Dominique Venner – „Gegužės 26-osios protestai ir Heidegeris“

Lygiai prieš metus, 2013-ųjų metų gegužės 21-ąją dieną, Paryžiaus Notre Damo katedroje, nusižudė Prancūzų nacionalistas ir intelektualas,Dominique Venner (1935-2013).

Šituo jis ketino išreikšti protesto gestą tiek prieš Prancūzijoje legalizuotas formalias homoseksualistų santuokas, tiek ir prieš visą šalies padėtį apskritai.

Iš vienos pusės, tai galima traktuoti kaip nevilties, desperacijos poelgį (ir tai bent iš dalies yra tiesa), o iš kitos – tai jau gerbtino amžiaus žmogaus mėginimas  „išeinant su trenksmu“ pažadinti bent kiek didesnį skaičių savo miegančių tautiečių dėl šalį slegiančių socialinių, rasinių bei kitų problemų, dėl pačios visuomenės krizės.

Su pagarba šio asmens atminimui, pateikiame paskutio jo pareiškimo, kurį galėtume laikyti viešu „atsisveikinimo laišku“, lietuvišką vertimą.

Gegužės 26-osios protestai ir Heidegeris

Gegužės 26-ąją dieną protestuotojai [prieš Prancūzijoje legalizuotas homoseksualistų „santuokas“ – red. past.] sušuks su savo nekantrumu ir pykčiu. Išleidus gėdingą įstatymą, jį visada galima atšaukti.

Kątik pasiklausiau vieno alžyriečio blogerio: „Bet kuriuo atveju“, – sakė jis, „per 15 metų islamistai paims valdžią Prancūzijoje ir šį įstatymą panaikinsime.“ Įtariame, kad ne tam, kad pamalonintų mus, o todėl, kad tai (homoseksualizmas) prieštarauja Šariato teisei.

Tai yra vienintelis paviršutiniškai bendras taškas tarp europietiškosios tradicijos (kuri moteris gerbia) ir islamizmo (kuris jų negerbia). Bet drąsus alžyriečio pareiškimas yra šiurpinantis. Šito padariniai bus žymiai didesni ir katastrofiškesni, nei nekenčiamojo Taubiros įstatymo [2001-aisiais priimtas įstatymas, iš esmės ne tik smerkiantis Prancūzijos kolonijinę veiklą, bet ir atveriantis visas duris masinei buvusių kolonijų gyventojų imigracijai į šalį – red. past.]

Turėtų būti aišku, kad Prancūzija pilnai gali papulti į islamistų rankas. Jau 40 metų politikai ir visos partijos (išskyrus Nacionalinį frontą), o taip pat ir darbdaviai bei bažnyčia, aktyviai ir visomis priemonėmis skatino afromagrebinę imigraciją.

Jau ilgą laiką didūs rašytojai skambino pavojaus varpais, pradedant su Jean Raspail jo pranašiškame veikale „Šventųjų stovykla“, kurios naujasis leidimas siekia išpardavimų rekordus.

Gegužės 26-osios protestuotojai šios tikrovės ignoruoti negali. Jų kova negali apsiriboti homoseksualistų „santuokų“ atmetimu. Rašytojo Renaud Camus pasmerktas Prancūzijos ir Europos gyventojų „didysis pakeitimas“ [imigrantais] yra žymiai katastrofiškesnis pavojus ateičiai.

Kad tai sustabdytume, organizuoti mandagius gatvių protestus nepakanka. Tai yra „tikras ir protingas moralinis persitvarkymas“, kaip teigė Renanas, ir turėtų būti nuo pradžios vykdomas atitinkamai. Tai privalo padaryti įmanomą mūsų prancūziškos ir europietiškos tapatybės atgavimą, kurio reikalingumas dar nėra aiškiai pajaustas.

Pažadinti mus iš miego, sudrebinti mūsų anestezuotą sąmonę ir pažadinti mūsų kilmės atmintį tikrai pareikalaus naujų, įspūdingų ir simboliškų gestų. Mes žengiame į laiką kai žodžius privalės patikrinti veiksmai.

Mes taip pat turėtume atminti,kaip puikiai „Būtyje ir laike“ aiškino Heidegeris, kad žmogaus esmė yra jo egzistencijoje, o ne „aname pasaulyje“. Būtent čia ir dabar – iki paskutinės sekundės – ir nulemiamas mūsų likimas. Ir ši paskutinė sekundė yra tokia pat svarbi kaip ir visas gyvenimas. Todėl iki paskutinės akimirkos privalai būti savimi. Tik darydamas sprendimą, iš tiesų lemdamas savo likimą, įveiki niekį. Ir nuo šio reikalavimo nėra kaip pabėgti, nes mes teturime šį gyvenimą, kuriame mūsų pareiga yra arba būti savimi, arba būti niekuo.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/05/21/dominique-venner-geguzes...