„Gnostikas“

Publikuojame 1995-aisiais išėjusioAleksandro Dugino straipsnio, „Gnostikas“, vertimą į lietuvių kalbą.

Jame autorius aptaria tai, kas, jo įsitikinimu, sudaro revoliucinės politikos (tiek komunistinės, tiek ir nacionalsocialistinės) ir jai būdingo nusistatymo dvasines ištakas, išskirdamas du iš esmės priešingus požiūris į gyvenimą ir tikrovę.

Ateina metas atskleisti tiesą, parodyti dvasinę esmę to, ką eiliniai žmonės apibrėžia kaip „politinį ekstremizmą“. Mes juos supainiojome, pakeisdami savo politinių simpatijų registrus, mūsų didvyrių pavaizdavimą, einant nuo ugnies iki šalčio, nuo „dešinės“ iki „kairės“ ir atgal. Visa tai tebuvo intelektualinės artilerijos parengimas, savotiškas ideologinis apšilimas.

Mes tiek išgąsdinome, tiek ir sugundėme ir kraštutinius dešiniuosius, ir kraštutinius kairiuosius, dabar abu netekusius savo vedančių gairių, abu nuėjusius nuo sumuštų kelių. Tai yra nuostabu. Kaip mėgdavo kartoti didysis Jevgenijus Golovinas: „Einantis prieš dieną neturėtų bijoti nakties.“ Nėra nieko malonesnio nei iš po kojų slystančios žemės jausmas. Tai yra pirmasis skrydžio patyrimas. Jis išžudys kenkėjus. Jis užgrūdins angelus.

Kas mes iš tikrųjų esame? Tie, kurių grėsmingas veidas kasdien vis aiškiau pasirodo po paradoksalia radikalia politine srove su siaubingu „nacionalbolševizmo“ pavadinimu?

Šiandien į šį klausimą įmanoma atsakyti be dviprasmybių ir aptakių apibrėžimų. Nors tuo tikslu yra būtina trumpam nukrypti į dvasios istoriją.

Žmonija visada turėjo du dvasingumo tipus, du takus – „Dešiniarankį taką“ ir „Kairiarankį taką“. Pirmajam būdingas pozityvus požiūris į supantį pasaulį; pasaulis regimas kaip harmonija, pusiausvyra, gėris, taika. Visas blogis regimas kaip atskiras atvejis, kaip nukrypimas nuo normos, kaip kažkas neesmingo, laikino, be gilių transcendentinių priežasčių. Dešiniarankis takas taip pat vadinamas „Pieno taku“. Jis žmogaus neužgauna, jis jį išsaugo nuo radikalių patyrimų, atitraukia nuo pasinėrimo į kančią, nuo gyvenimo košmaro. Tai yra klaidingas takas. Jis veda į sapną. Einantis juo niekur nenueis.

Antrasis takas, „Kairiarankis takas“, viską mato atvirkščia perspektyva. Ne pieniška taika, o juoda kančia; ne tyli ramybė, o kankinanti, ugninga skilusio gyvenimo drama. Tai yra „vyno takas“. Jis yra destruktyvus, siaubingas, jame viešpatauja pyktis ir smurtas. Einančiam šiuo keliu visa tikrovė jaučiama kaip pragaras, kaip ontologinė tremtis, kaip kančia, kaip pasinėrimas į kažkokios nesuvokiamos, iš kosmoso aukštybių kylančios katastrofos šerdį. Jei pirmajame take viskas atrodo kaip gėris, tai antrame – kaip blogis. Šis takas yra žvėriškai sunkus, bet tik šis takas yra teisingas. Jame lengva suklupti ir dar lengviau pražūti. Jis nieko negarantuoja. Jis nieko negundo. Bet tik jis yra teisingas. Kas juo seka, tas ras šlovę ir nemirtingumą. Kas atsilaikys, užkariaus, laimės apdovanojimą, aukštesnį už patį gyvenimą.

Einantys „Kairiarankiu taku“ žino, kad vieną dieną įkalinimas baigsis. Substancijos kalėjimas sugrius, pavirsiąs dangaus miestu. Sekėjų grandinė aistringai rengia trokštamą momentą, Pabaigos momentą, totalinio išsivadavimo momentą.

Šie du takai nėra dvi skirtingos religinės tradicijos. Abu įmanomi visose religijose, visuose tikėjimuose, visose bažnyčiose. Tarp jų nėra jokių išorinių prieštaravimų. Jie apeliuoja į intymiausias žmogaus savybes, į jo slaptą esmę. Šie takai negali būti pasirenkami. Būtent jie pasirenka žmogų kaip auką, kaip tarną, kaip įrankį, kaip instrumentą.

Kairiarankis takas vadinamas „gnoze“, „pažinimu“. Jis toks pat kartus, kaip pažinimas ir generuoja liūdesį bei šaltą tragediją. Kadaise senovėje, kai žmonija dar priskirdamo esminę svarbą dvasiniams aspektams, gnostikai vystė savo teorijas filosofiniame lygmenyje kaip doktriną, kaip kosmologines misterijas, kaip kultą. Pamažu žmonės smuko, nustojo kreipti dėmesį į minties sritį, paskendo į fiziologiją, privatumo, naminio gyvenimo paieškas. Bet gnostikai neišnyko. Jie perkėlė ginčą į daiktų sritį, suprantamą eiliniams moderniems žmonėms. Vieni iš jų skelbė „socialinio teisingumo“ lozungus, vystė klasių kovos teorijas, komunizmą. „Sofijos misterija“ virto „klasine sąmone“, „kova prieš piktąjį Demiurgą, prakeikto pasaulio kūrėją“, įgijo socialinių mūšių pobūdį. Senovės išminties siūlai veda iki Markso, Načajevo, Lenino, Stalino, Mao, Če Gevaros… Socialistinės revoliucijos vynas, sukilimo prieš likimo jėgas malonumas, šventa berserkerio aistra sunaikinti viską kas juoda tam, kad būtų rasta nauja, nežemiška Šviesa.

Kiti priešpastatė slaptąją rasės energiją, kraujo murmėjimą bendrumui. Jie iškėlė tyrumo ir naujo sakralumo įstatymus, paskelbė sugrįžimą į Aukso amžių, Didįjį sugrįžimą prieš susimaišymą, degradaciją. Nyčė, Heidegeris, Evola, Hitleris ir Musolinis gnostinę valią apgaubė tautinėmis-rasinėmis doktrinomis.

Tai tiesa, kad komunistai neturėjo jokio ypatingo susidomėjimo darbininkais, o Hitleris – vokiečiais. Bet jokiu būdu ne dėl cinizmo. Abu buvo apimti gilesnės, senesnės ir labiau absoliučios aspiracijos – bendros gnostinės dvasios, slaptos ir siaubingos Kairiarankio tako šviesos. Ne darbininkai, ne „arijai“… Tai kitos spalvos žirgas.

Kūrybingos asmenybės taip pat rėmėsi Kairiarankiu taku, gnozės taku ir svyravo tarp „raudonumo“ ir „juodumo“, „baltumo“ ir „rudumo“, blaškydamiesi dvasiniuose ieškojimuose. Supainioti politinių doktrinų, eidami į kraštutinumus, negalėdami aiškiai išreikšti savo kūrinių metafizinių kontūrų, artistai nuo Šekspyro iki Antoneno, nuo Mikelandželo iki emanso, nuo trubadūrų iki Bretono mito slaptu kančios vynu, godžiai į visuomenę, aistras, sektas ir okultines brolijas įsunkiančio galimybę šypsotis atimančios siaubingos doktrinos fragmentus. Tamplierių riteriai, Dantė, Lotremonas… Jie niekada nesišypsodavo. Tai yra ypatingo išrinktinumo ženklas, visiems „Kairiarankio tako pakeleiviams“ bendri siaubingo patyrimo pėdsakai. Gnostikas stebi pasaulį savo sunkiu žvilgsniu. Tokiu pat žvilgsniu, kaip ir jo pirmtakai, senos išrinktųjų, siaubo išrinktųjų, grandinės grandys. Jam pasirodo atstumiantis vaizdas. Vakarai išsiblaškę savo vartojimo psichozėje, Rytai – keliantys pasišlykštėjimą savo silpnaprotyste ir varganu paklusnumu. Paskendęs pasaulis, planeta gulinti dugne.

„Apgaulinguose miškuose impulsai beprasmiai, o gestai sustoja.“ (Jevgenijus Golovinas).

Bet gnostikas neapleidžia savo reikalo. Niekada – nei šiandien, nei rytoj. Priešingai, yra visos prielaidos triumfuoti iš vidaus. Ar mes nesakėme naiviesiems „Dešiniarankiams“ optimistams, prie ko juos prives jų perdėtas ontologinis optimizmas? Ar mes neprognozavome jų kūrybinio instinkto degradacijos į groteskiškąją parodiją, kurią reprezentuoja modernieji konservatoriai, pasidavę viskam, kas prieš porą tūkstančių metų gąsdindavo patrauklesnius (bet ne mažiau veidmainiškus) jų pirmtakus? Jie mūsų nepaklausė… Tegul dabar jie kaltina tik save ir skaito „Naujojo amžiaus“ knygas arba marketingo vadovėlius.

Mes niekam neatleidome; mes nieko neužmiršome.

Mūsų neapgavo visuomenės peizažai ir politiniai veikėjai.

Mes turime labai gerą atmintį, turime labai „ilgas rankas“.

Mes turime labai griežtą tradiciją.

Gyvenimo labirintus, idėjų spirales, pykčio verpetus.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/08/14/aleksandras-duginas-gnos...