„Kai niekieno nebėra“

2000-aisiais metais periodiniame leidinyje „Элементы“ išėjusiame straipsnyje, „Kai niekieno nebėra“,Aleksandras Duginas revoliuciniu požiūriu trumpai aptaria postmoderno istorinę ir idėjinę situaciją.

Anot Dugino, postmodernybėje įsigalėjusi kapitalistinė sistema gimdo politinę apatiją ir indiferentiškumą ir, vietoje atvirų represinių priemonių prieš nonkonformistinius veikėjus bei elementus, pati kuria fiktyvius judėjimus bei pseudoalternatyvas (kokių apstu galime aptikti tiek pasaulio, tiek Lietuvos politiniame gyvenime); iškeliama nauja idėjinė antisisteminės kovos strategija, prognozuojanti neišvengiamą globalistinės sistemos krachą.

Istorinė situacija, kurioje mes randamės labai greitai kinta. Per keleris metus praeina ištisos epochos, taip traukdamos ir greitindamos ideologinių transformacijų ritmą. Taip yra su filosofija, ideologija, politologija ir religijos istorija. Tai veda mus prie paradoksalios situacijos – kuo fundamentalesnės būna permainos, sprogimai ir mutacijos, tuo indiferentiškesnės socialinės refleksijos. Didžios imperijos ir ideologijos griūna, socialiniai ciklai ir politinės istorikos eros baigiasi, bet tarp intelektualų tai neišprovokuoja jokio entuziazmo, o tiktai žiovulį. Mūsų laikmečio istoriniai ir filosofiniai apmąstymai, jo aksiomos ir procesai tiesiog kelia juoką. Esamos minties linijos bendrasis vardiklis yra tuštuma. Įvairūs draudimai ir apribojimai pranyko, pilkos vietos nusispalvojo, prarasti elementai buvo atgauti, bet trūksta liudininko, kuris iš visos šios atskleistos prabangos galėtų daryti išvadas.

Įdomiausia dramos dalis bus atlikta priešais tuščią salę.

O tuo tarpu… Iš istorinės idėjų ir tautų, teorijų ir religijų, geopolitinių blokų ir techninių pasirinkimų įvairovės, priešais pat mūsų akis formuojasi kažkas visiškai naujo. Vienas Pasaulis, viena žmonija, viena istorijos logika.

Yra dvi dominuojančios pažiūros į tokią tikrovę – nuosaikus optimizmas ir indiferentiškumas. Tai ir yra viso košmaro esmė. Tie, kurie buvo (arba laikė save) istoriniais subjektais, pasitinka savo galą su nuosaikiu optimizmu arba indiferentiškumu. Abiejų pusių mechanika ir dinamika, jos perkombinavimai ir priešingumai kuria permatomus esamų apmąstymų labirintus, be jokios veiklos ar naujų idėjų, jokio dramatizmo.

Atrodo, kad visos istorinio proceso – pasaulinio konflikto – pusės pareiškė savo pralaimėjimą. Reikalas tame, kad pralaimėjimas, nusivylimas ir „rezignacija“ matosi visose pusėse ir groja niūria amžinojo žmonijos galo eschatologine melodija.

Spraga, koma, blankus aiškiai dirbtinės tamsos permatomumas… Nėra jokio gyvenimo, bet nėra ir mirties. Vienas Pasaulis yra priešmirtinio apalpimo paradigma, apsimetanti, kad truks amžinai. Pergalė prieš mirties baimė buvo pasiekta per kraštutinį gyvenimo išsekinimą. Neegzistavimo egzistavimą. Privalomos raminamųjų dozės paskirtomos lygiai ir širdingai. Tik keli maištautojai reikalauja griežtesnių priemonių.

Yra ir (vos įmanoma) galimybė permatomam trečiam požiūriui į faktu tapusią Istorijos pabaigą.

Yra keletas maištautojų su savo idėjomis dėl laiko pabaigos, bet vargu ar tai iššauks platesnį visuomenės susidomėjimą. Žmonės paliko savo idėjas apie saulėtą pasaulį požeminėje tamsos imperijoje. Uždarytos kontrolės visuomenės, kuriose visa tikrovė pranyksta tamsoje. Sartro kalėjimas be sienų: pagaliau jis statomas ir pritaikomas visuomenei.

Bet…

Esamu momentu mes visi nustatinėjame savo diagnozę. Mes ją vertiname patys. Mes atsinešame naują strategiją.

Sunku patikėti, kad šiais laikais kas nors galėtų rimtai ketinti priešintis Sistemai iš vidaus. Jei tokia galimybė ir iškils, paimsime ją nedvejodami. Net jei kova atrodys aiški, būtų beviltiška ir desperatiška iššauti mirtiną šūvį. Sukilimas turi tikslą pats savaime. Bet ar sistema suteiks mums net minimalią erdvę sukilimui? Jai to nereikia, nes tai reikštų atsibusti virtualiame filmo siužete. Sistema yra tokia supasyvėjusi, kad jai nereikia infiltruoti provokatorių į nonkonformistinius judėjimus. Ji išmoko sukurti savo pačios „revoliucinius“ kvazisubjektus, nonkonformizmo šešėlius, netikrus kraštutinumus.

Bendrosios „sukilimo iš viddaus“ teorijos konceptualinė suma, kuri yra savaime itin aktuali, yra išreikšta nacionalbolševizmo teorijoje. Tai yra mūsų strategijos esmė. Tai yra visiškai realu, pageidautina ir aktualu. Nėra jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų pakirsti mūsų įsitikinimą mūsų paradigmos teisingumu ir ideologiniu tobulumu. Bet pagrindinis dalykas dėl to jau buvo pasakytas. Dabar sugrįžkime į tą tikrovę, kurioje išorinė veikla ir akis į akį vykstantys konfliktai – netgi Šmito partizano[1] atveju –nebeegzistuoja. Tokioje situacijoje mums reikalinga nauja strategija, nauja ontologija ir nauja istoriosofija dėl Revoliucijos subjekto.

Nacionalbolševizmas stovi priešais galutinės metamorfozės perspektyvą. Jo reikalas yra išspręsti klausimą kaip pulti priešą ne tuo atveju, kai jis laimi, bet tuo atveju, kai jis jau yra laimėjęs. Ką tokį bus galima pulti, kai niekieno nebėra – nei mūsų pusėje, nei jų?

Nusisukdami nuo šio indiferentiškumo ir nerodydami nei mažiausio optimizmo dėl mūsų pačių situacijos, mes skelbiame nuosprendį šiam pasauliui, būdami visiškai įsitikinę, kad jis tuoj subyrės. Šis procesas tik atrodo amžinas, bet iš tiesų jis įvyks per vieną akimirką.

Problema tame, ar galime šį procesą pagreitinti. Dėl to nėra jokio tikrumo.

Bet jis ir pats įvyks. Ir bankininkų, vadybininkų, šou-biznierių, dizainerių, diplomatų, žurnalistų, analitikų, programuotojų ir kino žvaigždžių gauja bus akimirksniu nušluota nuo žemės paviršiaus. Koks brutalus, vientisas ir drastiškas finalas. Vieno Pasaulio finalas.

Sistema išmoko labai gudriai ir veiksmingai simuliuoti savo alternatyvas. Ji sukūrė pseudorevoliucijų hologramas. Ji nustūmė bet kokios opozicijos narius tik tam, kad po to juos kankintų. Tai tik tam, kad pratęstų savo iškrypusią, agonizuojančią pramogą.

Naujoji strategija randasi visiškame paneigime. Tai yra heraldiškas pabaigospranešimas.

Kaip ten bebūtų, tai yra tikra. Be jokios abejonės. Tikrai. Tai neturi būti iš naujo peržiūrima. Iliuzijų ir kvailų haliucinacijų meistras, kabalistinis Harak-Rachael paaštrėjęs per beprotiškus košmarus. Viskas suskaičiuota, pasverta ir padalyta[2].

Laiko pabaiga bus galutinė. Be jokios žmogiškos rankos pagalbos nuo uolos nukrisiantis akmuo padarys galą siaubingajam jų istorijos kolosui.

Mūsų istorija kitokia. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Jos vardu stosime prieš galutinį paliudijimą – nepabėgsi pirmiausia nesumokėjęs kainos.

Pilku krauju persisunkę švininiai debesys. Viešpaties rūstybės girnos yra materialiniai instrumetai, kuriuos privaloma suprasti tiesiogiai, su fiziniu iliustratyvumu. Vienas Pasaulis, postmoderno pasaulis, bus sutraiškytas milžiniškų girnų.

Ir joks raumuo nesujudės suinteresuoto stebėtojo veide. Šį vaidmenį pasirinkote patys.

Jūs pasirinkote. Jūs pralaimėjote. Dabar kaltinkite pačius save. Esate nerverti netgi priešų, t. y. mūsų.

- Когда никого нет…, Элементы №9

[1] Vokiečių juristo ir politinio mąstytojo Karlo Šmito (Carl Schmitt) (1888 – 1985) 1962-aisiais paskelbta „partizano teorija“ XX amžiaus istorijos pavyzdžiais iliustruoja ir išplėtoja dar 1932-aisiais jo paties iškeltą politiškumo, kaip draugo ir priešo apibrėžimo bei tarpusavio santykio, sąvoką. Skirtingai nei „riboti“ ikimoderno karai, pasižymėję civilizuotomis taisyklėmis tarp kariaujančių „civilizuotojo pasaulio“ šalių ir dėl to nekėlę egzistencinės grėsmės pačių valstybių vadovams ar santvarkoms,  modernieji „totaliniai“ karai vyksta dėl valstybių, vadų ir santvarkų išlikimo, nes siekia visiško viešpatavimo ir priešo sunaikinimo (tai, ką Nyčė įvardijo „didžiąja politika“). „Partizanas“ išreiškia XX amžiuje išplitusį politinio subjekto tipą, dalyvaujantį partizaniniuose karuose, revoliucijose; jį Šmitas apibrėžė pagal keturis bruožus – (1) nereguliarumą, (2) stiprų politinį, idėjinį angažuotumą, (3) taktinį lankstumą ir greitį, (4) „teluriškumą“, t. y. glaudžias sąsajas su žeme ir vietine šalimi. Šito pavyzdžiais, tarp kitų, būtų galima įvardyti tiek Mao Dzeduno vadovautą Kinijos partizaninį judėjimą, tiek ir Ho Ši Mino vadovautą Vietnamo kariuomenę bei revoliucionierius kaip Če Gevara.

[2] Užuomina į Senojo Testamento Danieliaus knygos 5-ame skyriuje esančią istoriją apie Babilono karalių Belšazarą ir ant sienos pasirodžiusią frazę „menel, tekel, parsin“ (suskaičiuota, pasverta, padalyta“). „Pasakojama apie Babilono karaliaus Belšazaro puotoje įvykusį dalyką: „Būdamas apsvaigęs nuo vyno, Belšazaras įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, jo tėvo Nebukadnezaro paimtus iš Jeruzalės Šventyklos, kad gertų iš jų karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės. Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens. Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karališkųjų rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką. Karaliaus veidas pabalo, jo mintys kėlė jam klaiką. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo. Karalius pašėlo garsiai šaukti“. Ant sienos buvo užrašyti šie žodžiai: „MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN“. Pranašas Danielius taip juos išaiškino: „’MENE’ – Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir privedė ją prie galo; ‘TEKEL’ – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; ‘PERES’ – tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams“. Toliau yra rašoma, kaip žlugo Babilonas.“ (Kun. Oskaras Petras Volskis,„Mene, tekel, parsin“ – šventvagystės kaina“).

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/08/24/aleksandras-duginas-kai-...