, pavyzdžiu) ir tapdamas naujų nacionalkomunistinių ir eurazistinių tendencijų šiuolaikinėje Italijos ir platesnėje Europos politikoje pradininku. Šiai politinei pozicijai Carlo Terracciano paskyrė ištisą knygą, pavadintą išraiškingu „Nacionalkomunizmo“ pavadinimu.

Socialinis teisingumas yra tradicinės visuomenės vertybė. Materialiniu principu paremta hierarchija, kapitalizmo pagrinduose esanti klasinė stratifikacija yra absoliutus blogis ir privalo būti nuversta. Kova prieš liberalizmą, kapitalizmą ir globalinę oligarchiją už laisvę, teisingumą ir socialinę tvarką, paremtą solidarumu ir abipuse pagalba, yra pagrindinis nacionalinių revoliucionierių uždavinys. Joks kompromisas su buržuazija ir jos merkantilistinėmis, materialistinėmis ir egoistinėmis vertybėmis negali būti toleruojamas. Žmogus yra socialinė būtybė. Tradicija yra kolektyvinės būtybės reikalas, socialinis reikalas. Kad patvirtintume tradicinę visuomenę ir įvestume ją pasauliniu mastu, yra būtina sunaikinti besąlygišku „aukso veršio“ garbinimu paremtą kapitalistinį kosmopolį. Ir šiuo atveju už socialinį teisingumą kovojančios kairiosios jėgos yra sąjungininkai ir draugai, o taip pat ir dešiniosios jėgos, ginančios tradicines vertybes, kaip kad dvasią, tikėjimą ir ištikimybę šaknims (iš tiesų ir šios vertybės yra nesuderinamos su kapitalizmu ir komercine dvasia).

Tradicionalizmas ir sakralumo geopolitika

Pagaliau, itin svarbus Carlo Terracciano minties aspektas yra susijęs su tradicionalizmu ir tradicija. Pats Terracciano sekė Julijaus Evolos nubrėžtu keliu, laikydamas save Vakarų dvasinės tradicijos, siekiančios senovės gelmes, graiko-romėnišką neoplatonizmą, nešėju. Jis buvo pagarbus islamui ir induizmui, jautė simpatiją graikų ir rusų stačiatikybei, bet iki dienų galo nepaskelbė jokių konkrečių religinių pažiūrų. Jis buvo tradicionalistas ir stiprus senovės indoeuropiečių vertybių šalininkas. Šios vertybės, jo nuomone, turėjo būti jo šventojo karo prieš modernųjį pasaulį centre.

Tradicija yra susieta su Žeme. Modernybė susieta su Jūra. Telurokratija reiškia tradiciją, modernybė reiškia talasokratiją. Tad Terracciano geopolitika įgija sakralinę dimensiją. Tai nėra tik techninis teisingos politinės analizės ar strateginio planavimo įrankis, bet ideologija, dvasinis pasirinkimas, šaukimas į eschatologinę kovą, Endkampf,reikalaujantis iš mūsų mobilizuotis visa savo esybe.

Puikus karys

Carlo Terracciano mums davė pavyzdį, koks turėtų būti tikro geopolitiko gyvenimas mokslo, teorijos, egzistencijos, ontologijos ir eschatologijos srityse. Tai yra visiška sielos mobilizacija, pilnas susimokėjimas už įsitikinimus herojiško ir tragiško gyvenimo turiniu.

Šiandien daugelis skundžiasi, kad nebėra vietos herojiškiems veiksmams bei kovoms, kad viskas prarasta ir pasmerkta iš pradžių, kad niekas negali suteikti empirinių rezultatų. Tai tėra silpnybės, bailumo ir niekšybės įrodymas. Jei mes esame kažkuo įsitikinę ir, jei mūsų įsitikinimas pakankamai stiprus, mes visada galime pakeisti pasaulį. Nėra jokio priešo, kurio negalėtų įveikti deganti žmogiškoji dvasia. Carlo Terracciano mums duoda pavyzdį žmogaus, kuris iki paskutinio atodusio gynė savo įsitikinimus. Jo įsitikinimai yra mūsų įsitikinimai. Jo kova yra mūsų kova. Ir kova tų, kurie ateis po mūsų.

Aš prisipažįstu, kad man nesvarbu, koks žmogus buvo Carlo Terracciano, nors jo draugai teigia, kad jis buvo puikus, geras, sąžiningas. Tai subjektyvu. Objektyviai jis buvo didvyris. Tikrasis kontinento, Žemės civilizacijos, Eurazijos didvyris. Ir tai yra žymiai svarbiau. Reikšminga tik idėja. Ir kitas dalykas taip pat reikšmingas – žmogaus gyvenimas, įmestas į didžio tikėjimo ir didžio reikalo ugnį.

Tradicinis japonų posakis sako: geras karys ne tas, kuris sąžiningai tarnauja gerai šaliai; geras karys tas, kuris sąžiningai tarnauja bet kokiai šaliai, taip pat ir labai blogai; ir šitokia sąžininga tarnyba blogą šalį padaro gera. Carlo Terracciano tikrai buvo geras karys. Europos karys.

[1] Sir Halford John Mackinder (1861 – 1947) – anglų akademikas, geografas, vienas geopolitikos ir geostrategijos pradininkų.

[2] Council on Foreign Relations (VFR) – nevyriausybinė organizacija JAV, savotiškas intelektualinių jėgų centras užsienio politikos klausimams, patariantis valdžiai ir politiniam elitui.

[3] Foreign affairs – nuo 1922-ųjų metų CFR leidžiamas periodinis leidinys, publikuojantis JAV poziciją atitinkančius analitinius straipsnius užsienio politikos klausimais.

[4] Alfred Thayer Mahan (1840 – 1914) – JAV laivyno admirolas, istorikas ir geostrategas, iškėlęs „Jūros jėgos“ sąvoką.

[5] Karl Haushofer (1869 – 1947) – vokiečių geografas ir geopolitikos teoretikas, pasisakęs už Vokietijos-Rusijos sąjungą, kontinentinės geopolitinės mokyklos pradininkas.