Didysis kontinentų karas
Pirminės kortelės
DIDYSIS KONTINENTŲ KARAS
I. Iki 1945 – ųjų
Geopolitika ir slaptosios istorijos jėgos / Geopolitikos pagrindai / „Atlantistų“ sąmokslas / „Eurazistų“ sąmokslas / „Kraujas ir žemė“ – „Kraujas ar žemė“? / Panslavizmas prieš eurazizmą / Atlantistai ir rasizmas / Kas ką šnipinėja? /Jūs pasakėte GRU, pone Parvulesko? / GRU prieš KGB / Baltieji eurazistai – raudonieji eurazistai / Molotovo- Ribentropo paktas ir atlantistų kerštas / Atlantinio lobi kontūrai /KGB „Šokančios mirties“ tarnyboje / Specialiųjų tarnybų susijungimas ir „Poliarinė GRU misija“ / Eurazijos saulės patekėjimas ir užtemimas
II. Po 1945-ųjų
Po „pergalės“ / Generolo Štemenko „Poliarinė“ misija / Nikita Chruščiovas, atlantistų agentas / Ilgas kelias į 1977-uosius / Maršalo Ogarkovo geopolitika / Afganistano katastrofa / „Dešinioji“ KGB ir Andropovo paradoksas / Dvigubas agentas Michailas Gorbačiovas / Tikrasis Anatolijaus Lukjanovo veidas / „Ponas Perestroika“ / Tarp netikrų alternatyvų / Pučas – okultinio karo kulminacija / Maršalo Jazovo klaidos / „Ponas Perestroika“ atakuoja / Lukjanovas ir ritualas ant maršalo Achromejevo kapo / Okultinio karo metafizika / Laikų pabaiga / Endkampf / Ordinas ir „mūsiškiai“ / Eurazijos valanda
I. Iki 1945-ųjų
GEOPOLITIKA IR SLAPTOSIOS ISTORIJOS JĖGOS
Egzistuoja ypatinga „sąmokslo“ modelių įvairovė. Šioje srityje, be abejo, populiariausia yra „žydų-masonų“ sąmokslo idėja, šiandien plačiai paplitusi pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose. Iš esmės ši teorija nusipelno griežčiausio tyrimo ir, reikia pripažinti, kad, nepaisant šimtų tūkstančių knygų, „atskleidžiančių“ šį sąmokslą ar „pagrindžiančių“ jo nebuvimą, mes neturime išsamios ir rimtos mokslinės šios temos analizės. Tačiau šiame darbe mes pagrįsime visiškai kitokį sąmokslo modelį, paremtą kitokia koordinačių sistema, nei „žydų-masonų“ versijos. Mes pabandysime bendrais bruožais aprašyti planetos masto dviejų priešingų okultinių jėgų sąmokslą, kurių slapta prieštara ir nematoma kova nulėmė pasaulio istorijos logiką. Mūsų nuomone, šios jėgos gali būti apibūdinamos ne pagal nacionalinius ypatumus ar priklausymą masoniško ar masoniškam artimo tipo organizacijai, bet pagal radikaliai skirtingus jų geopolitinius požiūrius. Bandydami paaiškinti galutinę šių priešiškų jėgų „paslaptį“, mes ją likę įžvelgti dviejų alternatyvinių ir vienas su kitu nesuderinamų geopolitinių projektų skirtumuose, kurie, nepaisant nacionalinių, politinių, ideologinių ir religinių skirtumų, į vieną grupę suvienija radikaliai skirtingų nuomonių ir įsitikinimų žmones. Mūsų konspirologinis modelis – tai „geopolitinio sąmokslo“ modelis.
GEOPOLITIKOS PAGRINDAI
Prisiminkime pagrindinius geopolitikos – mokslo, kuris anksčiau taip pat buvo vadinamas „politine geografija“ ir kurio išplėtojimą iš esmės reikia priskirti anglų mokslininkui ir politikos žinovui Halfordui Mackinderiui (Halford Mackinder) (1861-1947) - teiginius. Terminą „geopolitika“ pirmasis pasiūlė švedas Rudolfas Kjellenas (Rudolf Kjellen) (1864-1922), tada Vokietijoje jį pradėjo naudoti Karlas Haushoferis (1869-1946). Nepaisant to, geopolitikos tėvu išlieka Mackinderis, kurio fundamentalus modelis tapo visų po to sekusių politinių studijų pagrindu. Mackinderio nuopelnas yra tas, kad jis sugebėjo apibrėžti ir suprasti aiškius ir objektyvius politinės, geografinės ir ekonominės žmonijos istorijos dėsnius. Jei terminas „geopolitika“ atsirado gana neseniai, tai šiuo terminu aprašoma tikrovė turi daugelį tūkstančių metų siekiančią istoriją. Geopolitinės doktrinos esmę galima apibendrintai išreikšti šiais principais. Planetos istorijoje egzistuoja du priešingi ir nuolat konkuruojantys teritorijos įsisavinimo būdai – „sausumos“ ir „jūrinis“. Priklausomai nuo šio požiūrio („sausumos“ ar „jūrinio“), skirtingos valstybės ir tautos, jų istorinė savimonė, jų išorės ir vidaus politika, psichologija ir pasaulėžiūra yra formuojamos aiškiai apibrėžtų dėsnių. Atsižvelgiant į tokius bruožus, net gi galima kalbėti apie „sausumos“, „žemyninę“ ar net „stepių“ („stepė“ yra „žemė“ savo gryna, idealia forma) pasaulėžiūrą ir apie „jūrinę“, „salų“, „okeaninę“ ar „vandeninę“ pasaulėžiūrą. (Mes, tarp kita ko, pastebėsime, kad panašaus požiūrio užuomazgos randamos Rusijos slavofilų, tokių kaip Chomiakovas ir Kirejevskis, darbuose.) Senovės istorijoje „jūrinės“ jėgos, tapusios „jūrinės civilizacijos“ simboliu, buvo Finikija ir Kartagina. Sausumos imperija ir Kartaginos priešininkė buvo Roma. Punų karai yra gryniausias „jūrinės civilizacijos“ ir „sausumos civilizacijos“ priešpriešos pavyzdys. Moderniais laikais ir netolimoje istorijoje Anglija, „Jūrų valdovė“, tapo „salų“ ir „jūriniu“ poliumi, o vėliau – milžiniška sala-žemynas Amerika. Anglija, kaip ir Finikija senovės pasaulyje, kaip pagrindinę dominavimo priemonę visų pirma naudojo jūrinę prekybą ir pakrančių kolonizavimą. Geopolitinis finikietiškas-anglosaksiškas tipas sukūrė tam tikrą „merkantilinį-kapitalistinį-rinkos“ civilizacijos modelį, visų pirma paremtą ekonominiais ir materialiniais interesais ir ekonominio liberalizmo principais. Taigi, nežiūrint visų galimų istorinių variacijų, bendras „jūrinės“ civilizacijos tipas visada bus susijęs su „ekonomikos pirmenybe politikos atžvilgiu“. Kaip priešingybė finikiečių modeliui, Roma įkūnijo karingą-autoritarinę struktūrą, paremtą administracine kontrole ir pasaulietiniu religingumu bei „politikos pirmumu ekonomikos atžvilgiu“. Roma yra ne jūrinės, bet sausumos, grynai žemyninio tipo, kolonizacijos pavyzdys, ji veržėsi giliai į žemyną asimiliuodama ir automatiškai „romanizuodama“ nugalėtas tautas. Šiuolaikinėje istorijoje „sausumos“ galybės įsikūnijimas buvo Rusijos imperija ir taip pat centrinėje Europoje imperinė Austro-Vengrija bei Vokietija. „Rusija-Vokietija-Austro-Vengrija“ yra gryni „geopolitinės sausumos“ pavyzdžiai šiuolaikinėje istorijoje. Mackinderis aiškiai parodė, kad paskutiniuosius keletą šimtmečių „jūrinė pasaulėžiūra“ reiškia „atlantizmą“, nes šių dienų „jūrinės jėgos“ visų pirma yra Anglija ir Amerika, tai yra – anglosaksiškos valstybės. Prieš „atlantizmą“, įkūnijantį individualizmo, „ekonominio liberalizmo“ ir „protestantiškos demokratijos pirmumą“ stoja „eurazizmas“, laikantis būtinybe autoritariškumą, hierarchiją ir „komunitarinės“ tautinės valstybės principus iškeliantis virš paprastų žmogiškų, individualistinių ir ekonominių rūpesčių. Aiškiai išreikštas euraziškas požiūris visų pirma būdingas Rusijai ir Vokietijai, dviem galingiausioms žemyninėms jėgoms, kurių geopolitiniai, ekonominiai ir – visų svarbiausia – pasaulėžiūros interesai visiškai prieštarauja Anglijos-JAV, tai yra – „atlantistų“, interesams.
„ATLANTISTŲ“ SĄMOKSLAS
Mackinderis, kaip anglas ir „atlantistas“, įžvelgė eurazinės konsolidacijos pavojų ir, nuo XIX amžiaus pabaigos, ragino Anglijos valdžią daryti viską, kas įmanoma, kad užkirsti kelią Eurazijos sąjungai, ir ypač Rusijos-Vokietijos-Japonijos aljansui (jis Japoniją laikė iš esmės žemyninės ir eurazinės pasaulėžiūros jėga). Mackinderio darbuose galima rasti aiškiai suformuluotą ir smulkiai aprašytą įtvirtinto absoliutaus „atlantizmo“ ideologiją, kurios doktrina buvo XX amžiaus anglosaksų geopolitinės strategijos pagrindas. Tuo pradedant, mes galime apibūdinti žvalgybos darbo, karinio šnipinėjimo, politinio lobizmo Anglijos ir JAV naudai esmę kaip „Atlantinę ideologiją“, kaip „Naujosios Kartaginos“ ideologiją, kuri yra bendra visiems „įtakingiems veikėjams“, visoms slaptoms okultinėms organizacijoms, visoms ložėms ir pusiau uždariems klubams, XX amžiuje tarnavusiems ir tarnaujantiems anglosaksiškai idėjai, įsiskverbusiems į visų žemyninių euraziškų jėgų tinklą. Aišku, kad visų pirma tai liečia anglų ir amerikiečių žvalgybos organizacijas (ypač CŽV), kurios nėra vien tik „kapitalizmo ar amerikonizmo sargybinės“, bet „atlantizmo“ saugotojos, kurias vienija giliai įsišaknijusi ir daugelio tūkstantmečių amžiaus „okeaninė“ superideologija. Bendrą visų anglosaksiškos įtakos tinklų junginį galima pavadinti „atlantinio sąmokslo dalyviais“, dirbančiais ne tik kiekvienos atskiros valstybės interesų labui, bet vardan konkrečios geopolitinės ir, galiausiai, metafizinės doktrinos, atstovaujančios nepaprastai daugiaplanį, įvairų ir platų, tačiau iš esmės vienarūšį požiūrį. Taigi, apibendrinant Mackindrio idėjas, galima pasakyti, kad egzistuoja istorinis „atlantistų sąmokslas“, per amžius siekiantis tų pačių geopolitinių tikslų, atitinkančių neo-finikietiškos „jūrinės civilizacijos“ interesus. Taip pat yra svarbu pabrėžti, kad „atlantistai“ gali būti tiek „kairieji“, tiek „dešinieji“, tiek „ateistai“, tiek „tikintieji“, „patriotai“ ir „kosmopolitai“, nes bendra geopolitinė pasaulėžiūra egzistuoja už visų tautinių ir politinių skirtumų. Taigi, mes turime reikalą su pačiu tikriausiu „okultiniu sąmokslu“, kurio reikšmė ir gilus metafizinis pagrindas dažnai lieka visiškai neperprasti jo dalyvių ir net svarbiausių jo veikėjų.
„EURAZISTŲ“ SĄMOKSLAS
Mackinderio idėjos, atskleidžiančios tą aiškų istorinį ir politinį dėsningumą, kurį daugelis iki tol numanė esant ar įžvelgė, atvėrė kelią tvirtai ideologinei atlantizmo priešpriešos formuluotei grynoje „eurazinėje doktrinoje“. Pirmuosius eurazinės geopolitikos principus suformavo rusų baltieji emigrantai, žinomi „eurazistų“ vardu (princas N. Trubetskoj, Savickis, Florovskis ir kiti) ir garsusis vokiečių geopolitikas Karlas Haushoferis. Be to, dažni rusų „eurazistų“ ir Karlo Haushoferio susitikimai Prahoje leidžia mums laikytis nuomonės, kad vokiečių ir rusų geopolitikai kartu ir lygiagrečiai vystė šią temą. Negana to, tolesnėje analizėje jie laikėsi lygiai tų pačių principų, pabrėždami eurazinio geopolitinio Rusijos-Vokietijos-Japonijos aljanso būtinybę, kaip atsvaros „atlantistinei“ politikai, siekiančiai bet kokia kaina supriešinti Rusiją su Vokietija ir Japonija. Rusų eurazistai su Haushoferio grupe suformulavo aiškią žemyninę, eurazinę pasaulėžiūros alternatyvą atlantistų idėjoms. Galima pasakyti, kad jie pirmą kartą išreiškė tai, kuo grindžiama visa pastarojo tūkstantmečio Europos politinė istorija, išryškino „Romos imperinės idėjos“ kelią nuo senovės Romos, per Bizantiją į Rusiją ir per Viduramžių Vokiečių tautos šventąją imperiją į Austro-Vengriją ir Vokietiją. Rusų eurazistai kaip alternatyvą giliai išanalizavo imperinę ir tikrąją to žodžio prasme „sausumos“ Čingischano ir mongolų misiją ir pabrėžė žemyninę turkų reikšmę. Haushoferio grupė savo ruožtu studijavo Japoniją ir žemyninę tolimųjų rytų valstybių misiją ateities geopolitinio aljanso perspektyvoje. Taigi, kaip atsakas Mackinderio atvirumui atskleidžiant slaptąją daugiaamžę istoriją turinčią planetos mąsto „atlantistinę“ strategiją, rusų ir vokiečių eurazistai 20-aisiais atrado alternatyvios žemyninės strategijos logiką, slaptąją sausumos „imperinę“ idėją, Romos įpėdinę, nepastebimai įkvėpusią jėgos politiką, paremtą autoritarinė-idealistine, komunitarine-herojiška pasaulėžiūra, nuo Karolio Didžiojo imperijos iki didžiojo Rusijos caro Aleksandro Pirmojo, gilaus eurazinio mistiko, Šventosios Sąjungos. Eurazijos idėja yra tokia pat globali, kaip ir atlantinė, ir ji taip pat siuntė savo „slaptuosius agentus“ į visas istorines valstybes ir tautas. Visi tie, kas nenuilstamai dirbo eurazinės sąjungos vardan, tie, kurie ištisus amžius stabdė individualizmo, egalitarizmo ir liberal-demokratinių koncepcijų (sukuriančių tipišką finikietišką dvasią, kai „ekonomika yra iškeliama aukščiau politikos“) sklidimą žemyne, tie, kurie siekė didžias euraziškas tautas suvienyt ne Vakarų, bet Rytų dvasioje – ar tai būtų Čingischano Rytai, ar Prūsijos, ar Vokietijos – visi jie buvo „Eurazijos agentai“, ypatingos geopolitinės doktrinos nešėjai, „žemyno kareiviai“, „žemės kareiviai“. Slaptosios Eurazijos organizacijos, eurazistų Ordino, pradžia visiškai nėra manifestas „Išėjimas į Rytus“ ir jo autoriai ar Haushoferio „Geopolitikos žurnalas“. Tai buvo, kalbant trumpai, tik atskleidimas, iškėlimas į paviršių aiškaus žinojimo, egzistavusio nuo laiko pradžios, kartu su susijusiomis slaptomis organizacijomis ir „įtakingais veikėjais“. Ne kitaip, nei Mackinderio atveju, jo ryšys su paslaptingomis „slaptomis organizacijomis“ yra susiklostęs istoriškai.
Eurazijos Ordinas prieš Atlantistų Ordiną
Amžinoji Roma prieš Amžinąją Kartaginą
Nepastebimai tūkstantmečiais besitęsiantis okultinis punų karas
Pasaulinis Sausumos sąmokslas prieš Jūrą, Žemės prieš Vandenį, Autoritarizmo ir Idėjos prieš Demokratiją ir Materiją
Argi nesibaigiantys mūsų istorijos paradoksai, nepadaryti darbai, kaprizai netampa aiškesni, logiškesni ir racionalesni, jei į juos pažvelgiame iš okultinio geopolitinio dualizmo perspektyvos? Argi tokiu atveju nesuskaičiuojamos aukos, kuriomis mūsų amžiuje žmonija moka už savo neaiškius politinius projektus, netampa giliai metafiziškai įprasmintomis? Argi nėra kilnu ir dėkinga pripažinti visus, kurie krito XX amžiaus kovos lauke, kaip Didžiojo žemynų karo karius-herojus, o ne laikyti juos paklusniomis įprastinių ir nuolat kariaujančių politinių režimų marionetėmis, trumpalaikių ir nestabilių, praeinančių ir sąlyginių režimų, tokių bereikšmių, kad mirti už juos atrodo lėkšta ir kvaila? Visai kitas reikalas, jei kritę herojai tarnavo Didžiajai žemei ar Didžiajam vandenynui, jei, nepaisant efemeriškų ideologijų politinės demagogijos ir siautėjančios propagandos, jie tarnavo aukščiau esančiam ir daugiatūkstantinę pasaulinę istoriją turinčiam didžiam geopolitiniam tikslui.
„KRAUJAS IR ŽEMĖ“ – „KRAUJAS AR ŽEMĖ?“
Garsus rusų filosofas, religinis mąstytojas ir publicistas Konstantinas Leontjevas ištarė šią ypatingai reikšmingą formuluotę: „Slaviškumas egzistuoja, o slavizmas – ne“. Viena iš šio išskirtinio autoriaus padarytų geopolitinių išvadų buvo „panslavizmo“ ir „Azijinės“ idėjų priešprieša. Jei mes atidžiai paanalizuosime šią prieštarą, pastebėsime bendrą tipologinį kriterijų, mums leisiantį geriau suprasti Eurazijos Ordino geopolitinio okultinio karo prieš Atlantinį Ordiną struktūrą ir logiką. Priešingai, nei eklektinėje žodžių kombinacijoje vokiečių ideologo Valterio Darre (Wahlter Darré) nacionalsocialistinėje valstietiškoje „Kraujo ir žemės“ koncepcijoje, šiuolaikiniame pasaulyje vykstančiame geopolitinių okultinių jėgų kare ši problema yra formuluojama kitaip – būtent „kraujas ar žemė“. Kitais žodžiais tariant, tradicionalistiniai tautos ar valstybės identiteto išsaugojimo projektai visuomet atsiduria prieš alternatyvą: ką pasirinkti kaip vyraujantį kriterijų, ar „tautos, rasės, etnoso vienybę, kraujo vienybę“, ar „geografinės erdvės, sienų ir žemės vienybę“. Taigi, visa drama slypi pasirinkimo būtinybėje: „ar – ar“ ir kiekvienas hipotetinis „taip pat“ lieka tik utopiniu šūkiu, kuris nieko neišsprendžia, o tik daro problemą labiau miglota. Išradingasis Konstantinas Leontjevas norėjo įtikinti tradicionalistus ir radikalius rusofilus atsižvelgti į būtent šį klausimą: „Rusai turi arba laikytis slavų vienybės, slavizmo („kraujo“), arba atsigręžti į Rytus ir suvokti savo kultūrinę giminystę su Rytų tautomis, susietomis su Rusijos teritorijomis („žemė“)“. Šis klausimas gali būti suformuluotas ir kitaip, kaip pasirinkimas tarp pripažinimo „rasės“ („nacionalizmo“) arba „geopolitikos“ („valstybingumo“, „kultūros“) aukščiausiu įstatymu. Pats Leontjevas pasirinko „žemę“, „teritoriją“, didžiųjų rusiškų imperinių regionų ypatumus ir valstybinę kultūrą. Jis pasirinko „orientalizmą“, „azijatizmą“, „bizatizmą“. Toks pasirinkimas rodo žemyninių, eurazinių vertybių prioritetą siaurų nacionalinių ir rasinių vertybių atžvilgiu. Leontjevo logika bemaž akivaizdžiai reiškia Rusijos-Vokietijos ir ypač Rusijos-Austrijos sąjungos neišvengiamybę ir taiką su Turkija ir Japonija. Leontjevo kategoriškas „slavizmo“ ir „panslavizmo“ paneigimas sukėlė daugelio vėlesnių slavofilų, palaikančių poziciją, kad „kraujas yra aukščiau, nei žemė“, pasipiktinimą. Leontjevo niekas nesuprato ir nesiklausė. XX amžiaus istorija dar ir dar kartą parodė išskirtinę jo iškeltos problemos svarbą.
PANSLAVIZMAS PRIEŠ EURAZIZMĄ
Tezė „kraujas aukščiau, nei žemė“ (rusiškame kontekste tai reiškia „slavizmą“ ir „panslavizmą“) pirmą kartą parodė savo dviprasmiškumą Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Rusija, sudariusi sąjungą su Antantės valstybėmis (anglais, prancūzais ir amerikiečiais), siekdama išlaisvinti „slaviškus brolius“ iš turkų valdžios, ne tik pradėjo kovą su savo akivaizdžiais geopolitiniais sąjungininkais – Vokietija ir Austrija – bet ir pasmerkė save revoliucijos ir pilietinio karo katastrofai. Faktiškai rusų „slavizmas“ pasitarnavo „atlantistų“ – Antantės ir „naujosios kartaginietiškos civilizacijos“, įkūnytos merkantiliniame-kolonijiniame, individualistiniame anglosaksiškame modelyje – naudai. Nenuostabu, kad tarp „patriotų-panslavistų“ imperatoriaus Nikolajaus II aplinkoje dauguma dirbo anglų slaptosioms tarnyboms ar tiesiog buvo „atlantistai įtakingi veikėjai“. Verta prisiminti momentą iš rusų patrioto ir atamano (kazokų kariuomenės vado) Petro Krasnovo romano „Nuo dvigalvio erelio iki raudonos vėliavos“, kur Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje pagrindinio veikėjo pulkininko Sablino klausiama: „Nuoširdžiai pasakyk, pulkininke, ką tu laikai savo tikruoju priešu?“, o jis vienareikšmiškai atsako „Angliją!“, tačiau šis įsitikinimas jam netrukdo garbingai ir drąsiai kovoti už anglų interesus prieš Vokietiją, atliekant savo visišku lojalumu grįstą pareigą euraziškam imperatoriui. Krasnovo romano veikėjas yra idealus ruso patrioto-eurazisto pavyzdys, logikos „žemė aukščiau kraujo“ pavyzdys, būdingos grafui Vitte, baronui Ungernui-Šternbergui, paslaptingai organizacijai „Baltikum“, sudarytai iš baltų aristokratų, iki pat paskutinės minutės atsidavusių imperatoriaus šeimai (lygiai taip pat, kaip visuotinės išdavystės chaose carui ištikimas išliko turkmėnų princas su savo divizija, aprašytas tame pačiame Krasnovo romane). Stebina tai, su kokia drąsa 1917-aisiais veikė azijiečiai, tiurkai, vokiečiai ir kiti „svetimtaučiai“, tikėdami caro ir imperijos teisingumu, jai tarnaudami, tarnaudami Eurazijai, „žemei“, „žemynui“, priešingai, nei daugelis „slavų“, „panslavistų“, greitai užmiršusių apie „Konstantinopolį“ ir „Balkanų brolius“, palikusių carą ir tėvynę, pabėgusių iš Rusijos į „atlantinės“ įtakos valstybes, į Vakarų vandenyną, Vandenį ir išdavusių ne tik gimtąją žemę, bet ir bendrą Amžinosios Romos, Trečiosios rusiškos Romos, Maskvos idėją.
ATLANTISTAI IR RASIZMAS
Vokietijoje idėjos „kraujas aukščiau, nei žemė“ įtvirtinimas atnešė ne mažiau baisias pasekmes. Priešingai, nei rusofilai ir eurazistai vokiečių patriotai – Arturas Mioleris van den Brukas (Arthur Moeller van den Bruck), Karlas Haushoferis ir kiti – pabrėžę „gyvenamosios erdvės dėsnio viršenybę“ žemyno, kaip visumos, interesuose, „žemyninio bloko“ idėją, Trečiojo Reicho valdžioje galiausiai nugalėjo atlantistų lobizmas ir rasistiniai teiginiai, paremti „anglo-arijų ir susijusių germaniškų etnosų“ pretekstu, kurių tikslas buvo nukreipti Hitlerio dėmesį nuo rytų ir sustabdyti (ar bent susilpninti) karinius veiksmus prieš Angliją. Šiuo atveju „pangermanizmas“ (kaip ir rusų „panslavizmas“ Pirmajame pasauliniame kare) tiktai pasitarnavo „atlantistų“ interesams. Yra visiškai logiška, kad didžiausias Rusijos priešas, nuolatos siekiantis įvelti Hitlerio Vokietiją į konfliktą su Rusija, su slavais (dėl „rasinių“ priežasčių „kraujas aukščiau, nei žemė“) buvo anglų šnipas ir Reicho išdavikas admirolas Kanaris (Canaris). „Kraujo ar žemės“ problema yra ypatingai aktuali dar ir dėl to, kad vieno iš šių dėmenų pasirinkimas kito nenaudai leidžia nustatyti – galbūt netiesiogiai - vienos ar kitos geopolitinės pasaulėžiūros „įtakingus veikėjus“, ypatingai tada, kai turime reikalą su „dešiniaisiais“ ir „nacionalistais“. Esminis atlantistų „geopolitinio sąmokslo“ (kaip ir eurazistų) bruožas yra tas, kad jis apima ištisą politinių ideologijų spektrą nuo radikalios dešinės iki radikalios kairės, tačiau, nepaisant to, „įtakingi geopolitiniai veikėjai“ visada palieka tam tikrus pėdsakus. „Dešinės“ atveju toks potencialaus atlantizmo ženklas yra „kraujas aukščiau, nei žemė“ principas, kuris, be viso kito, leidžia atitraukti nuo esminių geopolitinių problemų, nukreipti lyderių ir valstybės vyrų dėmesį į mažiau reikšmingus dalykus.
KAS KĄ ŠNIPINĖJA?
Kaip „kairiosios“ okultinės geopolitinės ideologijos įtakos pavyzdį galima paminėti Vokietijos eurazistus nacionalbolševikus – vokiečių komunistą-nacionalistą Ernstą Nikišą (Ernst Niekisch), konservatyvų revoliucionierių Ernstą Jungerį, komunistus Laufenbergą, Petelį, Šultseną-Boiseną, Vinningą ir kitus. Be abejo, eurazistų nacionalbolševikų būta ir tarp rusų; įdomi aplinkybė yra ta, kad pats Leninas emigracijos laikotarpiu bendravo su vokiečių politikais ir finansininkais; be to, daugelis jo teiginių buvo gana atvirai germanofiliški. Mes nenorime šiuo atveju patvirtinti, kad Leninas buvo Eurazijos Ordino dalis, tačiau tam tikru lygiu šis Ordinas darė jam įtaką. Bet kuriuo atveju priešprieša „Leninas = vokiečių šnipas“ – „Trockis = amerikiečių šnipas“ atitiko aiškią tipologinę schemą. Kitaip tariant, gryname geopolitiniame lygmenyje, Lenino vyriausybės veikla buvo eurazinio pobūdžio vien tik todėl, kad, priešingai autentiškai marksizmo doktrinai, jis išsaugojo vieningą didžiąją Rusijos Imperijos eurazinę erdvę. (Trockis savo ruožtu propagavo revoliucijos eksportą pasauliniu mastu ir laikė Sovietų Sąjungą pereinamuoju ir trumpalaikiu reiškiniu, placdarmu ideologijos plėtrai, kažkuo, kas turi sunykti prieš pasaulinę „mesijiškojo komunizmo“ pergalę; kaip visuma Trockio misija buvo pažymėta „atlantizmo“ ženklu, kaip prieštara komunistui „eurazistui“ Leninui.) Leninistinis-bolševistinis „imperializmas“ kaip toks pasižymėjo aiškiu „imperiniu“, „euraziniu“ principu „žemė aukščiau kraujo“, tačiau, suprantama, šis principas buvo iškreiptas ir netinkamai suprantamas dėl kitų bolševistinės ideologijos aspektų įtakos ir, svarbiausia, dėl „įtakingų atlantizmo veikėjų“ veiklos tos pačios komunistinės vyriausybės viduje. Apibendrinus visas priežastis, galima pasakyti, kad išskirtinis Eurazijos Ordino atstovų Rusijoje bruožas buvo beveik „privaloma“ germanofilija (ar bent jau „anglofobija“) ir, priešingai, vokiečių eurazistams buvo „privalu“ būti rusofilais. Mioleris van den Brukas kartą padarė laibai teisingą pastebėjimą: „Prancūzų konservatoriai visuomet žavėjosi Vokietijos pavyzdžiu, Vokietijos konservatoriai – Rusijos pavyzdžiu.“ Čia atsiskleidžia visa geopolitinio žemyninio pagrindo logika nematomoje amžius trunkančioje okultinėje kovoje – okultiniame žemynų kare.
JŪS PASAKĖTE GRU, PONE PARVULESKO?
Vienintelis tarp vakarų konspirologų, nuolat pabrėžiantis geopolitinį „pasaulinio sąmokslo“ pobūdį, ar, tiksliau, du alternatyvius „pasaulinius sąmokslus“ („Eurazinį“ ir „Atlantinį“), yra sumanusis prancūzų rašytojas, poetas ir metafizikas Žanas Parvulesko (Jean Parvulesco), daugelio literatūros ir filosofijos darbų autorius. Savo ilgame ir ypatingų nuotykių pilname gyvenime jam teko asmeniškai susipažinti su daugeliu iškilių Europos ir pasaulio istorijos veikėjų, tarp jų ir su „okultinės, paralelinės istorijos“ atstovais – mistikais, iškiliais masonais, kabalistais, ezoterikais, įvairių slaptųjų tarnybų agentais, ideologais, politikais ir menininkais. (Pavyzdžiui, jo draugai buvo Ezra Pound, Julius Evola, Arnas Brekeris, Otas Skorzenis, Pjeras de Villemarest (Pierre de Villemarest), Raimondas Abellio (Raymond Abellio) ir kiti.) Išgirdęs apie mūsų konspirologinių tyrimų ypatumus, Parvulesko mums perdavė keletą dokumentų su žyma „visiškai slapta“, kurie leido atrasti daugelį esminių pasaulinio geopolitinio sąmokslo detalių. Ypatingo dėmesio verta medžiaga, susijusi su slaptų okultinių organizacijų veikla Rusijoje. Tolesniame aprašyme mes pabandysime atskleisti įdomiausius Parvulesko koncepcijos aspektus. 1989 m. vasario 24 d. Lozanoje paslaptingo „Specialiųjų metastrateginių atlantinių studijų instituto“ administracinei tarybai Žanas Parvulesko pristatė ataskaitą intriguojančiu pavadinimu „GRU galaktika“ su paantrašte „Slapta Michailo Gorbačiovo misija, SSSR ir Eurazijos žemyno ateitis“. Šioje ataskaitoje, kurios kopiją mums perdavė Parvulesko, jis analizavo okultinį sovietinės karinės žvalgybos tarnybos, vadinamos GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba, Главное разведывательное управление), vaidmenį ir GRU ryšius su slaptuoju Eurazijos Ordinu. Kaip šaltinį Parvulesko pasirinko gerai žinomo sovietinių slaptųjų tarnybų specialisto, garsaus prancūzų kontržvalgybos agento ir „Europos duomenų centro“ direktoriaus Pjero de Villemarest, 1988 m. Prancūzijoje išleidusio bestselerį „GRU, pati slapčiausia tarp sovietų slaptųjų tarnybų, 1918-1988“, knygą.
GRU PRIEŠ KGB
To paties Villemarest konspirologinis modelis gali būti apibendrintas štai taip: „KGB yra partijos tąsa, GRU yra kariuomenės tąsa. Jau pagal savo apibrėžimą kariuomenė gina valstybę, o KGB gina partiją… KGB remiasi principu „patriotizmas tarnauja komunizmui“, tuo tarpu kariuomenė remiasi priešingu principu „komunizmas tarnauja patriotizmui“„. Remdamasis šia GRU ir KGB, kaip slapčiausių dvipolės SSSR jėgos (kariuomenė ir partija) centrų, prieštaros logika, Villemarest dėlioja stebinantį ir argumentuotą GRU istorijos pasakojimą. Slaptąją nematomos TSRS istorijos nuo spalio revoliucijos iki perestroikos prasmę galima pamatyti „kaimynų“ – GRU, „Akvariume“ arba „kariniame poskyryje 44388“ Chodinkoje ir KGB „įstaigos“ Lubiankoje – priešpriešoje. Tačiau koks ryšys yra tarp šių konkuruojančių specialiųjų tarnybų ir dviejų pasaulinių geopolitinių Ordinų, dar slaptesnių už pačias slapčiausias tarnybas? Remiantis Parvulesko, Eurazijos Ordinas buvo ypač aktyvus Rusijoje XX amžiaus pradžioje. Jo atstovams jis priskiria daktarą iš Sankt Peterburgo Badmajevą, baroną fon Ungerną-Šternbergą, slaptuosius Rasputino globėjus iš Švedijos (savo šifrogramas pasirašančius slapyvardžiu „Žaliasis“) ir daugelį kitų mažiau žinomų veikėjų. Taip pat reikia pabrėžti išskirtinį būsimo maršalo Michailo Tuchačevskio vaidmenį, kuris, Parvulesko teigimu, buvo įšventintas į paslaptingą „Poliarinį Ordiną“ savo buvimo sulaikymo stovykloje Ingolštate metu, kur, kaip bebūtų nuostabu, tuo pačiu 1916 m. – 1918 m. laikotarpiu sutinkame ir kitus svarbiausius šiuolaikinės istorijos veikėjus: generolą de Golį, generolą fon Ludendorfą ir būsimą popiežių Pijų XII monsinjorą Eugenijų Pačeli (Eugenio Pacelli). Būtent ši geopolitinių Rusijos mistikų grupė toliau perdavė estafetę bolševikų režimui ir, svarbiausia, žemyninės pasaulėžiūros besilaikantiems ezoterikams, susitelkusiems kariuomenėje, karinėse struktūrose, kur buvo pakankamai daug buvusių imperijos karininkų, kurie įsijungė į raudonųjų gretas tam, kad, laikui bėgant, pakeistų nihilistinį bolševikų požiūrį ir sukurtų didžiąją žemyninę jėgą, pasinaudodami mesijiškos idėjos užvaldytais komunistais. Svarbu yra tai, kad tarp raudonųjų buvo Eurazijos Ordino agentų, vykdžiusių slaptą žemyninę misiją. (Įdomu, kad garsusis raudonasis banditas Kotovskis buvo kairysis anarchistas, okultistas ir mistikas, ir kai kurie konkretūs jo biografijos fragmentai patvirtina įsitikinimą, kad jis turėjo ryšių su Eurazijos Ordinu). Taigi, tarp ikirevoliucinių ir porevoliucinių Rusijos „eurazistų“ egzistavo narių tęstinumas. Raudonosios armijos sukūrimas buvo Eurazijos agentų darbas; šiame kontekste verta prisiminti istorinį įvykį, kai praėjus dvidešimt septynioms dienoms po Raudonosios armijos centrinio štabo įkūrimo Rytų fronte (1918 m. birželio 10 d.), jį užpuolė ir visus jo narius kartu su vyriausiuoju vadu sunaikino čekistų komanda. Žiaurus karas tarp kariuomenės „raudonųjų eurazistų“ ir „raudonųjų atlantistų“ iš Dzeržinskio ČK nesustojo nei minutei nuo pat pirmųjų sovietinės istorijos dienų. Tačiau, nepaisant aukų, Eurazijos Ordino agentai tarp raudonųjų neapleido savo misijos. Eurazistai triumfavo 1918 m. Raudonojoje armijoje įkūrę Semiono Ivanovičiaus Aralovo, buvusio imperijos karininko ir iki 1917 m. susijusio su karine žvalgyba, vadovaujamą GRU. Tiksliau kalbant, Aralovas vadovavo Vseroglavštabo (Aukščiausiojo Rusijos štabo) vykdomajam departamentui, kurio viena iš dalių buvo žvalgybos tarnyba. Viena jo veiklos ypatybių – paslaptingas, beveik mistiškas imunitetas, kuriuo šis žmogus galėjo džiaugtis visą savo gyvenimą, net per pačius kruopščiausius „valymus“ (jis mirė natūralia mirtimi 1969 m. gegužės 22 d.) – ir kai kurios kitos jos biografijos detalės leidžia laikyti Aralovą Žemyninio Ordino žmogumi.
BALTIEJI EURAZISTAI – RAUDONIEJI EURAZISTAI
Remiantis Parvulesko, Eurazijos Ordino rusiškasis filialas po revoliucijos buvo įsteigtas Raudonojoje armijoje, o tiksliau, slapčiausiame jos padalinyje – GRU. Savaime aišku, tai susiję tik su „raudonaisiais“ eurazistais. „Baltieji“ eurazistai Europoje prisijungė prie vokiečių nacionalistų ir šio Ordino atstovų galime rasti Abvere (kontržvalgyboje) ir vėliau SS ir SD (Sicherheitsdienst) užsieniečių daliniuose (ypatingai SD, kurios vadas Heidrichas pats buvo įsitikinęs eurazistas, dėl šios priežasties jis tapo atlantisto Kanaris intrigų auka). Revoliucija rusus padalijo į „raudonuosius“ ir „baltuosius“, tačiau už šio politinio sąlyginio susiskaidymo taip pat egzistavo kitas paslaptingas geopolitinis pasidalinimas į dviejų slaptų ordinų – Atlantinio ir Eurazinio – įtakos sferas. Rusijoje atlantistai būrėsi aplink ČK ir Politbiurą, tačiau niekada iki Chruščiovo paskyrimo joks atviras „atlantistas“ neužėmė Generalinio sekretoriaus posto (Leninas ir Stalinas buvo „eurazistai“ ar bent jau stipriai veikiami Eurazijos Ordino agentų). Tarp baltųjų rusų emigrantų atlantistų buvo ne ką mažiau, nei pačioje Rusijoje, ir, šalia akivaizdžių anglų šnipų – liberalų, tokių kaip Kerenskis, ir kitų demokratų ir socialdemokratų – net gi tarp pačių radikaliausių dešiniųjų, monarchistų, atlantistų lobizmas buvo ypač stiprus, jam priklausė net tokie „dešinieji“ filosofai, kaip Berdiajevas, ir daugelis kitų. (Didžioji dauguma rusų emigrantų, atsidūrusių JAV, buvo susiję su šiuo geopolitiniu požiūriu.) Konkrečiu momentu, 30-ųjų pradžioje, GRU agentų tinklas Europoje ir ypatingai Vokietijoje buvo giliai prasiskverbęs į vokiečių ir prancūzų slaptųjų tarnybų struktūras ir GRU tinklas dubliavo NKVD ir vėliau KGB agentų tinklą. GRU agentai pirmiausiai prasiskverbdavo į kariuomenės struktūras ir kartais bendra eurazinė platforma GRU žmones ir kitus Europos slaptuosius agentus padarydavo ne tiek priešais, kiek sąjungininkais ir bendradarbiais, slaptai (net nuo jų pačių vyriausybių) rengiančiais naują žemyninį projektą. Čia ir vėl mes nekalbame apie dvigubus agentus, bet apie aukščiausių geopolitinių interesų vienybę. Taigi, Vokietijoje GRU palaiko kontaktus su Valteriu Nikolajumi (Walter Nikolay), „Biuro žydų klausimui“ vadovu. Jo dėka GRU gauna prieigą prie aukščiausios Abvero, SS ir SD vadovybės. Esminė šio tinklo figūra buvo pats Martinas Bormanas. (Šis faktas tapo gerai žinomas Sąjungininkams po su Niurnbergo procesu susijusio tyrimo, ir daugelis iš jų buvo įsitikinę, kad Bormanas po 1945 m. buvo slepiamas būtent TSRS. Yra tikrai žinoma, kad pats Valteris Nikolajus 1945 m. gegužę perėjo pas rusus.)
MOLOTOVO – RIBENTROPO PAKTAS IR ATLANTISTŲ KERŠTAS
Žanas Parvulesko pats papasakoja vieną iškalbingą istoriją, susijusią su Martinu Bormanu, Ribentropo ir Valterio Nikolajaus draugu, šiek tiek nušviečiančią okultinio karo tarp geopolitinių Ordinų paslaptis. Arnas Brekeris, garsus vokiečių skulptorius, labai gerai pažinojęs Bormaną, papasakojo Parvulesko apie vieną keistą jo vizitą Jakelsburge. „1941 m. birželio 22 d., tuoj pat po Hitlerio Vokietijos atakos prieš TSRS, Bormanas pas jį atėjo iš anksto neįspėjęs, šoko būsenoje, tiesiai iš savo kabineto Reicho kanceliarijoje. Jis nuolatos kartojo tą patį paslaptingą sakinį: „Nebūtis šią birželio dieną nugalėjo Būtį… Viskas baigta… Viskas prarasta…“ Kai skulptorius paklausė, ką šis turėjo galvoje, Bormanas tylėjo; tada, jau būdamas prie durų, jis atsisuko ir norėjo dar kažką pasakyti, tačiau vis dėlto nutarė to nedaryti, ir išėjo trenkdamas durimis.“ Tai buvo ilgalaikių eurazistų agentų pastangų žlugimas. Atlantistams 1941 m. birželio 22 d. buvo proga švęsti: dviejų didžiųjų eurazinių jėgų karas žemyne, viena prieš kitą, buvo triumfo garantija Atlantistų Ordinui, nepaisant to, kurioje pusėje bus pergalė. 1941 m. birželio 22 d. eurazistams buvo dar tragiškesnis įvykis, nei spalio revoliucija. Svarbu pabrėžti, kad Eurazijos Ordino agentai dėjo visas įmanomas pastangas, kad išvengtų konflikto. Ilgus metus abejose pusėse vyko aktyvus pasiruošimas simbolinio „Ribentropo-Molotovo“ (tarp kita ko, abu buvo kategoriški eurazistai) pakto sudarymui. 1936 m. Stalinas, akivaizdžiai 30-ųjų pradžioje perėjęs į Eurazijos Ordino pusę, GRU vadui Berzinui (Berzinas buvo išimtis iš taisyklės: atlantistų agentas, vadovaujantis eurazistų organizacijai ir dirbantis joje NKVD naudai) davė tokį įsakymą: „Tuoj pat sustabdyti bet kokią prieš Vokietiją nukreiptą veiklą“. (Reikia pastebėti, kad Berzinas šį įsakymą ignoravo.) 1937 m. Heidrichas ir Himleris slaptame pranešime užtikrino Fiurerį, kad „Vokietija daugiau nėra Kominterno veiklos ir kitos ardomosios sovietų veiklos taikinys.“ Molotovo-Ribentropo paktas buvo strateginės eurazistų sėkmės viršūnė. Tačiau paskutiniu momentu nugalėjo okeaninės jėgos. Eurazistai GRU ir bendrai kariuomenėje – Vorošilovas, Timošenko, Žukovas, Golikovas ir kiti – iki paskutinio momento negalėjo patikėti karo galimybe, nes rimta eurazinio (tai yra – rusofilinio) lobi įtaka Trečiajame Reiche jiems buvo puikiai žinoma. (Nacionalsocialistinę antislavišką propagandą jie laikė tokia nereikšminga ir paviršutiniška, kaip ir marksistinę demagoginę internacionalistinę retoriką SSSR.) Generolas Golikovas (nuslėpdamas savo kilmingas šaknis, tikrąją gimimo datą ir tikrąją biografiją dėl motyvų, akivaizdžiai susijusių su sąmokslu Euraziniame Ordine) net gi, gavęs informaciją apie vokiečius, kertančius sovietų sieną, priekaištavo savo pavaldiniams: „Anglų provokacija! Ištirkite!“ Tuo momentu jis dar nežinojo to, ką jau žinojo Martinas Bormanas: „Nebūtis nugalėjo Būtį“.
ATLANTINIO LOBI KONTŪRAI
Slaptasis Atlantinis Ordinas turi labai seną istoriją. Kai kurie tradicionalistai autoriai jo šaknis įžvelgia slaptosiose senovės Egipto bendruomenėse ir ypač dievą Setą, kurio simboliai buvo krokodilas ir begemotas (tai yra – vandens gyvūnai) ir Raudonasis asilas, garbinusioje sektoje. (Žiūrėti J. Robiną (J. Robin) „Slaptosios bendrijos ir apokaliptiniai susitikimai“, Ž. M. Alemaną (J. M. Allemand), Renė Genoną (René Guénon), „Septyni velnio bokštai“ ir kt.) Vėliau Seto sekta susiliejo su įvairiais finikiečių kultais ir ypač su kruvinu Molocho kultu. Remiantis XIX amžiaus prancūzų konspirologu Klodu Grase d’Orse (Claude Grasset d’Orcet), ši slapta organizacija vis dar egzistavo praėjus daugeliui amžių po finikiečių civilizacijos žlugimo. Viduramžių Europoje ji vadinosi „Morganos menestreliais“, o jos simbolis buvo „Šokanti mirtis“ arba Dance Macabre. Grase d’Orse patvirtino, kad Liuterio reformacija buvo vykdoma pagal šios sektos instrukcijas ir protestantai (ypač anglosaksai ir prancūzai) vis dar yra jos įtakoje. Žanas Parvulesko tiki, kad Džiuzepė Balzamo (Giuseppe Balsamo), garsusis Kaliostro (Cagliostro), buvo vienas iš svarbiausių slapto Ordino, iškilusio į viešumą XVIII amžiaus pabaigoje po „egiptietiškų“ Memfio ritualo ir vėliau Memfio-Mitros masonų priedanga, agentų. Tokia simboliška atlantistų priešistorė charakterizuoja jų geopolitinės ir kultūrinės-ekonominės strategijos esmę. Ji apsiriboja „horizontalių“ vertybių pabrėžimu ir siekiu iškelti žemiausius žmogaus būties ir visuomenės kaip visumos aspektus. Tai nereiškia, kad atlantizmas tolygus vulgariam materializmui, tačiau vis vien „materialusis“, grynai ekonominis, komercinis žmogaus veiklos aspektai čia užima centrinę vietą. Vertybių sistemos grynai žmogiškame lygmenyje koncepcija implikuoja individualizmą ir radikalų antropocentrizmą, būdingus atlantizmui visose jos apraiškose, šalia šios koncepcijos būtinai kyla neišvengiamas „atlantistinis“ skepticizmas ir slegianti ironija idealaus, viršžmogiško gyvenimo matmens atžvilgiu. Iš tiesų Raudonojo asilo ir Šokančios mirties simboliai tobulai atspindi „atlantistinio“ skepticizmo esmę. Remiantis keista istorijos logika, radikaliausios protestantizmo, individualizmo, kritinės socialinės ir religinės savimonės formos po Liuterio reformos iš tiesų buvo tarsi magneto „pritrauktos“ į atlantinius regionus – į Angliją ir toliau į vakarus, dar giliau į Atlantą – į Ameriką, kur palankią dirvą sau rado ekstremaliausios radikalaus protestantizmo formos, įsikūnijusios baptistuose, kvakeriuose ir mormonuose. (Ž. M. Alemanas pažymėjo simbolinį sutapimą: iš Kadiso – kuris istoriškai buvo pagrindinis finikiečių kolonijų Iberijos pusiasalyje centras – Kristupas Kolumbas išplaukė į savo ekspediciją Atlante, pasibaigusią Amerikos atradimu.) Tačiau Atlantinio Ordino susitelkimas vakaruose ir išimtinai atlantiškos civilizacijos sukūrimas JAV pagal šio Ordino projektą buvo tik tarpinis etapas „neokartaginietiškuose“ atlantistų planuose. Sekantis strateginis žingsnis buvo atlantinio modelio eksportavimas į kitas šalis, geopolitinė visos planetos kolonizacija, Vakarų perkėlimas mistine ir geopolitine prasme į visą pasaulį, tame tarpe, žinoma, ir į Rytus. Taigi, atlantistų agentų tinklas Eurazijos valstybėse siekia ne tik gynybinių tikslų (susilpninti alternatyvią geopolitinę jėgą), bet planuoja puolimo operacijas. Atlantizmo avangardas Eurazijoje buvo „kairieji“, „anarchistiniai“ ardantieji judėjimai, nors jų aplinkoje visada egzistavo vidinė eurazinė opozicija. Visgi reikia pripažinti, kad „ekonominis socializmas“ ir „komunizmas“ savo teoriniu ir grynu pavidalu yra „atlantinės“ propagandos forma, slaptojo Raudonojo asilo Ordino socio-politinė kaukė. Jei įvertinsime atlantinio poliaus specifines geopolitines ir okultines doktrinas, taps visiškai aišku, kodėl „kairiuosius“ ardomuosius režimus anglosaksiškos jėgos taip skatino Europos ir Eurazijos valstybėse, kai tuo tarpu Anglijoje ir ypatingai Amerikoje „komunistai“ ir „socialdemokratai“ sudaro tik nereikšmingą dalį. Atlantistų lobi „kairieji“ visada buvo penktoji kolona Eurazijoje. Iš čia taip pat kyla natūrali darna tarp komunistinės pakraipos rusų atlantistų ir anglosaksų kapitalistų, labai dažnai nuvedanti į aklavietę užsienio mokslininkus ir istorikus, besistebinčius tokiu visišku tarpusavio supratimu tarp „klasinių priešų“ – tarp „mesijiškų“ bolševikų su jų proletariato diktatūra ir Volstryto bankininkų su jų aukso veršio kultu. Slaptoji Šokančios mirties, Raudonojo asilo, „Morganos menestrelių“ bendrija, Okeano brolija – šie įvaizdžiai mums padės suprasti pasaulinio atlantinio lobi logiką, siekiant ne tik apginti savo „salas“, bet ir paversti visą planetą „Kartagina“, vieninga, universalia „žmonių rinka“.
KGB „ŠOKANČIOS MIRTIES“ TARNYBOJE
Pjeras de Villemarest teisingai apibūdino ČK (OGPU, NKVD, KGB) kaip „partijos tąsą“.
Būtų dar tiksliau, jei pasakytume, kad tai buvo slaptasis partijos centras, jos protas ir siela. Žanas Parvulesko dar papildė šį apibrėžimą okultiniu geopolitiniu matmeniu. Parvulesko teigimu, KGB yra tiesioginės Atlantinio Ordino, Šokančios mirties Ordino įtakos centras. KGB yra šio ordino priedanga. Daugelis spėliojo apie okultinį šios organizacijos pagrindą. Kai kas net teigė KGB veikus slaptą parapsichologinių tyrimų organizaciją, vadinamą juodosios magijos „Viy kompaniją“, kur visi svarbiausi TSRS veikėjai gaudavo taip vadinamą įšventinimą. Tačiau gandai apie paslaptingąją „Viy kompaniją“ greičiausiai tėra pernelyg supaprastintas ir groteskiškas daug subtilesnės ir gilesnės realybės atspindys, nes KGB okultinė misija neapsiribojo magiškomis ar parapsichologinėmis patirtimis, kurių atžvilgiu, kaip pastebėsime, ši organizacija iš tikrųjų visuomet rodė nepaprastą, padidintą susidomėjimą. Pradžioje KGB buvo sumanyta kaip vienintelė ideologinė-baudžiamoji struktūra, sekanti komunistinės socialinės ir kultūrinės erdvės veikėjus. Komunistai savo ideologinėje, mesijiškoje, marksistinėje dimensijoje jiems pavaldžių regionų eurazinės populiacijos atžvilgiu visuomet laikė save kolonistais, naujais atvykėliais, visuomet išlaikančiais ideologinį atstumą nuo vietinių žmonių poreikių, reikalavimų ir interesų. Grynai „kairiajame“ lygmenyje jie siekė Eurazijos žmonėms primesti jiems nenatūralų modelį, kurio centre būtų ekonomika, tam pastarieji nutarė panaudoti represinį aparatą. ČK (NKVD, OGPU, KGB) pradžioje buvo „riteriško-ideologinio“ ordino, pakviesto bausti vietinius gyventojus ir nuslopinti jų natūralų polinkį prie „žemės“, parodija. ČK (ir KGB) taip pat atvirai pripažino tezę „kraujas aukščiau, nei žemė“, tačiau jau visiškai iškraipytoje, kruvinoje sadistinėje versijoje, tarsi sukrečiančiame kruvino finikiečių Molocho kulto atspindyje, su kuriuo atlantistų agentai bendrai buvo susiję. ČK-KGB visada tarnavo „Šokančiai mirčiai“ ir daugelis paradoksų ir neįtikėtinų (dėl savo nežmoniškumo) istorijų, susijusių su šia tamsia organizacija, tampa aiškesnės, jei mes įvertiname ne tik metaforišką, bet ir okultinį-ezoterinį šio Ordino ryšį su seniausiais Viduriniųjų Rytų kultais, kurių sekėjai iš tiesų niekada neišnyko, tęsdami slaptą liniją per Europos ir Viduriniųjų Rytų slaptas atlantistinio pobūdžio organizacijas.
SPECIALIŲJŲ TARNYBŲ SUSIJUNGIMAS IR „POLIARINĖ GRU MISIJA“
CŽV, kaip amerikietiško atlantizmo įrankis, tipologiniu požiūriu priklauso tai pačiai konspirologinei kategorijai. Be to, šios organizacijos atsiradimas susijęs su išskirtiniais Amerikos masonų veikėjais, kuriuos, tarp kita ko, Europos masonai laiko neteisėtas, tai yra – sektantais ir eretikais. (Tačiau čia būtina užduoti klausimą: ar JAV apskritai religijos ir metafizikos sferoje yra kas nors, kas nebūtų ereziška ir sektantiška?) CŽV, kaip ir KGB, niekada nebuvo abejinga magijai ir parapsichologijai ir visumoje jos vaidmenį šiuolaikinėje civilizacijoje galime lyginti su KGB vaidmeniu, nors kruvinas sadistinis turinys šiuo atveju nėra toks akivaizdus. CŽV (ir jos pirmtakės) kartu su anglų slaptosiomis tarnybomis nuo pat amžiaus pradžios užtvindė Euraziją agentų tinklu, nuolatos kreipiančių istorinius įvykius atlantistams palankia linkme. Tam tikru požiūriu net gi galima kalbėti apie „slaptųjų tarnybų susijungimą“, apie KGB ir CŽV „susiliejimą“, apie jų vieningą lobizmą geopolitiniame lygmenyje. Tai paaiškina tokią taip vadinamų „sovietinių šnipų“ daugybę aukščiausiuose Amerikos galios lygmenyse nuo Hiso iki Reserfordo, kurie, kai kurių autorių teigimu, perdavė vandenilinės bombos projektą sovietų atomininkams. (Tarp kita ko, gali būti, kad būtent sovietų-amerikiečių branduolinės energetikos tyrėjų atlantistinio lobi kontekste akademikas Sacharovas susipažino su mondialistiniais anti-eurazinės krypties projektais, kuriais jis vėliau grindė savo socialines, politines ir futurologines pažiūras.) Reikia pastebėti, kad JAV ir kitose anglosaksiškose šalyse KGB agentų tinklas buvo dubliuojamas GRU agentų tinklo nuolatiniame slaptame konflikte su „kaimyniniais“ agentais Lubiankoje; atsižvelgiant į geopolitinės ir net gi metafizinės šių dviejų sovietinių slaptųjų struktūrų orientacijos priešpriešą, būtų logiška įtarti, kad tikrasis ir vienintelis CŽV priešininkas buvo GRU agentai ir visiškai ne KGB. Šis slaptųjų tarnybų susijungimas, kaip ir aukščiausio ešelono sovietinių komunistų susiliejimas su Amerikos mondialistais, yra paremtas fundamentalios geopolitinės orientacijos vienybe, slaptos struktūros vienybe, kuri naudojasi tiek vakarų atlantistais, tiek atlantistų agentais rytuose, kartais užimančiais aukščiausius postus valstybinėje ir politinėje nomenklatūroje. Tačiau visiškas ir atviras šių dviejų Šokančios mirties Ordino filialų susijungimas tam tikru momentu buvo sustabdytas alternatyvaus eurazinio lobi pastangomis, genetiškai susijusio su GRU ir sovietiniu Generaliniu štabu, tačiau į savo tinklą įtraukusiu daugelį Europos ir Azijos specialiųjų struktūrų (ypač iš Vokietijos, Prancūzijos – susijusių su generolo de Golio slaptais geopolitiniais projektais – Arabų šalių ir t.t.), susivienijusių tarnyboje alternatyviame Ordine, Eurazijos Ordine – dar kitaip vadinamame „Mursijos menestreliais“, poliariniu „Heliopolio Ordinu“, Apolono, gyvatės Pitono, kuris graikų tradicijoje siejamas su Egipto dievu Setu ir Raudonuoju asilu, nugalėtojo, Ordinu.
EURAZIJOS SAULĖS PATEKĖJIMAS IR UŽTEMIMAS
Dabar trumpai nupasakosime okultinio Eurazijos Ordino karo prieš Atlantinį Ordiną peripetijas sovietinėje sistemoje. Kaip minėjome skyriuje prieš tai, Leninas iš esmės laikėsi Eurazinio požiūrio. Charakteringa, kad jam valdant buvo sukurta nuoširdaus eurazisto Semiono Ivanovičiaus Aralovo valdoma GRU. Pats Aralovas savo slaptosios organizacijos struktūrą grindė euraziniais žemyniniais principais, aplink save suburdamas pačius vertingiausius ir efektyviausius „Eurazijos brolius“, kurie, kaip ir jis pats, buvo pasiųsti į raudonųjų gretas vykdyti savo specialios metapolitinės misijos. Įdomu tai, kad 60-ųjų pradžioje Aralovas išleido knygą iškalbingu pavadinimu „Leninas vedė mus į pergalę“. Čia reikia pastebėti vieną reikšmingą detalę: taip vadinama „Lenino gvardija“, nepaisant politinio artumo Leninui, geopolitiniame lygmenyje didžiąja dauguma laikėsi alternatyvios atlantinės orientacijos. „Artimiausi Lenino bendradarbiai“, o ne „ambicingas tironas Stalinas“ (kaip dar šiandien daugelis klaidingai mano) stovėjo už jo pašalinimo iš šalies vyriausybės. Lenino vadovybės pabaiga pati savaime žymėjo jėgos perėjimą į atlantistų rankas, tarp kita ko, 20-ųjų antroje pusėje – 30-ųjų pirmoje pusėje matome žymų TSRS ir anglosaksiškų valstybių, visų pirma JAV, santykių pagėrėjimą. Lygiagrečiai matome ir nuspėjamą kadrų pakeitimą GRU. Atlantistas ir čekistas Berzinas, kuriantis žvalgybos struktūrą palaikant Kominternui ir komunistų fanatikams, tai yra – atlantistinių elementams, paskiriamas vietoje eurazisto Aralovo. Tačiau net Berzinui nepavyksta pakeisti GRU orientacijos. Aralovo sukurtos struktūros yra stiprios ir kartu pakankamai lanksčios, kad pasiduotų be kovos. Nepaisant visų prieš kariuomenę nukreiptų ČK-NKVD atakų, kariškiai turėjo pakankamai galių išsaugoti savo intelektualiniam geopolitiniam elitui GRU gretose. Viena įdomi detalė nusipelno dėmesio – visi GRU vadai, pakeitę Aralovą iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, buvo represuoti. Juos čia išvardinsime: O. A. Stiga, A. M. Nikonovas, J. K. Berzinas, I. S. Unšlichtas (I. S. Unschlikht), S. P. Uritskis, N. I. Ježovas, I. I. Proskurovas. Visi jie (išskyrus generolą Proskurovą) buvo nekariniai kadrai, visi jie dirbo prieš Eurazijos idėją, tačiau tai nesutrukdė GRU išlikti vienintele euraziška organizacija, slaptai dirbančia prie didžiojo žemyninio projekto įgyvendinimo. Berzino atleidimas 1934 m. po devynių vadovavimo GRU metų, reiškė rimtą krizę sovietų vyriausybės užkulisiniame okultiniame kare. Hitlerio atėjimas į valdžią ypatingai sustiprino „kontinentinio lobi“ pozicijas sovietų vyriausybėje. 1934 m. GRU agentai ėmė ruoštis strateginei Vokietijos-Rusijos sąjungai, kurios viršūnė buvo Ribentropo-Molotovo paktas. Stalinas galutinai atskleidė savo palankumą eurazinei krypčiai, manydamas, kad nacionalsocializmo antiatlantinės tendencijos patrauks anglosaksiškų jėgų dėmesį ir tokioje situacijoje atsivers galimybė pagaliau sunaikinti galingą „atlantinį“ lobi TSRS viduje. Prasidėjo „Lenino gvardijos“ naikinimas. Visi stalininiai procesai, kartais atrodantys absurdiški ar visiškai nepagrįsti, iš tiesų buvo giliai pagrįsi geopolitiniame lygmenyje. Visi „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ sąmokslai buvo absoliučiai tikri, tačiau jų tiesiogiai įvardinti ir apkaltinti jau ilgą laiką sovietų vyriausybėje veikiančio „atlantinio lobi“ Stalinas nesiryžo. Greičiausiai jis turėjo priežasčių bijoti baisios ir žiaurios reakcijos. Taigi, jis nusprendė savo pretenzijas vienai ar kitai aukšto rango kadrų grupei maskuoti „atitinkamais“ kaltinimas, juos alegoriškai įvardijant. Sluoksnis po sluoksnio Stalinas likvidavo įtakingus „Naujosios Kartaginos“ agentus, tačiau atvirkštinė reakcija taip pat buvo neišvengiama. Ypatingai skaudus smūgis euraziniam lobi buvo „Poliarinės“ ložės vadovo Raudonojoje armijoje maršalo Tuchačevskio nužudymas. Nors šis atlantistų keršto atvejis ir pretenzijos Tuchačevskiui buvo giliai pagrįstos, tai buvo teisinga tik žvelgiant iš specifinės „atlantistinės“ perspektyvos, aniteurazinio sabotažo kontekste.
II. Po1945 – ųjų
PO „PERGALĖS“
Hitlerio agresija prieš TSRS buvo didžioji Eurazijos katastrofa.
Po baisaus brolžudiško karo tarp dviejų geopolitiškai, dvasiškai, metafiziškai artimų, susijusių tautų, tarp dviejų antiatlantinės orientacijos režimų, Stalino Rusijos ir Hitlerio Vokietijos, TSRS pergalė faktiškai prilygo strateginiam pralaimėjimui – kadangi visa istorinė patirtis rodo, kad Vokietija niekada negali susitaikyti su pralaimėjimu, taigi laimėtojas savo pergale jau užmezga naujo ateities konflikto mazgą, pasėdamas ateities karo sėklas. Be to, Jalta privertė Staliną solidarizuotis su Sąjungininkais, tai yra su tomis jėgomis, kurios visada buvo baisiausi Eurazijos priešai. Stalinas, puikiai suprasdamas geopolitikos dėsnius ir jau pasirinkęs eurazinę kryptį, negalėjo to nesuvokti. Tuoj pat po Vokietijos pralaimėjimo, Stalinas pradėjo įgyvendinti kitą geopolitinį projektą – Varšuvos sutartį – įtraukti Rytų Europos valstybes į didžiosios sovietų Rusijos aplinką. Ir čia įvyksta pirmieji konfliktai ir nuomonių išsiskyrimas su atlantistais. Iki 1984 m. Stalinas slėpė savo žemyninius interesus ir net gi pritarė Izraelio valstybės sukūrimui, vienam pagrindinių Anglijos (žiūrint bendriau – atlantizmo) strateginių veiksmų įtvirtinant savo karinę, ekonominę ir ideologinę įtaką Artimuosiuose Rytuose. Tačiau jau 1948 m., greta visų kitų priemonių pasinaudodamas kariuomenės vidinių politinių pozicijų vadovų grandine (Žukovu, Vasilevskiu, Štemenka ir kitais), Stalinas grįžo prie ortodoksiškos eurazinės geopolitikos, atnaujino antiatlantinius valymus sovietų vyriausybėje ir išreiškė „pasmerkimą“ Izraeliui, kaip „anglosaksų šnipų“ sukurtam antižemyniniam dariniui. Pakankamai keista, kad Stalino mirtis sutapo su pačiu dramatiškiausiu ir įtemptu momentu jo eurazinių planų įgyvendinime, kuomet perspektyvoje buvo numatyta nauja žemyninė sąjunga TSRS-Kinija, galėjusi radikaliai pakeisti planetos jėgų pusiausvyrą ir tapti didžiojo Eurazijos Ordino revanšu. Jei įvertinsime postalininės TSRS krypties priežastis ir geopolitinius bruožus, Stalino nužudymo versija (remiama daugelio Europos istorikų) tampa labiau tikėtina. Dauguma istorikų tariamame Stalino nužudyme pagrindiniu veikėju įvardiją NKVD vadą, baisiausią GRU priešą, nelemtąjį Beriją. 1953 m., praėjus aštuoniems metams po pseudopergalės, buvo likęs vos vienas žingsnis iki tikros pergalės (kaip ir 1939 m.). Tačiau vietoje jos pasaulis pamatė titano nuopuolį.
GENEROLO ŠTEMENKO „POLIARINĖ“ MISIJA
Žano Parvulesko teigimu, nuo antrosios 40-ųjų pusės esminiu eurazinio geopolitinio lobi veikėju TSTR buvo generolas pulkininkas Sergejus Matvejevičius Štemenko (1907-1976). Jo aukšti rėmėjai buvo maršalas Žukovas ir generolas Aleksandras Poskriobiševas (kuris, pasak kai kurių šaltinių, prie Stalino atliko panašią misiją, kaip Martinas Bormanas prie Hitlerio, tai yra – buvo germanofiliškų idėjų skleidėjas). 60-aisiais Štemenko buvo vienas pagrindinių veikėjų sovietinėje kariuomenėje: skirtingais laikotarpiais jis buvo Varšuvos sutarties valstybių karinių pajėgų vadas ir generalinio TSRS štabo vadas. Tačiau pats reikšmingiausias jo paskyrimas, atsižvelgiant į pagrindinę mūsų konspirologinės studijos liniją, buvo GRU vado vieta 1946 m. – 1948 m. ir 1956 m. – 1957 m. Su Štemenko GRU visiškai atgavo savo „poliarinius“, okultinius, ordino bruožus, kuriuos šioje struktūroje įdiegė jos įkūrėjas Aralovas. Pjeras de Villemarest pavadino generolą pulkininką Štemenko pirmuoju ir išskirtiniausiu sovietų geopolitiku. Štemenko buvo aiškus ir apsisprendęs didžiojo žemyninio projekto rėmėjas, pilnai atitinkantis tradicinę Eurazijos Ordino logiką. Savo knygoje Villemarest apie jį rašė: „Štemenko priklausė tai išskirtinei sovietų karininkų kategorijai kurie, nors buvo sovietiniai, tačiau kartu įkūnijo didžiąją rusišką dvasią ir ekspansionistines nuostatas“. Ir toliau: „Šiai kategorijai TSRS yra imperija, pašaukta valdyti Eurazijos kontinentą ir ne tik nuo Uralo iki Bresto, bet nuo Uralo iki Mongolijos, nuo Centrinės Azijos iki Viduržemio jūros“. Strateginiai Štemenko planai taip pat apėmė taikų ekonominį-kultūrinį skverbimąsi į Afganistaną (apie kurį jis kalbėjo 1948 m. – 1952 m.) ir sovietų kariuomenės įvedimą į arabiškus kapitalistinius Beirutą, Damaską, Kairą, Alžyrą. Dar 1948 m. Štemenko primygtinai įrodinėjo strateginį geopolitinį Afganistano vaidmenį, kuris suteiktų TSRS priėjimą prie vandenyno ir padidintų karinę sovietų laivyno galią Juodojoje ir Viduržemio jūrose. Svarbu pastebėti, kad garsusis admirolas Gorškovas buvo artimas generolo pulkininko Štemenko draugas. Štemenko atgaivino GRU okultinį padalinį ir, valdant Stalinui, sukūrė galingą ir pažangų eurazinės įtakos tinklą, kuris, nepaisant Berijos pastangų jį sunaikinti, išliko net ir po Stalino mirties; tačiau nuo 1953 m. iki 60-ųjų vidurio eurazinis lobi kariuomenėje buvo priverstas laikytis gynybinių pozicijų. Kaip neišvengiamą blogį GRU agentai 23 metus (1963-1986) virš savo galvų turėjo kentėti GRU vadą atlantinį Lubiankos agentą, buvusį „likvidatorių“ Piotrą Ivašutiną. Tai buvo būtinas kompromisas. Generolas pulkininkas Štemenko, „Poliarinio Ordino“, „Eurazijos Ordino“ agentas – tai yra raktas, padėsiantis mums suprasti slaptą sovietų istorijos logiką nuo Chruščiovo iki perestroikos. Ši istorija, tarp kita ko, kaip ir visa pasaulio istorija, yra kartu atvira ir slapta dviejų slaptų ordinų „Morganos menestrelių“ ir „Mursijos menestrelių“, egiptiečių Seto, Raudonojo asilo ir šiaurinio, poliarinio Apolono, gyvatės Pitono nugalėtojo, pasekėjų kova.
NIKITA CHRUŠČIOVAS, ATLANTISTŲ AGENTAS
Chruščiovas buvo pirmasis atlantistų lobi protežė tapęs TSRS lyderiu. Nepaisant nesutarimų su Berija, Chruščiovas rėmėsi KGB ir lemiamu momentu padarė galutinį pasirinkimą, priešingą nei Lenino ir Stalino. Chruščiovo veikla buvo nukeipta į vidinių eurazistų struktūrų TSRS naikinimą ir globalaus žemyninio projekto – viršvalstybinio pasaulinio bloko – žlugdymą. Chruščiovo atėjimas reiškė KGB atėjimą į valdžią. Chruščiovas, vos tik įtvirtino savo poziciją, smogė vieną po kito smūgius visiems žemyninio-patriotinio lobi lygmenims. Nuo šiol visas jo dėmesys buvo sutelktas į anglosaksiškas valstybes, ypatingai į JAV. Chruščiovo šūkis „Pasivyti ir pralenkti vakarus“ reiškia sąjungą su atlantinėmis jėgomis ir jų socialinės ir ekonominės viršenybės pripažinimą. Tezės apie spartų komunizmo artėjimą buvo nukreiptos į „kairiąsias mesijiškas“ ir „bolševistines-internacionalistines“ tendencijas, kurios buvo beveik pamirštos per ilgus eurazinio, imperinio geopolitinio stalinizmo metus. Chruščiovas siekė suduoti smūgį visoms tradicinėms „žemės“ struktūroms, kurias net pačiais baisiausiais teroro laikotarpiais padėjo išsaugoti slapta Eurazijos Ordino apsauga. Chruščiovas norėjo visiškai atsikratyti rusų stačiatikių Bažnyčios. Chruščiovas buvo „amerikonistas“ ir „atlantistas“ visame kame: pradedant garsiaisiais atlantiniais kukurūzais ir baigiant karinėmis koncepcijomis, išimtinai paremtomis tarpžemyninių raketų įdiegimu visų kitų rūšių ginklų sąskaita. Chruščiovui visiškai nerūpėjo Eurazijos žemynas. Jis rūpinosi Lotynų Amerika, Kuba ir kt. Atlantistai iš Chruščiovo karinio kabineto (kurių vadas buvo maršalas S. S. Biriuzovas) ir eurazistai iš Štemenko grupės beveik atvirai konfliktavo. Chruščiovas primygtinai propagavo „atominio tarpžemyninio žaibiško karo“ koncepciją, kuri, žemyniniu požiūriu, yra ne kas kita, kaip strateginis sabotažas, silpninantis tikrąją karinę žemyninių jėgų galią, žlugdantis ekonomiką ir sukuriantis pasaulinės apokalipsės grėsmę. Po Chruščiovo atsistatydinimo „Raudonoji žvaigždė“ gana atvirai rašė: „Ta strategija, kurios mes galiausiai atsisakėme, galėjo gimti tik ligotame prote“. Štemenko net gi anksčiau toje pačioje „Raudonojoje Žvaigždėje“ įspėjo: „Negalima TSRS saugumo užtikrinti vien tik balistinėmis tarpžemyninėmis raketomis“. Su Chruščiovu prasideda galutinis vidinių valstybės funkcijų atskyrimas: „partijos žmonės“ ir Lubiankos atstovai solidarizuojasi su Chruščiovininkais „atominio žaibiško karo“ klausimu (sovietinė kariuomenė tampa pirmuoju TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partijos), tiksliau sakant atlantinio TSKP sparno, „branduolinių teroristų“ įkaitu), tuo tarpu eurazistai ir GRU lobistai primygtinai reikalauja vystyti įprastinę ginkluotę ir bando atsirevanšuoti per karinius kosmoso tyrimus. 1958 m. Chruščiovas atleidžia galingą ir neįtikėtinai populiarų eurazistą maršalą Žukovą. 1959 m. jis pradeda kitą puolimą – GRU vadu paskiria vieną iš nekenčiamiausių sovietinės istorijos veikėjų, kruviną budelį, čekistą Ivaną Serovą, žinomą pravarde „kailialupys“. Šio kruvino veikėjo – idealiai atitinkančio Raudonojo asilo Ordino bendrą charakterį – nekentė Generalinis štabas ir, žinoma, GRU agentai ir, pirmoje vietoje, Eurazijos patriotai. Kitas atlantistas, generolas Mironovas, tampa atsakingu taip vadinamų „vykdomųjų organų“ kuratoriumi – tai reiškia pagrindinių kariuomenės ir žvalgybos padalinių vadovu. Visgi Chruščiovo puolamieji manevrai susidūrė su gerai koordinuota eurazistų okultine reakcija: Konevas, Sokolovskis, Timošenko, Grečko bandė sužlugdyti Chruščiovą bet kokia kaina. Kiekviena papildoma šio atlantisto buvimo valdžioje diena atnešė neatitaisomą ideologinę, strateginę ir politinę žalą TSRS ir žemyninių jėgų interesams bendrai. Atkreipkime dėmesį į dar vieną įdomią detalę: Chruščiovo epochoje „totalitarinės-hėgeliškos“ sovietinės marksistinės „ritualistinės“ filosofijos kryptis (teikianti pirmenybę aukščiau individo esantiems „objektyviems“ faktoriams individualių ir subjektyvių atžvilgiu) buvo pakeista dominuojančios „subjektyvios-kantiškos“ krypties (teikiančios pirmenybę individualistiniams ir „subjektyviems“ aspektams „objektyvių atžvilgiu“.) Kaip tik tuo metu prasideda spartus visuomenės švietimo nuosmukis, iškyla nauja chruščiovinių akademikų ir mokslininkų – neprofesionalių ir arogantiškų mėgėjų – plejada. (Pavyzdžiui, kaip chruščiovininkų atstovą mes prisiminsime A. N. Jakovlevą, kuris pripažino kritikavęs Markuzę net neradęs laiko perskaityti jo darbų; Stalino mokslininkai, savita forma tęsiantys ikirevoliucines akademines tradicijas, kaip taisyklė pasižymėdavo savo žiniomis apie tuos autorius, kuriuos jie nuoširdžiai ar nenuoširdžiai kritikuodavo.) Su Chruščiovu žingsnis po žingsnio prasideda į „atlantizmą“ orientuotos, bešaknės ir kosmopolitiškos inteligentijos daugėjimas, kurios net radikaliausius ir disidentiškiausius variantus nemačiomis veisė KGB. Vakarų ir JAV temos TSRS 50-ųjų pabaigoje – 60-ųjų pradžioje pradėjo plisti kaip „draudžiami“, tačiau „patrauklūs“ idealai.
ILGAS KELIAS Į 1977 – uosius
Chruščiovo atsistatydinimas be jokios abejonės buvo Eurazijos Ordino rankų darbas. Iškalbinga, kad praėjus aštuonioms dienoms po to, kai jis paliko Generalinio sekretoriaus postą, sudužo lėktuvas, kuriuo skirdo du reikšmingi „atlantinio“ lobi agentai – maršalas Biriuzovas ir generolas Mironovas. Leonidas Brežnevas buvo eurazistų remiamas veikėjas. Reikšminga tai, kad 1965 m. rašytojas Smirnovas rašė: „1965 m. gegužės 9 d. pergalės parade Maskvoje priešais veteranų koloną, švęsdamas dvidešimtąjį pergalės jubiliejų, eis pats maršalas Žukovas, pasipuošęs kariniais apdovanojimais“. Po septynerių metų Chruščiovo nemalonės Žukovas vėl buvo reabilituotas. Tai buvo GRU pergalė. Tačiau Brežnevui valdant Eurazijos Ordino pergalė toli gražu nebuvo galutinė. „Atlantistai“ iš KGB nesiruošė pasiduoti. Žemyniniai projektai buvo nuolatos stabdomi. 60-ųjų viduryje net gi buvo susidariusi paradoksali situacija, kai žemyninio bloko perspektyvos buvo svarstomos apeinant TSRS. Šiame kontekste verta aptarti faktus apie Arturo Aksmano (Arthur Axmann), buvusio „Hitler-jugendo“ organizacijos vadovo ir eurazinio lobi atstovo SS viduje, derybas su Džou Enlai (Zhou Enlai) dėl vieningo žemyninio bloko Pekinas-Berlynas-Paryžius sukūrimo apeinant TSRS. Lavalis ir net generolas de Golis nesivaržydami sveikino šį projektą. Tolesnis susitikimas buvo surengtas Bukarešte. Arturas Aksmanas Madride Žanui Parvulesko papasakojo apie vieną savo skrydžio į Pekiną epizodą. Tame pačiame lėktuve sėdėjo sovietų kariškių grupė, bandžiusi Aksmaną įtikinti būtinumu įtraukti ir TSRS į eurazinį projektą, kuris, tarp kita ko, buvo sena paties Aksmano svajonė, nepritarusio Hitlerio antislaviškam rasizmui dar nuo savo dalyvavimo euraziniame lobi SS viduje laikų (SS grupė sudaryta iš kapitono Aleksandro Dolešaleko (Aleksandr Doleschallek), Richardo Hilderbrandto, Giunterio Kaufmano ir kitų, susijusių, žinoma, su Valteriu Nikolajumi ir Martinu Bormanu). GRU pareigūnai Aksmanui taip pat papasakojo apie atlantinio lobi intrigas TSRS, sukuriančias neįveikiamas kliūtis visiems žemyninės orientacijos projektams ir taip pat visoms žemyninėms jėgoms, iš kurių svarbiausia yra TSRS. Atlantistai iš KGB, naudodami savo tradicinę taktiką, privertė kariuomenę atsiriboti 23 metus iš eilės GRU vadovaujant Ivašutinui (senam čekistui ir ypatingai nepopuliariam veikėjui). Tačiau nuo 1973 m. Brežnevas ėmėsi vis labiau priartinti kariuomenę prie valstybės valdžios. 1973 m. maršalas Grečko tapo Politbiuro nariu. Jį šiame poste pakeitė Ustinovas, tačiau, turime pastebėti, kad KGB vadas Andropovas ir vėlesnis jo įpėdinis Černikovas Politbiuro nariais buvo nuo 1967 m. Tačiau didžiausia kariuomenės ir GRU pergalė buvo 1977 m., kai nauja brežnevine konstitucija buvo įkurta „Saugumo taryba“, tapusi savarankiška ir formaliai nepriklausoma teisine ir politine jėga. Tai buvo kariuomenės pergalė prieš KGB ir pergalė Eurazijai. Atsargus ir niekada neskubantis Brežnevas išpildė savo euraziniam lobi duotą pažadą pakeisti užkulisinę vidinių sovietų jėgos struktūrų tvarką. Dabar kariuomenė turėjo savo negailestingą agentūrą aukščiausiame lygmenyje. Brežnevo strategija visumoje buvo žemyninės orientacijos, tačiau kosmosas ir kosminiai ginklai vis tik tapo pagrindine strateginių interesų sfera. Dirbdami prie kosminio karo projektų Brežnevo epochos geopolitikai lygiagrečiai kūrė pritaikomus ideologinius ir politinius modelius, atsižvelgdami į naująją kosminio amžiaus strateginę ir karinę nomenklatūrą ir tipologiją. Šiame kontekste svarbu paminėti patriotinio judėjimo rašytoją ir ideologą A. Procharovą, glaudžiai susijusį su geopolitinėmis grupėmis Generaliniame štabe nuo maršalo Ogarkovo laikų. Procharovas įtikinėja, kad sovietinė-eurazinė karinė strategija 70-ųjų pabaigoje – 80-ųjų pirmoje pusėje rimtai svarstė naujos žemyninės-kosminės civilizacijos projektą, paremtą dvasinėmis, „žemės“ ir metafizinėmis Eurazijos tradicijomis su ultramoderniomis technologijomis, kosmine stilistika ir globaline „naujų komunikacijų“ sistema. Tai, Procharovo nuomone, turėjo tapti euraziniu atsaku Amerikos „žvaigždžių karų“ modeliui, rodančiam kosminio amžiaus ateitį kaip anglosaksiškos idėjos išaukštinimą ne tik planetoje, bet ir visatoje. Amerikietiškai visatai, amerikietiškam kosmosui Generalinio štabo ideologai futuristai, Procharovo teigimu, buvo pasiruošę priešpastatyti rusišką visatą, eurazinę visatą, Didžiosios Eurazijos įvaizdį, atsispindintį neaprėpiamose žvaigždžių ir planetų platybėse. Lubiankos „kaimynai“ pasirinko kosmosą, sumodeliuotą pagal „salų“ merkantilinę-kolonijinę radikalių Vakarų civilizaciją. Amerikietiškas modelis jiems puikiausiai tiko. Taigi, naujausiuose technologiniuose pavidaluose mes vėl matome pačias seniausiais temas, su tūkstantmetės istorijos balsais, su mūsų protėvių raginimu visada spręsti vieną esminę problemą: „reikia sunaikinti Kartaginą“, kad ir kokia forma ši problema kada nors iškiltų.
MARŠALO OGARKOVO GEOPOLITIKA
Vienas iš tiesioginių Štemenko geopolitinės misijos įpėdinių buvo maršalas N. V. Ogarkovas, pasižymėjęs geopolitikas, strategas ir eurazistas. Jis „Poliarinio“ ordino veiklą kariuomenėje vykdė iki 80-ųjų vidurio. Iš trijų brežnevinių Generalinio štabo vadų – Zacharovo, Kulikovo ir Ogarkovo (visi trys buvo įsitikinę eurazistai) – ryškiausias buvo Ogarkovas, genealus maskavimosi žinovas, daugelį kartų strategiškai suklaidinęs tiek vidaus, tiek išorės atlantistus. Ogarkovas organizavo Prahos operaciją, kuri taip sklandžiai praėjo tik todėl, kad jam pavyko visiškai supainioti NATO žvalgybos tarnybas, joms sumaniai pateikiant dezinformaciją. Įdomu pažymėti, kad „Prahos pavasario“ įvykiai, demokratiniams pučistams pasibaigę „liūdnu rudeniu“, kažkuria prasme buvo strateginė dvikova tarp dviejų veikėjų, įkūnijančių giliausias planetinio konflikto paslaptis. Šiandien yra gerai žinoma, kad okultinis „Prahos pavasario“ sumanytojas ir režisierius buvo Deividas Goldstukeris (David Golstucker). Šioje operacijoje jis susidūrė su eurazistu Ogarkovu, ir, reikia pasakyti, kad Ogarkovo pergalė nebuvo paprasta grubios sovietinių tankų jėgos pergalė, tačiau pergalė, kurią atnešė klastingas ir puikus dezinformacijos meno įvaldymas, „kamufliažas“, kurio dėka NATO vadovybė įvykdė grubių klaidų ir neturėjo laiko tai reakcijai, kuria daktaras Goldstukeris ir jo įrankiai (Dubčekas, Havelas ir kiti) nuo pat pradžių pasikliovė. Ogarkovas pirmasis sukūrė „specnazą“ (specialiąsias pajėgas), kurio paskirtis buvo atlikti lokalias greitas operacijas priešo užnugaryje, būtiną sėkmei, ypatingai žemyninėse lokaliose karinėse operacijose. Geopolitiniu požiūriu maršalas Ogarkovas visada atvirai (priešingai nei slaptas ir atsargus eurazistas Grečko) gynė „Eurazijos projektą“ ir siekė pertvarkyti TSRS ginkluotąsias pajėgas taip, kad jos geriausiai galėtų veikti ilgalaikiame vietiniame kare naudojant įprastinius ginklus. Po Chruščiovo „branduolinių ir tarpžemyninių“ ginklų klausimas įgavo simbolinę prasmę – priklausomai nuo to, ar dėmesys sutelkiamas į „globalų karą“ ar į „lokalų karą“, kariniuose sluoksniuose leido atskirti „mūsiškius“ ir „juos“, tai yra – atlantinio ir eurazinio lobi atstovus: „lokalus karas“ naudojant įprastinę ginkluotę ir nenaudojant branduolinių ginklų buvo eurazistų šūkis, o „visuotinis branduolinis karas“ – atlantistų, niekada nesiliaujančių daryti ideologinį spaudimą kariuomenei, šūkis. Aplink Ogarkovą telkėsi eurazinės orientacijos karinis elitas. Visų pirma jo bendražygiai buvo maršalai Achromejevas ir Jazovas. Jie abu, ypač Achromejevas, buvo slapta pasišventę „Poliariniam Ordinui“, sovietų kariuomenėje sukurtam dar Michailo Tuchačevskio kartu su panašia Aralovo organizacija iš karto po GRU įkūrimo.
AFGANISTANO KATASTROFA
Didžiulė galios koncentracija eurazistų karininkų rankose po 1977 m. kėlė grėsmę atlantistų klanui. KGB ir kitiems „Šokančios mirties“ tarnams sovietinėje vyriausybėje reikėjo imtis staigių atsakomųjų veiksmų. Tikslūs duomenys leidžia manyti, kad Afganistano karas buvo sumanytas KGB norint diskredituoti kariuomenę ilgame ir neapgalvotame konflikte ir išprovokuoti atlantinį įsikišimą į vidinę politinę situaciją iš JAV pusės. Tokie okultinės sovietologijos specialistai, kaip Pjeras de Villemarest ir Žanas Parvulesko, Afganistano konfliktą laiko KGB provokacija prieš sovietinę kariuomenę ir, žiūrint plačiau, prieš visą eurazinį lobi. Žinodami apie generolo Štemenko geopolitinius projektus ir ypač apie geopolitinę ir strateginę Afganistano reikšmę, žmonės iš Lubiankos nutarė išprovokuoti ginkluotą įsikišimą į Afganistano vidinę politinę situaciją. (Reikia pastebėti, kad pats Štemenko atmetė tokio įsikišimo galimybę, primygtinai siūlydamas taikų ir laipsnišką ekonominį-strateginį skverbimąsi, visiškai atitinkantį įprastą bet kokios natūralios ekonominės ir kultūrinės plėtros šiaurės-pietų kryptimi logiką.) Ir ne tik beprotiško karo pradžia, bet ir jo nepastovi ir neaiški eiga buvo KGB kišimosi į kariuomenės reikalus pasekmė, nes atlantistams reikėjo, kad TSRS pralaimėtų karą, kuris galėjo baigtis visišku Eurazijos bloko sunaikinimu. Taigi, Afganistane KGB specialiosios pajėgos organizavo teroristinius išpuolius prieš taikius gyventojus, kas buvo tikrai absurdiška, jei sovietų kariuomenė tikrai norėjo integruoti Afganistaną ir paversti jį geopolitiniu vasalu. Priešingai, iš viršaus per Partiją ir Politbiurą atlantistai stengėsi varžyti pačias racionaliausias karines operacijas, kartais tiesiog sustabdydami, vos tik jas vainikuodavo sėkmė. Pjeras de Villemarest patvirtina, kad šis karas buvo pralaimėtas tik todėl, kad aukščiausiame sovietų valdžios lygmenyje jį norėta pralaimėti. Bet kuriuo atveju, šis karas buvo pražūtingas kariuomenei, GRU ir Eurazijos Ordinui.
„DEŠINIOJI“ KGB IR ANDROPOVO PARADOKSAS
Pobrežnevinėje epochoje išryškėjo vienas aspektas, būdingas visai nematomos dviejų Ordinų kovos istorijai. Jis parodo, kad atlantistų lobi Eurazijoje, kaip kad buvo dažnai pabrėžiama, yra linkęs ne tik į „kairę“ (nors, žinoma, tai yra palankesnė orientacija dėl jų koncepcijos giminingumo atlantistiniam sąmokslui), tačiau taip pat ir į „dešinę“. Dėl šios priežasties po karo NKVD-KGB, išlikdamos iš esmės atlantistinėmis, perėmė kai kuriuos aiškius konservatyvios „dešinės“ pakraipos kariuomenės bruožus. Bendrai kilusi iš 20-ųjų baudžiamųjų raudonųjų prieš žemę, Rusiją ir valstybę nukreiptų gaujų, KGB tuo pačiu buvo stipriai veikiama „dešiniųjų“ GRU ir Generalinio štabo eurazistų tada, kai dominavo Stalino imperializmas. Toks KGB dviveidiškumas logiškai vedė į aiškų kompromisą KGB struktūroje, kuriuo galima paaiškinti visas su šia organizacija susijusias politines ir konspirologines „keistenybes“. Jei KGB esmė ir pagrindinis centras išliko grynai atlantistinis, integruotas į vieningą pasaulinį atlantinės žvalgybos tinklą, periferijoje, tarp eilinių darbuotojų ir net karininkų, visumoje vyravo „nacionalistinė“ atmosfera. Visgi šis „Lubiankos nacionalizmas“ (kartais siejamas su pakankamai stipria judėjofobija) visada atitiko principą „kraujas aukščiau, nei žemė“, tai yra, niekada iš tiesų neturėjo žemyninio, imperinio, eurazinio charakterio. Ir tokia situacija iš esmės atitiko Atlantistų Ordino tikslus, nes šis eilinių darbuotojų „naivus nacionalizmas“ tarnavo kaip puiki priedanga „mesijiškiems“ mondialistams agentams. Kaip visuma pokarinė KGB tipologiniu požiūriu buvo panaši į panslavistines grupes imperinėje vyriausybėje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir į rasistines ksenofobiškas Reicho organizacijas, tarnavusias kaip priedanga atlantistams. Šioje perspektyvoje reikia įvertinti Jurijaus Andropovo, buvusio KGB vado, atėjimą į valdžią po Brežnevo mirties. Anksčiau paminėtos KGB dviveidiškumo priežastys padės suprasti dvilypį Andropovo vaidmenį ir dviprasmišką jo įvaizdį: jis tuo pat metu gali būti laikomas perestroikos ir demokratizacijos, kurias užbaigė Gorbačiovas, tėvu ir radikaliu konservatoriumi, bandančiu atkurti totalitarinę Lavrentijaus Berijos epochą. Įdomu tai, kad eiliniai Rusijos žmonės Andropovo atžvilgiu laikosi dviejų priešingų nuomonių: „Andropovas-žydas-sionistas“ ir „Andropovas-patriotas-antisemitas“. (Žinoma, abu šiuos apibūdinimus reikia suprasti „metaforiškai“.) Iš tiesų Andropovo galvosūkis yra paprastas – jis yra KGB atstovas, visiškas ir prisiekęs atlantistas, lojalus „Šokančios mirties“ Ordinui. Jis tuo pat metu buvo „žydas-sionistas“ ir „patriotas-antisemitas“, nes šie apibūdinimai atrodo vienas kitam prieštaraujantys tik ypatingai supaprastintuose konspirologiniuose modeliuose, kai tuo tarpu tikrasis konspirologinis paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, o jo esminiai faktoriai nėra nei nacionaliniai, nei politiniai kriterijai, bet tik pamatiniai geopolitiniai požiūriai, dažniausiai kruopščiai slepiami nuo pašalinių. Andropovo atėjimas buvo antras baisus smūgis kariuomenei po Afganistano karo pradžios. Dabar valstybės valdžia buvo organizacijos nario rankose, kurios vienintelis tikslas per visą egzistavimo laiką buvo sunaikinti Eurazijos Ordiną TSRS, išardyti slaptas Aralovo, Tuchačevskio, Štemenko, Ogarkovo, Achromejevo ir kitų eurazistų sukurtas struktūras, susprogdinti Euraziją iš vidaus, vieną kartą ir visam laikui padaryti naujojo žemyninio bloko idėją neįgyvendinama utopija ir fikcija, pasiekti galutinės „Naujosios Kartaginos“, JAV pergalės, kartu su CŽV planetoje sukurti Naująją pasaulio tvarką, Naująją prekybinę konstrukciją. Andropovo atėjimas, „dešiniosios KGB“ atėjimas reiškė ne daugiau ir ne mažiau kaip tik perestroikos pradžią.
DVIGUBAS AGENTAS MICHAILAS GORBAČIOVAS
Pirmoji perestroikos stadija – naujų kadrų rengimas, vaidmenų paskirstymas, reikalingų žmonių prastūmimas į vyriausybę, bendras įvykių scenarijus – buvo atlikta Jurijaus Andropovo kartu su kitais atlantistais analitikais iš slaptųjų tarnybų ir ekspertais iš „Šokančios mirties“ Ordino. Tačiau Andropovas gerai suprato, kad bet kuriame perestroikos etape eurazistai gali bandyti atsirevanšuoti, išmesti atlantistus iš KGB ir Politbiuro ir valdyti šalį pagal eurazinę politiką. Taigi, pagrindine naujosios politikos figūra buvo pasirinktas pats apsukriausias ir labiausiai neaiškus iš aukščiausiųjų lyderių, kuris buvo toks atsargus, lankstus ir nepagaunamas, kad nė viena iš abiejų pusių nežinojo, kuriam Ordinui jis iš tikrųjų dirbo. Žiūrint iš kitos pusės, pagal seniausias Atlantinio Ordino, kuriam priklausė Andropovas, tradicijas, buvo priimta ypatingą dėmesį skirti žmonėms, kurių išvaizdoje buvo matomas koks nors iškalbingas defektas. Remiantis šiuo principu, būdavo renkami aukščiausi egiptiečių dievo asilo galva Seto žyniai. Gorbačiovas su savo žyme (kurią, tarp kita ko, musulmonų tradicionalistai perskaitė kaip arabišką trijų raidžių kaf, fa, ra užrašą sudarantį „Kafir“ – veidmainis) buvo pati tinkamiausia figūra. Remdamas Gorbačiovą, Andropovas laikėsi išskaičiavimo, kad jo kandidatūra bus tinkama abiems geopolitinėms grupėms, kadangi vidinės įtampos TSRS jau seniai buvo pribrendusios ir, logiškai galvojant, politinius pokyčius turėjo remti ir atlantistai ir eurazistai. Atlantistų suinteresuotumas pokyčiais buvo akivaizdus, tačiau ir eurazistai po Afganistano karo pradžios ir Andropovo atėjimo į valdžią jau nebuvo suinteresuoti esamos padėties išsaugojimu, taigi galėjo lengvai priimti pokyčius. Gorbačiovas buvo patogus ir naudingas visiems. Gorbačiovo globėjais iš abiejų priešiškų Ordinų buvo paskirti A. I. Lukjanovas ir A. N. Jakovlevas. Abu šie veikėjai buvo tiesioginiai išsikerojusio žemyninio sąmokslo dalyviai, atstovaujantys dvi priešingas puses.
TIKRASIS ANATOLIJAUS LUKJANOVO VEIDAS
Nuo 1987 m. Anatolijus Ivanovičius Lukjanovas tapo taip vadinamų „vykdomųjų organų“ vadovu. Dabar nuo jo priklausė bet koks paskyrimas ar paaukštinimas aukščiausiose kariuomenės gretose. Lukjanovas, visada demonstruojantis lojalumą Gorbačiovui, nepaisant to, nuolatos bandė eurazistiniu požiūriu interpretuoti dviprasmiškas ir miglotas naujojo Kremliaus lyderio instrukcijas. Gorbačiovo siekis užbaigti Afganistano konfliktą buvo kariuomenės rankose ir yra priežasčių manyti, kad šie geopolitiniai veiksmai buvo susiję su Lukjanovu. Toks pats lankstus ir atsargus kaip Gorbačiovas, priešingai nei jis, Lukjanovas laikėsi griežto ir aiškaus geopolitinio požiūrio. Jo tikslas, taip pat, kaip ir „Poliarinio“ Ordino tikslas, buvo didžioji Eurazija nuo Mongolijos iki Viduržemio jūros, Pax Eurasiatica, didžioji žemyninė sąjunga. Lukjanovo postas jį įpareigojo kontroliuoti GRU ir valdyti Generalinį štabą, tačiau, iš tikrųjų, šis kruopštus ir ramus žmogus buvo ne „mesijiškų bolševikų globėjas“ karinėje eurazinėje valstybėje valstybės viduje, tačiau GRU pasiuntinys, sekantis bolševikus-atlantistus kariuomenės naudai. Prisidengęs tariama savo „centro-kairės“ pozicija, Lukjanovas Aukščiausioje taryboje vykdė specialią užduotį, kurios esmę sudarė slaptai eurazinei misijai palankaus parlamentinio bloko formavimas.
„PONAS PERESTROIKA“
Aleksandras Nikolajevičius Jakovlevas dar nuo 70-ųjų pradžios buvo vienas iš didžiausių atviro atlantizmo ideologų TSRS. Reikia pripažinti, kad dar 1974 m. jis pradėjo atvirą puolimą prieš patriotus-eurazistus, kai GRU pozicijos buvo labai stiprios ir kai Grečko jau buvo Politbiuro nariu. Pradėjęs atvirą ideologinį pogromą prieš „nacional-bolševistinę“ literatūrą, kuri tuo laiku buvo viso patriotinio eurazinio lobi pasikeitimo užšifruota informacija, idėjomis, koncepcijomis ir projektais tribūna, Jakovlevas prisiėmė neabejotiną riziką. Nepaisant Andropovo ir aukščiausių KGB sluoksnių užtarimo, po garsiojo straipsnio „Prieš antiistorizmą“, rusofobiško ir antipatriotinio atlantizmo manifesto, publikavimo, jį vis gi teko išsiųsti iš Rusijos. Tiesa buvo ta, kad KGB nusprendė nuodus paversti vaistais ir pasinaudoti Jakovlevo pasiuntinybe Kanadoje atlantistų šnipų tinklo sukūrimui. Remiantis Žano Parvulesko ataskaitoje „GRU galaktika“ surinkta informacija, Otavoje, kur buvo nusiųstas Jakovlevas, jis susipažino su Deividu Goldstukeriu, kuris tuo metu JAV atstovavo tarptautinius Izraelio interesus, prisidengęs konfidencialiomis derybomis su Čikagos kompanija, susijusia su branduolinės energetikos inžinerija. Dr. Deividas Goldstukeris, kuris, kaip žinoma, buvo ne tik reikšmingas Izraelio specialiųjų tarnybų, bet ir tiesioginis anglosaksiškų valstybių slaptųjų tarnybų (tai visumoje primena situaciją, taip pat būdingą sovietinei KGB) veikėjas, kartu su Jakovlevu sukūrė būsimosios perestroikos atlantistinę strategiją. Šis faktas yra taip gerai žinomas vakaruose, kad Jakovlevas ten vadinamas tiesiog „ponu Perestroika“. Taigi, jau antrą kartą istorijoje, praktiškai tie patys veikėjai buvo pasiruošę žūtbūtinei, sudėtingai, pavojingai ir įtraukiančiai geopolitinei dvikovai. Prieš tai, Prahos pavasario metu, Goldstukeris, „Šokančios mirties“ agentas, patyrė triuškinantį pralaimėjimą GRU susitelkusiems sumaniems, protingiems ir drąsiems Eurazijos Ordino tarnams, generolui Štemenko ir maršalui Ogarkovui. Tas pats Goldstukeris po dešimties metų parengė savo revanšą. Šį kartą GRU ir sovietų Generalinis štabas bus puolami savo pačių teritorijoje, o ne „neutralioje“ Čekoslovakijoje. Ir šį kartą Goldstukeris viltis dėjo ne į lėtąjį NATO su jo milžinišku, baisiu, bet kai kuriais atvejais nenaudingu branduoliniu arsenalu. Dabar pagrindiniu pasaulinio atlantizmo atstovo Goldstukerio naikinimo ginklu turėjo tapti išpurtęs „ponas Perestroika“, naujas taktinis Raudonojo asilo Ordino ginklas, Atlantistų Ordino viltis, okultinio anglosaksiško „specnazo“ kapitonas, permestas iš Otavos į eurazistų oponentų užnugarį.
TARP NETIKRŲ ALTERNATYVŲ
Tikroji perestroikos logika, tai yra ypatingai nepastovaus Gorbačiovo cikliško manevravimo tarp dviejų polių logika, primenanti maniakinės depresinės psichozės susirgimo eigą, faktiškai taip ir liko visiškai nesuprantama iki paties rugpjūčio pučo, būtent dėl to, kad labai nedaugelis tesuprato tikrąjį Anatolijaus Lukjanovo vaidmenį. Toks sąmokslas galiausiai reiškė katastrofą euraziniam lobi. Atlantiniai antiimperinio perestroikos projekto autoriai šį kartą griebėsi tradicinio metodo – pseudoopozicijos sukūrimo, tai yra tikrosios atsvaros pakeitimo netikru „konservatyviu“ poliumi. Kadangi tikrieji atlantizmo priešai nebuvo vien tiktai paprasti nacionalistai, bet „imperinio, žemyninio tipo nacionalistai“, „kontinentalistai“, natūralu, kad pseudoopozicija atviram „pono Perestroikos“ atlantizmui turėjo būti kas tiktai nori, bet ne eurazistai. Remiantis šia logika, žmonės iš Atlantinio Ordino, aktyviai padedami KGB, sukūrė paralelinius ir todėl netikrus polius. Šia poliai buvo:
- „komunistai-konservatoriai“. Jų simboliai buvo Jegoras Ligačiovas ir po to Ivanas Polozkovas (abu jie tam tikru momentu tarsi išgaravo, ir tai nėra nuostabu, nes jų pasipriešinimas iš esmės nebuvo paremtas jokiais principais ir be to buvo šimtmečių senumo ir gerai žinoma gudrybė).
- „patriotai-nacionalistai“. Šis judėjimas buvo sukurtas aktyviai veikiant KGB, kuri marginalioms nuoširdžių, bet trumparegių patriotų grupėms primetė šovinistinę judėjofobinę poziciją, taip sukurdama ypatingą „patriotinio“ judėjimo algoritmą, negalintį padaryti jokios rimtos žalos vis labiau ir labiau legalizuojamam atlantistiniam lobi.
- „nacionalbolševikai“. Ši kryptis buvo įdomesnė ir artima eurazinio lobi koncepcijai, tačiau, KGB pastangų dėka, čia buvo parastas saiko jausmas ir „nacionalbolševikų“ koncepcija įgavo atstumiantį, groteskišką ir ekstremistinį pobūdį tiek dėl perdėto „leninizmo“ akcentavimo, tiek dėl pernelyg didelės judėjofobijos.
- galiausiai didžiausia atlantistinio KGB gudrybė buvo propaguoti patį KGB kaip opoziciją „demokratams“ ir ši kryptis taip pat suveikė, nes net į atvirus „Lubiankos“ darbuotojus „patriotai“ žiūrėjo su tvirtu pasitikėjimu ir net su tam tikra viltimi.
Tuo metu atlantistų padaliniai suorganizavo atlantistines revoliucijas Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, surengė represijos šou Rumunijoje, sudaužė Berlyno sieną, išdavė Honekerį, išmetė lauk Živkovą, padėjo separatistams Baltijos respublikose ir Kaukaze, ir, kaip atlantistinio triumfo kulminaciją, parengė teatrališką 1991 m. rugpjūčio pučą!
Taigi, „pats lanksčiausias žmogus“ su būdinga žyme ant kaktos laviravo tarp „pono Perestroikos“ ir Anatolijaus Lukjanovo, tačiau išoriškai atrodė, kad antrasis polius visiškai nebuvo Lukjanovas, bet kažkas kitas, labiau atstumiantis, skandalingesnis, efektingesnis, tačiau realybėje visiškai nereikšmingas veikėjas ar tikra šiaudinė kaliausė. GRU ir kariuomenė nekantriai ir su viltimi žiūrėjo į Anatolijų Lukjanovą. Taip, už kai kuriuos pokyčius – beprotiško karo pabaigą, tarpžemyninės ginkluotės mažinimą, užsienio politikos žingsnius Vokietijos, Japonijos ir Kinijos atžvilgiu, eurazistai galėjo pasveikinti. Net gi pasišventimas „bendros Europos vilties“ temai „Poliariniame“ Ordine galėjo būti lengvai priimtas, nes ši doktrina kilo iš eurazinės opozicijos SS viduje arsenalo, kuriai priklausė Aksmanas, Hilderbrandtas, Dolešalekas, Kaufmanas ir kiti (tipologiniu požiūriu susijusios su Eurazijos Ordinu GRU). Tačiau sąjungos sugriovimas, prieš kariuomenę nukreipti puolimai, bandymai įtraukti kariuomenę į nacionalistinius ir mikro-teritorinius konfliktus, savižudiška politika Baltijos respublikose, sugriaunanti paskutinius Ribentropo-Molotovo pakto, tokio vertingo eurazistams, likučius, nekontroliuojamos mafijos ir atvirų nusikaltėlių stūmimas į politinę areną ir daugelis kitų dalykų atvedė GRU į aklavietę. Tačiau Anatolijus Lukjanovas išliko šešėlyje. Apdairiai, palaipsniui žingsnis po žingsnio jis pasiruošė atgaliniam lemiamam ir galutiniam smūgiui. Iki paskutinio momento atrodė, kad viską galima akimirksniu išgelbėti ir tada eurazinis lobi galėtų pasinaudoti visomis teigiamomis geopolitinėmis „perestroikos“ pusėmis, atsikratyti „pono Perestroikos“ ir jo bendrininkų, kurie tokiu atveju „sudegtų“ ir prasidėtų nauja didinga era be komunistų, atlantistų ir „Šokančios mirties“ tarnų, Eurazijos era, Šventojo saulės žemyno ir Rytų era. Tačiau atėjo 1991 m. rugpjūtis.
PUČAS – OKULTINIO KARO KULMINACIJA
Deputatas Obolenskis, komisijos GKČP (Valstybinis ypatingosios padėties komitetas, Государственный комитет по чрезвычайному положению) veiklai tirti narys, porą kartų po pučo žiniasklaidai padarė keistą pareiškimą: „Su 1991 m. rugpjūčio įvykiais susijusi tiesa tikriausiai bus išaiškinta tik mūsų palikuonių, praėjus šimtui metų.“ Kokia baisi paslaptis sukrėtė pučo istoriją tyrusį Obolenskį? Žvelgiant iš geopolitinės konspirologijos pozicijų, gali būti tik vienas argumentas: jis susidūrė su medžiaga, susijusia su okultiniu užkulisiniu dviejų Ordinų karu, paslaptinga Eurazijos Ordino ir Atlantinio Ordino prieštara. Tik tokiu atveju deputato Obolenskio pareiškimas įgauna prasmę ir tampa aiškus jo įsitikinimas paslapties saugumu. Rugpjūčio pučas buvo (ar turėjo būti pagal jo autorių išankstinį sumanymą) geopolitinės priešpriešos kulminacija, lemiamas nematomo karo momentas. Atlantistai negalėjo nepaisyti to, kad eurazistai 1991 m. – 1992 m. žiemai ruošė lemiamą operaciją, turėjusią pasibaigti karinio režimo įvedimu visoje TSRS teritorijoje, prisidengiant būtinybe stabilizuoti socialinę, politinę ir ekonominę situaciją. Jie taip pat puikiai suprato, kad eurazistų karininkų ideologinis požiūris nebus komunistinis, bet patriotiškai orientuotas, tačiau be KGB būdingo „antisemitizmo“, ksenofobijos ir „panslavizmo“. Kitais žodžiais tariant, karinė vadovybė žadėjo būti stabili, liberali ekonomikos srityje, geopolitiškai teisinga, be teroristinių ekscesų, būdingų bolševikinėms diktatūros formoms. Be to, eurazinis karinis režimas, romėniškas imperinis režimas, turėjo visas galimybes būti ypatingai populiarus, nes jis iš vienos pusės susilaikytų nuo „komunistinio dogmatizmo“ ir „marksistinio utopizmo“, iš kitos pusės būtų natūraliai linkęs į hierarchiją, discipliną, centralizaciją ir komunitarianzimą, socialumą bei visų tikrų Eurazijos tautų „integralumą“ (Chomiakovo požiūriu). Karino režimo patriotizmas būtų buvęs imperinis, o ne „rusiškas“ ir „nacionalistinis“ siaurąją šios koncepcijos prasme. Visa tai darė šią perspektyvą ne tik nepriimtina, tačiau pražūtinga ir mirtina atlantistų lobi TSRS ir taip pat pasauliniam atlantistų mondializmui. Nepaisant „Šokančios mirties Ordino“ agentų, „pono Perestroikos“ ir jo bendražygio iš KGB Ševarnadzės (tarp kita ko, nekenčiamo savo paties tautiečių gruzinų) šaliai padarytos milžiniškos žalos, Eurazistų Ordinas žinojo, kaip išnaudoti šią neigiamą situaciją savo naudai, nes slaptuose GRU poskyriuose dirbo geri didžiųjų rusų strategų – Štemenko ir Ogarkovo – pasekėjai. Geopolitinė dvikova su Goldstukeriu galėjo pasibaigti šio patyrusio ir aktyvaus Atlantinio Ordino atstovo pralaimėjimu. Didžiausia problema eurazistams buvo išvengti karo padėties susidarymo TSRS, kurios link, kaip tada atrodė, vedė įvykių logika. Būtent tuo tikslu buvo suorganizuotas rugpjūčio pučas.
MARŠALO JAZOVO KLAIDOS
Didžiausia eurazistų, ir ypatingai asmeninė maršalo Jazovo, klaida 1991 m. rugpjūtį buvo pasitikėjimas KGB vadu Kriučkovu. Tai buvo strateginiai spąstai. KGB jau daugelį metų siekė suformuoti savo agentų „patriotinį-nacionalistinį“ įvaizdį, pasinaudodama periferine „neįšventintų“ darbuotojų, nuoširdžiai tikinčių „žydų-masonų“ sąmokslu ir save laikančių „nacionalistais“ ar „nacionalbolševikais“, mase. Iš kitos pusės buvo daromi apgaulingi manevrai valdžios viršūnėse – tiek Čebrikovas, tiek Kriučkovas siekė solidarizuotis su eurazistais karininkais prieš „kosmopolitus-demokratus“. (Iš tiesų visas demokratinis judėjimas buvo organizuotas KGB ir jis buvo dar labiau dirbtinis, nei patriotinis judėjimas, nes rusams ir kitoms iš tikrųjų euraziškoms tautoms yra kur kas natūraliau palaikyti „dešinę“ negu „kairę“ ir tai yra istorinė konstanta.) Šiam dvigubam žaidimui nuslėpti atlantistai iš KGB kūrė mitus apie „žydišką-masonišką KGB sparną“ (taip buvo vadinamas konkrečiai jos Maskvos padalinys, kaip priešprieša sąjunginei ir vėliau Jelcino TFSR (Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos) KGB.) Faktiškai KGB vykdė grynai antieurazinę veiklą, ardydama eurazinio tinklo struktūras Rytų Europos valstybėse, nuversdama „žemės“ ir antiatlantinius režimus (tokius, kai Čaušesku režimas, kuris, tarp kita ko, visada orientavosi į eurazinį žemyninį bloką ir nekentė atlantistinio TSRS valdžios „išpardavimo“. Žiūrėti Klodo Karnu (Claude Carnou) „Vėl Rytų link“, apžvalgoje Crisis nr. 5, 1990 m. balandžio 5 d., Prancūzija.) Bet kuriuo atveju GKČP istorija akivaizdžiai parodo, kad kai kurie ganėtinai neaiškūs Kriučkovo veiksmai įtikino kai kuriuos eurazistus – maršalą Jazovą ir Olegą Balkanovą – paskubomis sukurti karo padėtį ir priimti KGB pagalbą su sąlyga, kad ji atsiribos nuo atlantizmo ir, galiausiai, pereis į kariuomenės pusę pasiruošusi veikti prieš „demokratus“. Greičiausiai Kriučkovas iškėlė tam tikrų sąlygų ir iš savo organizacijos pusės, nes griežto eurazinio karinio režimo atveju KGB struktūros be abejo būtų sunaikintos, bent jau savo sena partine-teroristine, mondialistine ir atlantistine forma. Kokius argumentus Eurazijos Ordino agentai pateikė maršalui Jazovui, mes kol kas nežinome. Viena yra aišku, kad Novo Ogariovo sutarties pasirašymas su tuo nėra nei kiek susijęs. Viską buvo galima dar kartą pakeisti anuliuojant bet kokį dokumentą, pasirašytą atsitiktinių žmonių, ne taip geria suvokiančių geopolitinę situaciją, vadovaujamų ypač nekonkretaus „Gorbio“, į savo postą pastatyto ne tam, kad priimtų sprendimus, bet dėl „priedangos“ ir aiškios okultinės „išrinktojo“ žymės. Ką turėjo Kriučkovas pasakyti maršalui Jazovui, kad šis, būdamas pasišventęs Eurazijos Ordino strategijai, pastatytų į pavojų daugelio tūkstantmečių okultinę opoziciją, žemyno likimą, Eurazijos erdvės likimą, neišvengiamą lemtį, kurios pergalė atrodė taip arti? Kodėl Jazovas pasirinko labiausiai Eurazijai priešiškos organizacijos vadą? Dabar tegalime apsiriboti spėjimais. Akivaizdu, kad maršalo Jazovo klaida slepia kažkokią baisią paslaptį, gal būt susijusią su paranormalia, „magine“ ar telepatine įtaka ar kažkokių ypatingų psichodelinių vaistų poveikiu. Visa tai nėra taip neįtikėtina, jei prisiminsime kai kurių GKČP narių liudijimus apie visišką jų amneziją šių trijų lemtingų dienų laikotarpiu. Tik visiški idiotai gali pamanyti, kad žmonės, pasiekę aukščiausias politines, karines, žvalgybos ir „konspirologinės“ karjeros pozicijas, tokioje lemiamoje situacijoje gali elgtis kaip neatsakingi girtuokliai valkatos, tai yra nuolatos gerti ir vaikščioti po tankų ir „demokratinių“ propagandistų pilną miestą. Tačiau versija, kad Kriučkovą bandė nunuodyti aštuoni likusieji nariai, mums taip pat atrodo mažai tikėtina, nes GRU savo vadus saugojo atidžiau, nei patį Gorbačiovą. Maršalo Jazovo klaidų istorijoje matyt susidėjo daug sinchroniškai veikiančių okultinių-ideologinių ir parapsichologinių faktorių. Tačiau kokį ginklą šį kartą panaudojo Atlantistų Ordinas? apie tai netrukus pakalbėsime.
„PONAS PERESTROIKA“ ATAKUOJA
Tuoj po GKČP narių arešto, kaip visuomet nutinka konspirologinių ir ideologinių pastangų kulminacijoje, akivaizdūs sąmokslo aspektai, paprastai liekantys šešėlyje, buvo atvirai parodyti. Didžiausio atvirumo momentas buvo „pono Perestroikos“ (N. Jakovlevo) pasirodymas Rusijos parlamente. Žinoma, jo misijos esmė buvo ne pranešti „naiviems“ deputatams apie „banditus, kurie vėl gali apsupti Gorbačiovą“. Ši „pono Perestroikos“ kalba atliko dūmų priedangos vaidmenį. Jakovlevas į Rusijos parlamentą atėjo reikalaudamas areštuoti Lukjanovą. Rusijos parlamentas, sudarytas iš visiškai nekompetentingų ir atsitiktinių žmonių, neturintis jokio aiškaus geopolitinio požiūrio ir veikiantis vedamas atsitiktinių ir anarchistinių emocijų savo bailioje lobistinėje veikloje, po Maskvos farso sukelto šoko galėjo sugadinti visą reikalą. Jelcinas, laiku negavęs informacijos ar paprasčiausiai pamiršęs svarbiausią dalyką (protinė Rusijos prezidento būklė verčia manyti, kad jis taip pat buvo veikiamas parapsichologinės įtakos, ką pastebėjo ne tik Europos konspirologai, bet ir daugelis vakarų žurnalistų, pradžioje bandę paaiškinti visišką Jelcino neadekvatumą jo priklausymu „kraštutinei dešinei“, bet vėliau priversti griebtis okultinės ar psichotropinės įtakos versijos), sutelkė savo triuškinančią polemiką prieš aštuonetą, pamiršęs apie savo pagrindinę užduotį. Jakovlevas atėjo į „baltuosius rūmus“ (tuo metu labiau primenančius „geltonuosius rūmus“) reikalauti suimti Lukjanovą. Jelcinas „ponui Perestroikai“ atsakė savo garsiąja fraze – „už aštuoneto sąmokslo stovėjo Lukjanovas, jis yra pagrindinis sąmokslo ideologas“.
LUKJANOVAS IR RITUALAS ANT MARŠALO ACHROMEJEVO KAPO
Lukjanovas – štai slaptas rugpjūčio pučo paaiškinimas. Lukjanovą reikėjo bet kokia kaina pašalinti. Būtent jo rankose buvo visos eurazinės okultinės struktūros gijos. Nuo 1987 m. būtent Anatolijus Lukjanovas buvo „Poliarinio“ Ordino, Eurazijos Ordino globėjas, amžinosios imperinės Romos viltis. Pučas buvo nukreiptas būtent į jį. Tačiau pats Lukjanovas, vienas tarp eurazistų, vienu ar kitu būdu susijusių su GKČP istorija, nepasidavė Kriučkovo įkalbinėjimams ir teisiškai buvo visiškai nesusijęs su puču. Jį paprasčiausiai įpainioti buvo neįmanoma. Tai buvo nenumatytas ir apmaudus atlantistų apsirikimas. Taigi Jakovlevas, apeidamas visas teisines normas, skubėjo „revoliuciniu būdu“ apkaltinti Lukjanovą Jelcino drebančiomis lūpomis buvus sąmokslo ideologu (remiantis tuo, kad Lukjanovas iš tiesų buvo ideologas, tačiau kito sąmokslo, „Poliarinio“ sąmokslo, didžiosios žemyninės galios gelbėtojų sąmokslo, Eurazijos sąmokslo prieš Vakarų salas). Tačiau, nepaisant Lukjanovo įkalinimo, vis vien nebuvo įmanoma jo pateikti kaip sąmokslo vado ir tuo pagrindu sunaikinti eurazistų agentų tinklą ir visas GRU slaptas struktūras. Atlantistų nugalėtojai galėjo pajudinti tik aukščiausią „partijos“ ir kariškių konservatorių sluoksnį, kuris net gi nekėlė ypatingos grėsmės. Išskyrus Pugo nužudymą, didžiausias smūgis Eurazijos lobi buvo mįslinga maršalo Achromejevo mirtis ir po to sekę keisti įvykiai ant jo ką tik supilto kapo. Čia reikia padaryti trumpą posūkį į Atlantinio Ordino istoriją ir ypač Viduramžių „Morganos menestrelių“ Ordino istoriją, kurio simbolis buvo „Šokanti mirtis“, Dance Macabre. Remiantis Grase d’Orse, tyrinėjusiu šį Ordiną, jo pasekėjai kaip hieroglifinį slaptažodį naudojo „atgijusio numirėlio“ arba „iš kapo pakilusio numirėlio“ simbolį. Kai kuriose konkrečiose šio Ordino šakose, susijusiose ne tiek su okultine politika ir geopolitika, kiek „magija“ ir „nekromantija“, simboliniais ir okultiniais tikslais būdavo atliekama ritualinė lavonų ekshumacija. Visa Achromejevo mirties ir jo kūno ekshumacijos istorija leidžia jo mirtį priskirti Atlantiniam Ordinui ir, gal būt, jo tamsiausiai, maginei atšakai. Bet kuriuo atveju, Vakarų konspirologai vienbalsiai sieja maršalo kūno išniekinimą su „ritualine ekshumacija“, iki dabar Vakaruose praktikuojama tamsių sektų narių. Gal būt atlantistų agentai tikėjosi rasti kokius nors slaptus dokumentus palaidotus kartu su Achromejevu ar kokias nors ypatingas žymes ant jo kūno. Visa tai tampa labiau negu tikėtina, jeigu atsižvelgsime į ypatingai svarbų Achromejevo vaidmenį kariuomenės „Poliariniame“ Ordine ir jo glaudžius ryšius su Ogarkovu, vienu iš pagrindinių Eurazijos Ordino veikėjų. Bet kuriuo atveju, po pučo atlantistai ėmėsi kai kurių ryžtingų žingsnių tam, kad nukapoti eurazistams galvas. Tačiau po mėnesio tapo aišku, kad jų ataka žlugo ir už jų isteriško bandymo skubotai ir visiškai sugriauti valstybę aiškiai buvo matoma baimė ir panika. Eurazijos Ordinas nebuvo galutinai nušluotas ir dabar atėjo jo eilė smogti atgal. Kai kurie aiškūs ženklai leidžia manyti, kad šis smūgis turėtų būti paskutinis.
OKULTINIO KARO METAFIZIKA
Atlantinio Ordino ir Eurazijos Ordino šimtmečius ir tūkstantmečius trunkanti priešprieša reiškėsi pačiomis įvairiausiomis formomis ir tam tikru požiūriu yra pagrindinis didžiųjų pasaulio kančių, tautų ir religijų, rasių ir tradicijų, dvasios ir materijos, karo ir taikos istorijos konspirologinis turinys. Dviejų Ordinų konfrontacijoje nereikia įžvelgti supaprastinto moralistinio gėri ir blogio, tiesos ir melo, angelų ir demonų ir t.t. kovos įvaizdžio. Tai yra kova tarp dviejų priešingų pasaulėžiūrų, dviejų metafizinių pasaulio vaizdinių, dviejų kelių į visatą ir per visatą, dviejų didžiųjų principų, ne tik vienas kitam prieštaraujančių, bet ir būtinų vienas kito egzistavimui, kadangi šiuo dualizmu yra paremti visi kosmogoniniai ir kosmologiniai procesai ir visa cikliška žmonijos istorijos eiga. Eurazijos Ordinas, vyriško principo, saulės, hierarchijos Ordinas yra kalno, Apolono, Ormuzdo, šlovingojo Kristaus, Kristaus Pantokratoriaus atspindys. Eurazija kaip Rytų Žemė yra šviesos, rojaus ir imperijos Žemė. Vilties ir Poliaus Žemė. Atlantistų Ordinas, moteriško principo, mėnulio, orgiškos lygybės Ordinas, yra egiptiečių Seto, Pitono, Ahrimano, kenčiančio Kristaus, žmogaus, paskendusio metafizinėje neviltyje vienišoje maldoje alyvų kalno papėdėje, atspindys. Atlantizmas – tai Vakarų Žemė, nakties, „tremties duobės“ (kaip sako Islamo sufijai) Žemė, pasaulinio skepticizmo centras, didžiojo metafizinio apmaudo žemė.
Abu Ordinai turi labai gilias ontologines ir sakralias šaknis ir turi metafizinių priežasčių būti tuo, kuo jie yra. Laikyti bet kurį iš šių ordinų istoriniu atsitiktinumu, reiškia neigti šventą žmonijos ir kosmoso ciklų logiką. Geopolitinio kelio pasirinkimas atspindi metafizinio, ezoterinio kelio, dvasios kelio visatoje pasirinkimą. Taigi, neegzistuoja jokios garantijos, ir negalima tiksliai pasakyti, kad Eurazija yra gerai, o atlantinis požiūris yra blogai, kad Roma yra šventa, o Kartagina nedora ar atvirkščiai. Kiekvienas, pašauktas Ordino, turi žengti ryžtingą žingsnį ir jam tarnauti. Mūsų pasaulio tvarka yra tokia, kad Didžiosios kovos rezultatas nėra nulemtas ir Eurazijos ir atlantistų priešpriešos dramos pabaiga visiškai priklausys nuo pasaulinio solidarumo visų pašauktųjų tarnauti, visų geopolitikos karių, visų slaptųjų Žemės ir Jūros agentų. Kosmologinio Apolono ir gyvatės Pitono karo baigtis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nesvarbu, ar mes tai suprantame, ar ne.
LAIKŲ PABAIGA
Visos tradicinės ir metafizinės doktrinos mini laikų pabaigą, ciklo pabaigą kaip Paskutinįjį mūšį, kaip Galutinį mūšį. Įvairios tradicijos į šį konfliktą žiūri skirtingai ir kartasi tai, kas vienoje tradicijoje vaizduojama kaip „blogio pusė“, kitoje tradicijoje gali tapti „gėrio puse“ ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, krikščionys stačiatikiai laikų pabaigoje judaizmą laiko Antikristo religija, tuo tarpu žydams „gojai krikščionys iš šiaurinės karaliaus Gogo šalies“ atrodo kaip eschatologinio blogio įsikūnijimas. Induistai įsitikinę, kad Dešimtasis Avataras, tas kuris turi ateiti ciklo pabaigoje, sunaikins budistus, o budistai tiki, kad Ateities Buda, Gelbėtojas Maitrėja, pasirodys budistų bendruomenėje ir t.t. Visa tai neliudija vaidmenų pasidalijimo sąlygiškumo Paskutiniame mūšyje, tačiau liudija tai, kad neįmanoma iš anksto pasirinkti akivaizdaus gėrio ir užsitikrinti, kad eschatologiniame mūšyje kovosite „teisingoje“ pusėje. Taigi, apie laikų pabaigą yra sakoma: „net ir išrinktieji bus gundomi“. Vienos iš dviejų eschatologinių „pusių“ pasirinkimas negali būti kažkas formalaus. Tai yra dvasios pasirinkimas, aukščiausias pavojus, didžioji metafizinė drama. Dėl šios priežasties niekas eschatologinės epochos realybėje – o daugelis tradicinių ir religinių institucijų patvirtina, kad mes gyvename būtent tokioje epochoje – negali būti laikoma nei absoliučia blogybe, nei absoliučiai teigiamu dalyku. Ir yra ypatingai kvaila suabsoliutinti bet kokią politinę formą, prilyginant ją „absoliučiam blogiui“ arba „absoliučiam gėriui“. Net pati tikrojo pasirinkimo pradžia glūdi kur kas giliau, nei išorinės politinės ideologijos, nei sąlyginis susiskirstymas į demokratus, fašistus ir komunistus. Tikrasis pasirinkimas prasideda geopolitikos lygmenyje ir toliau kyla „pranašiška spirale“ (pagal Žano Parvulesko išsireiškimą) į misticizmo, metafizikos, išminties, nesuvokiamos dieviškos paslapties gelmes. Eurazijos Ordinas ir Atlantinis Ordinas yra paskutinioji išorinė, žmonijos, visuomenės istorijos paslaptis. Iš tiesų, šiuose Ordinuose yra daug kitų paslaptingų ir uždarų sferų, susijusių su gryna metafizika. Tačiau bet kuriuo atveju tikroji arši ir grynai eschatologinė kova prasideda būtent su Eurazijos Ordinu ir Atlantiniu Ordinu. Net ir nesigilinant į didžiausias paslaptis tiesiog dirbti Ordinui pakanka, kad būtum aktyvus, pašauktas ir išrinktas didžiosios dramos dalyvis.
ENDKAMPF
Vokiškas žodis „Endkampf“ („paskutinė kova“, „pabaigos kova“) gerai išreiškia šiandieninės pasaulinės situacijos esmę. Eschatologiniai motyvai, laikų pabaigos motyvai persmelkia ne tik mistinius ir religinius judėjimus, tačiau ir kasdienę politiką, ekonomiką ir gyvenimą. Izraelyje nuo 1962 m. religingi žydai gyvena ypatingu „paskutiniuoju laiku“, „Mesijo laiku“. JAV siekia planetoje įgyvendinti ypatingą Naująją pasaulio tvarką. Europos mondialistas Žanas Atalis (Jean Attali) skelbia prasidedant paskutiniąją ypatingojo Prekybos režimo fazę. Islamiškos tautos (ypatingai šiitai) artimoje ateityje tikisi slaptojo imamo Mahdi atėjimo. Hinduistai yra tikri greita Kali Jugos, tamsiojo amžiaus, pabaiga. Matome rasistinio eschatologizmo atgimimą pasaulio nacionalsocialistiniuose judėjimuose. Krikščionių bendruomenėse vis dažniau sklando pranašystės apie Paskutinįjį Romos katalikų popiežių (Flos Florum) ir Paskutinįjį stačiatikių patriarchą. Lamaistai yra įsitikinę, kad dabartinis Dalailama bus paskutinis. Kinija taip pat sustingusi savo mistiniuose lūkesčiuose. Sovietinis komunizmas žlugo staiga ir netikėtai. Visi šie dalykai mums rodo Endkampf, Paskutiniojo mūšio, pradžią. Eschatologiniame kontekste net bolševikų dainų žodžiai „Tai yra mūsų paskutinė ir lemiama kova“ skamba kaip sukrečiantis apreiškimas, užuominą į pasaulinio masto Endkampf.
ORDINAS IR „MŪSIŠKIAI“
Terminas „mūsiškiai“ nebuvo dažnai naudojamas pasauliniame geopolitiniame kontekste. Vokiečių geopolitikai ir teisininkas Karlas Šmitas pabrėžė būtinybę įvesti sąvoką „mūsiškiai“ geopolitiniam tautos, valstybės, etninės grupės apsisprendimui paaiškinti. Garsusis televizijos žurnalistas Aleksandras Nevzorovas laidų serijoje tai įgyvendino praktiškai. Šiandien Rusijos imperijoje „mūsiškiai“ tapo grynai eurazine sąvoka, apimančia ne tik rusus ir slavus, bet ir totorius, tiurkus, finougrus ir ktus, įkūnijančia genetinį ryšį su imperine erdve ir imperine idėja. Praktiškai Nevzorovo „mūsiškiai“ yra dirbtinis apibrėžimas visiems čia gimusiems euraziečiams, imperijos autochtonams, gimimo ir kultūros požiūriu teisėtiems didžiosios žemės šeimininkams. Simptomatiška, kad Rusijos atlantistai nenaudoja šio žodžio (tai yra logiška, nes čia jie yra tarp „ne saviškių“, tarp kitų; jų pačių „saviškiai“ gyvena už žemyno ribų, tolimoje ir nykioje „saloje“). Tačiau Žanui Parvulesko, taip pat pavertusiam šį terminą esmine geopolitine ir konspirologine koncepcija, „mūsiškių“ koncepcija yra dar labiau visa apimanti (nors jis mielai save priskiria prie Nevzorovo „mūsiškių“). Žanas Parvulesko koncepciją „mūsiškiai“ sieja su visomis didžiojo žemyninio bloko narėmis: nuo Japonijos iki Belgijos, nuo Kinijos iki Prancūzijos, nuo Indijos iki Ispanijos, nuo Irano iki Vokietijos, nuo Rusijos iki Italijos. „Mūsiškiai“ Parvulesko yra paties Eurazijos Ordino sinonimas su visomis jo šakomis ir grupėmis, sąmoningai ar ne, atvirai ar slaptai esančiomis jo geopolitinėje, mistinėje ir metafizinėje įtakoje. „Mūsiškiai“ yra vieningas nematomas eschatologinis žemyno, žemės, grynųjų Rytų frontas, kurio vakarinė provincija yra Europa, „mūsų“ Europa, tradicijos, žemės, dvasios Europa, kaip priešprieša „Vakarams“. „Mūsiškiai“ yra ir Romos katalikai, ir stačiatikiai, ir islamistai, taip pat induistai, taoistai ir lamaistai, tiek pagonys, agnostikai ir mistikai… Tačiau tik tie tarp mūsų, kurie yra pasišventę Rytų žemynui, jo paslaptingam ir nežinomam likimui. Parvulesko kalba apie „paralelinę Prancūziją“, „paralelinę Rumuniją“, „paralelinę Vokietiją“, „paralelinę Rusiją“, „paralelinę Kiniją“ ir t.t. kaip apie dvasinę substanciją, apie nematomą dvasinį tikrų valstybių matmenį slapta suvienytą į vienintelę „paralelinę Euraziją“, „grynosios dvasios Euraziją“. „Mūsiškiai“ yra „paralelinės Eurazijos“ kariai, grynųjų Rytų didvyriai, visi iki vieno tarnaujantys per „pranašiškos spiralės“ okultinę logiką vienai idėjai, tikslui ir slaptam principui. Kartą vokiečių konservatyviosios revoliucijos šalininkas, nacionalistas, rusofilas ir eurazistas Arturas Miuleris van den Bruskas, perfrazuodamas Chomiakovą („Bažnyčia yra viena“), pasakė: „Yra tik vienas Reichas (viena Imperija), kaip ir yra tik viena Bažnyčia“. Tai yra „mūsiškių“ Reichas, „mūsiškių“ Bažnyčia, tai yra „mūsų“ Imperija ir „mūsų“ Bažnyčia.
EURAZIJOS VALANDA
Tol kol mes jaučiamės esantys Eurazijoje, kol mes kalbame jos vardu, kol mes išlaikome ryšį su jos paslaptingu, mistiniu kūnu, Eurazija priklauso mums ir yra „mūsų“. Nepaisant visų atlantistų persekiojimų, jų naikinimo strategijos efektyvumo, nepaisant sunkaus ir gilaus ištisų teritorijų ir ten gyvenančių žmonių „miego“, nepaisant Atlantinio Ordino agentų dominavimo žemyninėje politikoje, kultūroje ir pramonėje, vyksta nepaliaujamas „dekolonizacijos“ procesas. Visgi turime susilaikyti ir nenukrypti į archaizmą, pasenusių kultūrinių, socialinių ir politinių formų gynimą; mes neturime būti paprasti konservatoriai, konservatoriai iš inertiškumo. Eurazijos tvarka yra absoliuti konservatyvi revoliucija, didysis geopolitinės sąmonės pakilimas, tai vertikalės kelias, o ne gyvatiškas rangymasis iš kairės į dešinę ar bandymai judėti atgal. Eurazijos tvarka – tai žiauri ir atvira dvikova su stipriu ir gudriu priešininku, su Seto, Raudonojo asilo, „Šokančios mirties“ Ordinu. Mes turime okeano tarnus įmesti į okeaną, mes turime „salų“ agentus išplukdyti atgal į jų „salas“. Mes turime iš politinio, kultūrinio, tautinio žemyno kūno išrauti tuos, kurie išdavė „mūsiškius“, mūsų idealus ir mūsų reikalus. Taip, mūsų priešai turi savo tiesą, taip, mes turime gerbti jų gilų metafizinį pasirinkimą, mes turime nukreipti savo žvilgsnį į jų paslaptis, į slaptąją „Vakarų duobę“. Tačiau tai neturi paveikti mūsų ryžto, mūsų įniršio, mūsų šalto ir ūmaus žiaurumo. Mes būsime atlaidūs tik tada, kai mūsų žemynas bus laisvas, kai atlantistai bus įmesi į sūrius vandenis, į stichiją, simboliškai priklausančią egiptiečių dievui krokodilo galva. Spendžiant iš aiškių ženklų „tas laikas arti“. Endkampf, Paskutinysis mūšis, turėtų įvykti labai greitai. Ar jūs pasiruošę, „Poliarinio Ordino“ džentelmenai? Ar jūs pasiruošę, Eurazijos kariai? Ar jūs pasiruošę, GRU strategai? Ar jūs pasiruošę, didžiosios tautos, jau savo gimimo faktu padariusios savo pasirinkimą?
Jau muša lemiama Eurazijos valanda…