Kad ši partiotizmą uzurpavusi partija moka garsiai rėkauti apie „Gazpromo” agentus, įrodinėti nereikia. Kiekvieną, kurio mąstymas netelpa į skurdoką kubilinio tipo pasaulėvaizdį atitinkančią prokrusto lovą (esminiai jos dėmenys – laisvos rinkos fundamentalizmas, faktinis socialinės atsakomybės paneigimas ir panieka socialiai pažeidžiamiems), jie yra pasiruošę apšaukti Rusijos šnipu.

Tačiau įdomiausia anaiptol ne tai, apie ką šie pliušiniai patriotai garsiai rėkia, o tai, ką jie nutyli.

Štai tas dalykas: Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams neabejotinai atitinka Rusijos geopolitinį interesą gauti tiesioginį išėjimą į Kaliningradą ir Baltijos jūrą, tačiau valdžia šį mūsų valstybės nacionaliniam saugumui esminį ir grėsmingą aspektą visiškai ignoruoja.

Nieko apie tai, kuo Lietuvos valstybei gali baigtis žemės pardavimas užsieniečiams, nesužinojome ir iš Valstybės saugumo departamento viešų ar nutekintų informacijų.

Kodėl jie tai nutyli – dar turėsime progų paklausti.

O kol kas siūlome susipažinti su argumentais, kuriuos viešai diskusijai skirtame pranešime 2013 m. gruodžio mėnesį pristatė Liberalų ir centro sąjungos narys,Jurbarko rajono savivldybės tarybos narys Saulius Lapėnas.

Žemiau pateikiame kiek sutrumpintą ir kalbos požiūriu paredaguotą pranešimo variantą (visą tekstą rasite S. Lapėno tinklaraštyje).

ANT KIENO ŽEMĖS VAIKŠČIOSIME RYTOJ?

S. Lapėno pranešimas (kiek sutrumpintas)

Geopolitika lemia valstybės politikos prioritetus (taip pat ir ekonomikos) priklausomai nuo valstybės geografinės padėties (kuri negali keistis, nes neįmanoma perkelti valstybę į kitą kontinentą).

Didžios valstybės egzistavimui būtina sąlyga yra priėjimas prie jūrų ir okeanų. Būtent tai leidžia dalyvauti tarptautinėje politikoje, panaudojant ne tik karinį, bet ir prekybinį jūrų laivyną ekonominių santykių palaikymui be tarpininkų. Kuo didesnės kontroliuojamos vandens teritorijos, tuo didesnė įtaka tarptautinėje arenoje.

Dar 1904 metais anglų geografas ir politikas Halfordas Makinderis suformulavo geopolitinę koncepciją, kurioje atskleidė amžinai vykstančius istorinius procesus ir priešpriešą tarp jūrinių ir sausumos didžiųjų valstybių.

Paprastai tariant, sausumos valstybės stengiasi atkovoti iš jūrinių valstybių išėjimus prie jūrų, o jūrinės didžiosios valstybės stengiasi atriboti sausumos valstybes nuo vandens kelių ir per tai užsitikrinti didesnę įtaką sausumos valstybėms.

Nei vieni, nei kiti negali atsisakyti šio amžino „žaidimo“, nes tai reikštų ne pralaimėjimą, o susinaikinimą.

Paprastas pavyzdys, kaip geopolitinė padėtis įtakoja politiką ir istorinius procesus: Dancigo koridorius

Tai Versalio sutartimi Lenkijai atitekusių žemių dalis, 71 km pločio juosta, turėjusi
priėjimą prie Baltijos jūros ir 1919–1939 m. į dvi dalis padalijusi Vokietiją.
Dancigo koridorių nuo Rytų Prūsijos skyrė laisvojo miesto statusą turėjęs Dancigas (dab. Gdanskas). 1924–1936 m. lenkai prie Baltijos jūros pastatė didelį Gdynės uostą.

1938 m. Vokietija pareikalavo, kad Dancigas būtų prijungtas prie Vokietijos, o per Dancigo koridorių būtų padarytas eksteritorialus vokiečių koridorius. Lenkijai nesutikus, atsirado dar viena dingstis pradėti invaziją į Lenkiją.

Geopolitikos pagrindai: Rusija

Rusijos karai visos jos istorijos metu buvo susiję su galimybe kontroliuoti išėjimus į šias keturias jūras: Baltijos, Viduržemio, Juodąją ir Kaspijos.

Kada Rusija tapo imperija?

1721 m. rugpjūčio 30 dieną, po 21-ių metų karo, buvo sudaryta sutartis tarp Rusijos ir Švedijos. Rusija pirmą kartą gavo išėjimą į Baltijos jūrą ir prisijungė prie savo teritorijos Ingriją, dalį Karelijos, Estlandiją. Nuo šio momento Rusija tapo europietiška valstybe. Tai pažymint 1721 m. spalio 22 d. senatorių prašymu Petras priėmė Tėvynės Tėvo, Didžiosios Rusijos imperatoriaus ir Petro Didžiojo titulą.

Kada žlugs Rusijos imperija?

Atsakymas paprastas – kai tik nebegalės kontroliuoti išėjimo į šias geopolitiškai svarbias jūras. Be Baltijos ir be Krymo neįmanoma kontroliuoti europinės erdvės – visos karinio laivyno bazės yra šiaurėje ir priklausomos nuo sezoniškai užšąlančių uostų.

Todėl Rusija aktyviai naudoja visas ekonomines ir politines galimybes kurti ir išlaikyti savo bazes užsienyje. (Prisiminkime, kad po to, kai didžiausias Kipro bankas buvo „padovanotas” Rusijos oligarchams, tai išnaudojama kaip alternatyva į keblią situaciją patekusioms bazėms Sirijoje).

Rusijos karinės bazės užsienyje, iliustracija iš kommersant.ru:

Vienas pirmųjų, kurie atvirai išdėstė, kaip sustabdyti Rusijos ambicijas ją padalinant į daug mažų valstybių, neleidžiančių jai išeiti prie minėtų jūrų, buvo žymus geopolitikas Zbignevas Bžezinkis, rašęs apie tai savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta” („The Grand Chessboard”, išleista 1998 m.).

Nuotr. iš Lenkijos prezidento kanceliarijos archyvo

Žemių supirkimo istorija: pamokantys prekybiniai sandėriai

Supirkti žemes gerokai patikimiau, o kartais ir pigiau, nei kariauti.

Žemių supirkimas – (prieinamiausias) teisėtas būdas daryti įtaką konkrečiai teritorijai. Istorijoje žinomi atvejai, kai buvo peržiūrimi karinių užgrobimų rezultatai, bet ekonominiai sandoriai peržiūrimi itin retai.

Prisiminkime kelias pamokančias prekybinių sandėrių istorijas.

Niujorko Manhetenas

1626 m. Peteris Mineitas (Peter Minuit) iš vietinių indėnų nupirko salą už daiktus, kurių vertė buvo 60 guldenų (apie 24 doleriai). Pirko, o ne užgrobė, nes pagal Olandijos įstatymus tai buvo teisėtas nuosavybės įsigijimas, o ne užgrobimas ginklu. Dabartinė žemės saloje vertė siekia 49 mlrd. dolerių.

Aliaska

Sandėris tarp Rusijos ir Amerikos, kai 1867 m. už 7,2 mln. dolerių buvo parduota Rusijai priklausiusi teritorija (apie 1,5 mln. kv. km žemės) Šiaurės Amerikoje. Kad suvoktume šio sandorio vertę, galima pasakyti, kad vienintelis tuo metu trijų aukštų pastatas Niujorko centre valstijos biudžetui kainavo daugiau, nei visa Aliaska Amerikos vyriausybei. Tarp kitko, nors pinigų už tai Rusija taip ir negavo, sandėris laikomas baigtas ir niekas net nemano jo peržiūrėti.

Palestina

Aktyvus žemės supirkimas Palestinoje praeito amžiaus pradžioje sukūrė prielaidas naujos valstybės atsiradimui...

Žaidėjai: 1. Tarptautiniai investuotojai 2. „Еuroazijatai” iš Rusijos

Žaidėjai Nr. 1: „Žemių užgrobime” dalyvaujantys tarptautiniai „investuotojai”

2007–2008 m. nederlius, nepalankios klimatinės sąlygos ir maisto produktų trūkumas pasaulyje lėmė kainų už žemę kilimą, kartu didėjant žmonių skaičiui (2050 m., tikėtina, jis sieks 9 mlrd.). Maisto produktus importuojančioms šalims – Saudo Arabijai, Pietų Korėjai, Japonijai ir kt. – padėtis kėlė nerimą.

Nuo šio momento ir prasidėjo „aukso karštinė” įsigyjant žemę.

Tarptautiniai geopolitikos ekspertai pažymi, kad žemės pardavimų srityje susiklostė nesveika situacija, kuri įgijo net „žemės užgrobimo” pavadinimą ir savo savybėmis primena agrarinę šalių kolonizaciją, kur vietos gyventojai dėl silpnos ekonomikos nėra pajėgūs konkuruoti su stambiomis korporacijomis.

Blogą panašumą su agrarine kolonizacija didina tai, kad derlius, gaunamas iš įgytos žemės ar ilgalaikės nuomos, nepatenka į vietinę rinką, o yra išvežamas iš šalies teritorijos. Maisto produktų stygius verčia didinti importą iš tų pačių šalių, į kurias buvo išvežtas derlius. Tai gimdo ne tik nepasitenkinimą, sukilimus ir vyriausybių griūtis, bet ir sukelia masines savižudybes smulkių fermerių tarpe, nes jie lieka be pajamų šaltinio.

Derlingiausių žemių „užgrobimas” („land grabbing”), iki tol vykęs besivystančiose ir neturtingose valstybėse, persikėlė į Europos centre esančias šalis.

2014 m. tyrimuose „Žemių užgrobimas ir koncentracija Europoje” buvo publikuoti faktai:

* Europoje 3 proc. žemės savininkų savo rankose sukaupė 50 proc. žemės ūkio naudmenų.

* Vokietijos, Ispanijos, Austrijos, Prancūzijos žemės tapo ekonominių spekuliacijų objektu agroverslo gigantams, finansiniams fondams, augančioms Kinijos įmonėms ir Rusijos oligarchams.

Daugiau apie tai rašyta čia: http://temi.repubblica.it/limes/il-land-grabbing-arriva-in-europa/47647.

Šiame žemėlapyje mėlynais skrituliukais pažymėtos šalys investuotojos, aktyviai superkančios ir ilgam laikui nuomojančios žemę:

Oranžiniais skrituliukais pažymėtos šalys - (potencialūs) investuotojų taikiniai, skaičiumi „2” – Lietuva:

Žaidėjai Nr. 2: „Еuroazijatai” iš Rusijos

Aleksandras Duginas – dabartiniam Kremliaus režimui artimas rusų mąstytojas, politologas ir filosofas, pasižymėjęs kaip imperialistinių geopolitinių idėjų skleidėjas. Jis svajoja sukurti buvusios SSRS teritorijoje Eurazijos imperiją ir ragina aktyviau kovoti su Vakarų valstybių, ypač Amerikos, įtakoms, kartu stiprinant kaimyninėse valstybėse Rusijos įtaką.

Dabartinei Rusijos valdžiai įtakingo mokslų daktaro Aleksandro Dugino knyga „Geopolitikos pagrindai" (1997) tapo ne tik mokymo priemone karo mokyklose, bet ir „stalo“ knyga užsiimantiems ar besidomintiems Rusijos užsienio politika ir jos geopolitiniais tikslais.

A. Duginas apie Baltijos šalis:

„Ką gali duoti Baltijos šalys? Jos nebus prorusiškos. Jos bus arba labai antirusiškos, arba tiesiog antirusiškos. Rusijai vis tiek. Tai jau yra NATO narės, mes nebegalime jų sulaikyti. Lietuva, Latvija ir Estija padarė viską, kad taptų absoliučiais Rusijos priešais.

O Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis. Vienaip ar kitaip, lengvai ar sunkiai.

...Kremlius vargu ar imsis įgyvendinti kokius nors griežtus revoliucinius veiksmus šalyse, priklausančiose NATO. Bus ekonominis poveikis, turto supirkimas, siekiant įvesti kontrolę.“

Išvados

Galima tikėtis, kad šių dviejų grupių – „investuotojų” ir „euroazijatų” – interesai Pabaltijo kraštuose sutaps. Viena vertus, bus galima džiaugtis, jei ši konkurencija pakels žemės kainas ir praturtins Lietuvos piliečius.

Tačiau jei pirmąją grupę stimuliuoja tik būsimas pelnas, tai antrosios grupės interesas, be pelno – ideologiniai ir toli siekiantys geopolitiniai tikslai...

Akivaizdu, kad žemės pardavimo užsieniečiams procese geopolitinis aspektas Lietuvos santykiuose su Rusija yra visiškai ignoruojamas. Tai rimta politinė ir ekonominė klaida.

Mes matome, kaip aktyviai Rusija priešinasi Ukrainos įtraukimui į Europos integracinius procesus. Tai susiję su karinio laivyno baze Kryme. Nes išėjimo į Juodąją jūrą ir tiesioginio išėjimo į Baltijos jūrą praradimas susilpnina Rusijos įtaką šiuose regionuose.

Jei mūsų tikslas kuo greičiau išparduoti savo gimtą Lietuvos žemę, kuri yra suvokiama kaip Rusijos geopolitinis interesas gauti tiesioginį išėjimą į Kaliningradą ir Baltijos jūrą, tai tokie tikslai niekaip nedera su liberaliu pragmatizmu ir sveika nuovoka.

Istorija ir tendencijos

Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo nuo Vokietijos pretenzijų dėl Sudetų žemių Čekijos teritorijoje...

Čekijoje 2009 m. trečdalis žemės ūkio naudmenų priklausė užsieniečiams. Ne taip senai visuomenėje audringą reakciją sukėlė faktas, kai Vokietijos pilietis pardavė 60 ha žemės Vokietijoje, kad už gautus pinigus nusiprktų 1200 ha žemės Čekijoje...

Čekijos žemės savininkai negali konkuruoti su Vokietijos žemdirbiais (kaip ir Lietuvos žemdirbiai) dėl diskriminacinės dotacijų politikos ES.

Užsieniečius iš Austrijos ir Vokietijos traukia palyginus žema žemės kaina ir tai sukelia nacionalinio nepasitenkinimo didėjimą Čekijos gyventojų tarpe.

Technologija?

Įsivaizduokime ekonominę krizę pergyvenančios šalies situaciją

Šalyje sunkios krizės pasekmės:

* nepakankama parama (kompensacijos) žemdirbiams iš valdžios pusės

* žemos išaugintos produkcijos supirkimo kainos

* didelis ūkių įsiskolinimo lygis

* dideli mokesčiai

* skurstantys žemdirbiai atiduoda už skolas savo ūkius perpardavėjams ir išvažiuoja į miestus bei kitas šalis.

Tokiame ekonomikos fone šalyje per tarpininkų tinklą (nes žmonės greičiausiai priešiškai vertins žemės pardavimą užsieniečiams, nors tai įstatymu bus leidžiama) aktyviai superkama žemė ne tik dėl būsimo pelno. Panaudojant oligarchų finansinius resursus, diena po dienos realizuojamas ne tik ekonominis, bet ir ideologinis bei geopolitinis uždavinys, superkant sklypą po sklypo.

Ilgai nuslėpti tikruosius tikslus nebus įmanoma, ir vėliau ar anksčiau paaiškėjus, kokios gali būti geopolitinės pasekmės, kyla nepaklusnumo akcijos ne tik prieš perpardavinėtojus, bet ir prieš užsienio pirkėjus. Situacija kaista.

Tarptautinės organizacijos bando tai išspręsti taikiu būdu, tačiau turės pripažinti, kad viskas padaryta teisėtai.

Privati nuosavybė – šventas reikalas.

Gyventojai, laikydami save apgautais, nebus linkę su tuo taikstytis. Nacionalizmo pakilimas prieš naujus žemės savininkus pagimdys fizinio pasipriešinimo, o gal net teroro bangas. Kad užkirstų tam kelią, tarptautinės organizacijos naujiems savininkams, savo nuosavybės apgynimui, leidžia sukurti savo valstybę, valdžią ir armiją.

Sakysite nerealu? Pasakos? Sąmokslo teorijos?

Ši istorija galėtų vystytis, kaip su Dancingu ir koridoriaus į jį sukūrimu Lenkijoje. Arba – kaip su Sudetų kraštu Čekijoje. Arba – kaip su Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau realiame gyvenime viskas būna gerokai paprasčiau...

Štai pavyzdys.

(Šiame žemėlapyje pavaizduota, kaip nuo 1917 m., kai Izraelio valstybės dar nebuvo, iki mūsų laikų keitėsi palestiniečiams ir žydams priklausančios žemės santykis. Geltonai pažymėta palestiniečių žemė, žaliai – žydų.

Žemėlapyje kairėje – padėtis 1917 m.

Viduryje – 1946 m. 90 proc. žemės priklauso palestiniečiams. Nusipirktose žemėse jau įsikūrusios ir žydų naujakurių gyvenvietės.

Dešinėje – 1947 m. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja inicijuoja vakarų Palestinos padalijimo į dvi valstybes planą. Palestiniečių lyderiai su juo nesutinka, prasideda sukilimai., – red. past.)

(Žemėlapyje kairėje – 1948-1949 m. Žydų bendruomenė paskelbia naują nepriklausomą Izraelio valstybę. Įsikišus kaimyninėms arabų šalims, prasideda pirmasis arabų-Izraelio karas. Jo rezultatas – istorinė Palestina liko padalinta į tris dalis. Po 1949 m. paliaubų Izraelis kontroliavo 77 proc. teritorijos.

Žemėlapyje dešinėje – padėtis 2012 m., – red. past.)

Visą S. Lapėno pranešimą rasite čia.