The Fourth Political Theory

beyond left and right but against the center

Šito foną gana gerai žino visi. Tarp artėjančiais dešimtmečiais kilsiančių problemų bent jau keturios bus lemiamos: neišvengiamas gamtinių išteklių išsekimas, tarptautinių migracijų ir etninių santykių ateitis; naujų karybos tipų (karų dėl naftos ir karų dėl vandens, kosminių karų ir kibernetinių karų) iškilimas, tame tarpe ir planingas elektronikos bei gyvų būtybių apjungimas. O kaipgi kiti dalykai?

Ar 21-asis amžius bus Eurazijos amžius? Jungtinės Valstijos paranojiškai bijo ryžtingos Kinijos ir Rusijos sąjungos kaip didelio kontinentinio bloko susiformavimo prielaidos. Įsivėlusios į seriją geopolitinės agresijos karų, jos padarys viską, kad apsuptų Kiniją su Rusija ir primestų transatlantinės „laisvosprekybos“ sutartį, kuri pasirašyta su tikslu atkirsti Europą nuo Rusijos, dirbtinai manipuliuoti naftos kaina pagal principą: „Jei nesate mūsų vasalai, tai esate mūsų priešai“. Įvykiai Ukrainoje, šalyje, kuri yra tikras geostrateginis Eurazijos centras, jau padėjo atnaujinti Šaltąjį karą – kuris iš viso niekada nebuvo tikrai pasibaigęs. Maidano „revoliucija“ nuo pat pradžios buvo labiau antirusiška nei pro-europietiška, bet būtent amerikiečiai iš to galiausiai pasipelnė. Jungtinės Valstijos yra pasirengusios visiškai bet kam, kad išsaugotų savo, kaip „nepakeičiamosios nacijos“ statusą.

Pasauliniame kontekste tai, be abejo, laikytina Jungtinių Valstijų ir jų satelitinių valstybių ir ekonominių struktūrų vykdoma ekonomine-finansine ofenzyva prieš konkuruojančias šalis bei blokus, siekiant pakirsti pasaulyje kylančio geopolitinio daugiapoliškumo tendencijas ir, tarkime, Venesuelos atveju, mėginti „nugesinti“ potencialas regionines grėsmes savo viešpatavimui.

Tuo tarpu kai dėl pačios Rusijos, tai, kaip yra nuogastavę ir kai kurie, tiesą pasakius, Rusijai ne itin draugiški analitikai, šie finansiniai svyravimai pilnai gali anksčiau ar vėliau persimesti ir į Europos Sąjungą (ES) (taigi, kirsti ir per eurą), ir į pačias Jungtines Valstijas, tad labai galimas daiktas, jog ateityje laukia labai neramūs laikai (1998-ųjų metais įvykęs rublio krachas itin stipriai paveikė daugelį Europos šalių, tačiau dabartiniai ES šalininkai viliasi, jog šįkart tam jei ir neužkirs kelio, tai bent jau sušvelnins žymiai didesnės eurozonos egzistavimas).

Turėdami visa tai omenyje, tegalime pasakyti visiems savo skaitytojams, o ypač tiems, kurie, galbūt, ir patys savo kailiu pajaus (jei dar nepajautė) Rusijos boikoto ekonominius padarinius (pavyzdžiui, netekusiems arba netrukus neteksiantiems darbo), kad dėl viso šito dera kaltinti ne kokias nors kitas tautas, ne rusus (vadinamuosius „kacapus“), o Lietuvą valdančias Vakarų imperializmo marionetes, kurioms rūpi ne mūsų, ne tautos, ne darbo žmonių, o tik jų pačių ir jų šeimininkų Briuselyje bei Vašingtone, interesai.

Nepasiduokime apgaulingai globalistų ir buržuazinės sistemos liokajų propagandos kampanijai, nesileiskime mulkinami ir neieškokime fiktyvių „atpirkimo ožių“ dėl visiškai realių mūsų šalies gyvenimo blogybių; verčiau mąstykime, „imkime jautį už ragų“, meskime kaltinimus tiems, kurie iš tiesų kalti ir imkimės darbo ir veiklos, kad galėtume šią netoleruotiną padėtį pakeisti.

Bet gnostikas neapleidžia savo reikalo. Niekada – nei šiandien, nei rytoj. Priešingai, yra visos prielaidos triumfuoti iš vidaus. Ar mes nesakėme naiviesiems „Dešiniarankiams“ optimistams, prie ko juos prives jų perdėtas ontologinis optimizmas? Ar mes neprognozavome jų kūrybinio instinkto degradacijos į groteskiškąją parodiją, kurią reprezentuoja modernieji konservatoriai, pasidavę viskam, kas prieš porą tūkstančių metų gąsdindavo patrauklesnius (bet ne mažiau veidmainiškus) jų pirmtakus? Jie mūsų nepaklausė… Tegul dabar jie kaltina tik save ir skaito „Naujojo amžiaus“ knygas arba marketingo vadovėlius.

Kaip istorinį reiškinį, bolševizmą įmanoma padalinti į dvi dalis. Iš vienos pusės, doktrinalinis įvairių ikimarksistinių socialistinių bei komunistinių vizijų laukas egzistavo kaip jo paralelės ir jų motyvai toliau išliko marksizmui tapus galutine ideologija. Pirmoji stadija galėtų būti vadinama „bolševizmo projektu“. Antroji stadija yra šio projekto įsikūnijimas konkrečioje Rusijos socialdemokratijos, vėliau, komunistų partijos, o, galutinėje stadijoje, Tarybų Valstybės ir valdančiosios partijos gyvenime. Pirmoji dalis yra nepaneigiamai platesnė už antrąją. Bet mes negalime suprasti vieno be kito. Realizacija neturi prasmės, jeigu nežinome plano, o planas be realizacijos tėra sausa abstrakcija, o jos galimos realizacijos įvairiomis aplinkybėmis gali išeiti į gerą ar blogą.

Esminis Dugino pašalinimo motyvas, galime sakyti, buvo ne kas kita, kaip politinis susidorojimas su juo iš liberaliai, globalistiškai, pro-Vakarietiškai nusiteikusių Lomonosovo universiteto elementų (akivaizdžiai imančių viršų pačioje institucijoje) pusės, siekiant iš jo atimti itin efektyvią ir autoritetingą platformą. Tačiau žmogaus, o ypač, šitokio lygio politinio mąstytojo, vertę nustato toli gražu ne formalūs diplomai ar postai universitetuose, kaip manytų įvairaus plauko snobai ir pseudo-intelektualai, o pats jų kūrybinis darbas, minčių turinys ir misija.

Pats Aleksandas Duginas pareiškia toliau tęsiantis savo švietėjišką, idėjinę veiklą, nepaisant šitų ar bet kokių kitokių trikdymų, tačiau apgailestauja, kad dėl tokių aplinkybių yra priverstas baigti savo šešeris metus trūkusią akademinę veiklą Lomonosovo universitete (Dugino darbo universitete pradžia buvo dar 2008-aisiais metais).

Kapitalizme valdo kapitalistai. Socializme – darbininkų klasės, proletariato, atstovai. Nacizme ir fašizme – rasinis ar tautinis elitas, „naujoji aristokratija“. Pagal Ketvirtąją politinę teoriją valdyti turėtų tauta (rusiškai „narod“, kaip vokiškai „Volk“, o ne „gyventojai“/“liaudis“).

Šiuolaikinė Rusija – kapitalistinė. Tad ji valdoma kapitalistų. Taigi, ne tautos. Kad pastatytume Rusiją, kurią valdytų tauta, būtina įvykdyti antikapitalistinę (mažų mažiausiai – antioligarchinę) revoliuciją. Finansiniai magnatai turėtų būti atskirti nuo politinės valdžios. Ir tai yra pagrindinis dalykas. Kiekvienas turėtų pasirinkti – arba valdžia, arba turtas. Jei renkiesi turtą, užmiršk apie valdžią. Jei renkiesi valdžią, užmiršk apie turtą.

Žinoma, yra nemažai naivuolių, kurie tuo, kaip ir oficialiąja Maidano įvykių versija, daugiau ar mažiau naiviai tiki ir patiki – o tai, savo ruožtu, yra natūralu, ypač jei turėsime omeny koks iš tiesų yra galingas tas skrupulų, moralės ar elementaraus žmogiškumo nežinantis teroristinės-imperialistinės propagandos aparatas, vadinamas „objektyviąja“ ir „respektabiliąja“ žiniasklaida.

Tačiau, jei kalbėsime tiesą – o tam mes ir esame, kad kalbėtume Jums tiesą – turime pasakyti, kad visa tai yra ne kas kita, kaip labai gudrus, melagingos propagandos skleidžiamas blefas. Blefas, siekiantis sukurti fiktyvų Vakarų tvirtumo ir neįveikiamumo įvaizdį – Milžinas su molinėmis kojomis nori pasirodyti kaip nepalaužiamas plieninis monolitas, t. y. kaip kažkas, kuo iš tiesų nėra.

Taigi – kuriamas silpnos ir bejėgės Rusijos iš vienos pusės, o tvirtų, nepalaužiamų ir vos ne viską nulemti galinčių Vakarų, iš kitos pusės, mitas.

Visų pirma… Visų pirma, aš norėčiau pasakyti, kad nesu  pasakęs nei vieno žodžio apie Lietuvą. Visiškai nė vieno žodžio… Tai nereiškia, kad aš esu šiuolaikinės Lietuvos draugas, bet tai absoliučiai nereiškia ir to, kad aš būčiau Lietuvos priešas  ar, kad būčiau nors kiek priešiškas Jūsų tautai.

Tiesą pasakius , man patinka Lietuvos istorinė tapatybė ir Baltijos šalių istorinė tapatybė apskritai. Esu Marijos Gimbutienės darbų fanas,  ir, jeigu kalbame apie Europos istorinę tapatybę, tai manau, kad Baltijos tautos yra senųjų Europos genčių palikuonys su labai išskirtinu  ir originaliu kultūriniu identitetu.

Taigi, apskritai kalbant, aš turiu labai teigiamą požiūrį į Lietuvą. Tad niekada, niekur ir nei karto  nesu pasakęs kokių nors neigiamų komentarų apie Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad (skirtingai  nei daugelis Rusijos patriotų) niekada nekritikavau moderniosios Lietuvos.

JAV dažnai atrodo tuo pačiu metu skatinanti visas tris strategijas kaip dalį daugiavektorinės užsienio politikos. Šios trys JAV strateginės kryptys sukuria globalinį tarptautinių santykių kontekstą, JAV esant esminiu pasaulio scenos žaidėju. Apart matomų skirtumų, šios trys ateities vizijos turi esminių bendrybių. Bet kokiu atveju JAV yra suinteresuota savo strateginio, ekonominio ir politinio viešpatavimo įtvirtinimu; savo kontrolės kitiems globaliniams žaidėjams stiprinimu ir tų žaidėjų silpninimu; laipsniška arba greita dabar esančių daugiau ar mažiau nepriklausomų valstybių desuverenizacija ir tariamai „universalių“ Vakarų pasaulio vertybes atsipindinčių vertybių, t. y. Liberaliosios demokratijos, parlamentarizmo, laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir t.t. propagavimu.

Pasibaigus Persijos įlankos karui beveik visa masinė žiniasklaida Rusijoje bei Vakaruose į bendrą diskursą įtraukė Džordžo Bušo (vyresniojo -red. past.) sugalvotą, o paskui ir politikų kaip Gorbačiovas bei Jelcinas naudotą „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (NPT)  formulę. Vienos pasaulinės vyriausybės sukūrimu grįsta NPT, kaip džiugiai pripažino Trišalės Komisijos ir Bilderbergo liaupsintojai, yra ne šiaip tam tikros „okultinės“ valdančiosios bankininkų klikos politinio ir ekonominio viešpatavimo klausimas. Ši tvarka remiasi konkrečios ideologijos globaline pergale, tad ši koncepcija reiškia ne tik galios priemones, bei ir  „ideologinę revoliuciją“, sąmonės  „perversmą“,  „naują mąstyseną“. Globalistų neaiškios formuluotės, pastovus slapukavimas ir atsargumas ir tyčinis paslaptingumas iki paskutinės akimirkos neleidžia įžvelgti šios ideologijos, kurią jie nusprendė primesti pasaulio tautoms, kontūrų. Ir tik po Irako, lyg pagal kažkieno duotus įsakymus, buvo nuimti tam tikri draudimai ir pasirodė daugelis leidinių, pradėjusių daiktus vadinti tikraisiais vardais. Tad pabandykime grupės  Элементы („Elementų“) redakcinės kolegijos narių atliktos analizės pagrindu bendriausiais įmanomais bruožais apibrėžti NPT ideologijos pagrindus.

Tad mes turime reikalą ne su fašizmu jo grynojoje formoje, o su instrumentalizuotu (iškreiptu) fašizmu. Ir tai yra svarbu: jis iš esmės instrumentalizuojamas (manipuliuojamas, už nosies vedžiojamas) liberalų. Todėl Ketvirtoji politinė teorija yra prieš Maidaną: ne todėl, kad jis būtų fašistinis, o todėl, kad jis yra liberalus, geopolitiškai atlanticistinis ir… su fašizmu neturintis nieko bendro.

Įsakymas panaikinti politinę modernybę yra pati Ketvirtosios politinės teorijos esmė. Tad kovą prieš liberalus turėtume matyti pragmatiškai su įvairiais ideologiniais sąjungininkais. Tačiau bet koks aljansas su liberalais bet kokioje situacijoje ir, atsižvelgiant į bet kokias aplinkybes, yra absoliučiai atmestinas bet kokiam Ketvirtąja politine teorija besivadovaujančiam asmeniui ar grupuotei.

Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.

Pasak mąstytojo, egzistuoja ne vienos Ukrainos krizė, o santykiai trikampyje Rusija–Ukraina–Europa.

„Tai – kur kas sudėtingesnis modelis. Tai – didysis žemynų karas. (...) Įvykiai Ukrainoje – vienapolio pasaulio, valdomo JAV, kova su Rusija, kuri išreiškia valią sukurti daugiapolį pasaulį. Tai – JAV kova už dominavimo pasaulyje išlaikymą. Ir veikia čia tie patys žmonės: JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja žydų tautybės Victoria Nuland ir vienas įtakingiausių pasaulyje žydų, „filosofas“ Bernardas Henri Lévy, kurie kurstė karus Libijoje, Sirijoje, Irake, Bosnijoje ir kitur. Dabar keliais frontais vyksta Eurazijos ir Atlantikos žemynų karas. Ypač svarbus frontas – Ukraina. Sirijoje sprendžiama tokia pati problema. Kai lygiai tas pats buvo daroma su Libija, Rusija nepasipriešino (nes šalį valdė Medvedevas), o Sirijoje ir Ukrainoje mes priešinamės“, – teigia A. Duginas.

Eurazianizmas laiko Rusiją ne šalimi, o civilizacija. Todėl ji turėtų būti lyginama, nes su Europos ar Azijos šalimis, o su Europos, Islamo, Indijos civilizacijomis. Rusija-Eurazija savyje talpina ir dabartinių, ir senovinių bruožų, ir europietiškų, ir rytietiškų kultūrų bei etnosų. Šis ypatingas identitetas turėtų būti pripažintas ir patvirtintas naujo integracinio projekto kontekste. Eurazianizmas neigia Vakarų civilizacijos universalumą ir istorinio proceso vienamatiškumą (susijusį su liberalizmu, demokratija, žmogaus teisėmis, rinkos ekonomika ir kt.). Yra skirtingos kultūros, turinčios skirtingas antropologijas, ontologijas, vertybes, laikus ir erdves. Vakarai tėra hipertrofuota ir akiplėšiška pasaulio provincija, serganti megalomanija. Tai – apgailėtinas pasipūtėliškumo, arogancijos (hybris) atvejis. Žmonija turi kovoti su Vakarais, kad jų pretenzijas sumažintų iki įstatymais paremtų ribų. Pasaulio provincija turi tapti tuo, kuo ji ir yra – provincija, istoriniu izoliuotu atveju, pasirinkimu, o ne universaliu likimu, normatyvu ar bendru siekiu.