„Globalinis judėjimas ir jo priešai“

LEIDĖJŲ ŽODIS

Siekdami supažindinti savo tautiečius su elemantariausia pasaulinės geopolitikos problematika kaip nedidelį naują„Nacionalisto bibliotekos“ leidinį pateikiame ištrauką iš rusų tarptautinių santykių profesoriaus Aleksandro Dugino veikalo „Ketvirtoji politinė teorija“.

Autorius paaiškina pasibaigus Šaltajam karui susiklosčiusią esamą vienapolę geopolitinę pasaulio tvarką kaip Jungtinių Valstijų ir globalizmo įsigalėjimą didžiojoje pasaulio dalyje ir šios padėties kaitą. Trumpai ir aiškiai bendrais bruožais išdėstomos tiek amerikietiškos – globalistinės pasaulio geopolitinės ateities – tiek ir iš Amerikos imperializmo hegemonijai vienaip ar kitaip besipriešinančių jėgų kylančios ateities vizijos. Leidžiama suprasti, kad nepaisant „kosmetinių“ techninių skirtumų, visos išvardijamos amerikietiškos geopolitinės vizijos yra vienodai surištos su globalizmu ir tuo yra priešiškos nacionalinių valstybių suverenumui.

Kaip daugelis gali žinoti, pats Duginas yra vadinamosios Eurazijos – kurioje vedantis vaidmuo beveik garantuotai turėtų atitikti Rusijai – geopolitinio projekto šalininkas.

Dugino, kaip aršaus globalizacijos, liberalizmo ir parlamentinės demokratijos kritiko įžvalgos ir dabar vyraujančios globalistinės sistemos kritika neabejotinai savyje turi daug tiesos ir todėl šiuos Dugino minties aspektus mes be jokios abejonės vertiname teigiamai.

GLOBALINIS JUDĖJIMAS IR JO PRIEŠAI

SUABEJOJIMAS PASAULINE TVARKA

Kaip koncepcija, „Naujoji Pasaulio Tvarka“ (NPT – New World Order) buvo išpopuliarianta konkrečiu istoriniu momentu – būtent vėlyvais 1980 – aisiais besibaigiant Šaltajam karui, kai tikras globalinis bendradarbiavimas tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos buvo imamas laikyti ne tik įmanomu, bet labai galimu. NPT tikriausiai buvo Sovietinių socialistinių ir Vakarų kapitalistinių politinių formų sintezę ir artimą Sovietų Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą regioninių konfliktų atveju, pavyzdžiui, Pirmame Persijos įlankos kare 1991 m. numačiusios susiliejimo teorijos produktas. Tačiau Sovietų Sąjungai netrukus po to žlugus, NPT projektas natūraliai buvo padėtas į šalį ir užmirštas.

Po 1991 m. NPT buvo laikoma kažkuo besiformuojančiu mūsų akivaizdoje – JAV globalinės hegemonijos vedamas vienapolis pasaulis. Tai gerai apibūdinta F.Fukyam‘os utopiniame darbe „Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus“.[1] Ši pasaulio tvarka ignoravo visus kitus galios polius išskyrus JAV ir jų sąjungininkus, Vakarų Europą ir Japoniją. Ji buvo sukurta kaip laisvosios rinkos ekonomikos, politinės demokratijos ir žmogaus teisių ideologijos universacija – visi šie komponentai buvo priimti kaip visoms pasaulio šalims primetamos globalinės sistemos dalys.

Tačiau skeptikai manė, kad tai gana iliuziška ir, kad skirtumai tarp šalių ir tautų iš naujo pasireikš kitomis formomis, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusia Samuelio Huntingtono „civilizacijų susidūrimo“[2] teze arba etniniais ir religiniais konfliktais. Kai kurie ekspertai, ypač John Mearsheimer[3], vienapoliškumą laikė ne „tinkama“ pasaulio tvarka, o verčiau „vienapoliu momentu“.

Bet kokiu atveju, visuose šiuose projektuose abejojama esama nacionalinių valstybių ir nacionalinio suverenumo tvarka. Vestfalinė sistema³ nebeatitinka esamos globalinės jėgų pusiausvyros. Nauji transnacionalinio ir subnacionalinio masto veikėjai patvirtina savo augančią įtaką ir matosi, kad pasauliui reikia naujos tarptautinių santykių paradigmos.

Taigi šiuolaikinis pasaulis kokį jį turime šiandien negali būti laikomas tikrai įgyvendinta NPT. Nėra jokios apibrėžtos pasaulinės tvarkos. Ką turime vietoje to yra judėjimas iš vienos XX a. pažinotos paradigmos link kažkokios kitos dar pilnai neapibrėžtų savybių paradigmos. Ar ateitis tikrai bus globali? Ar įsiviešpataus regioninės tendencijos? Ar bus viena unikali pasaulio tvarka? O gal vietoje to bus įvairios vietinės ar regioninės tvarkos? Arba, galbūt, turėsime susidurti su globaliniu chaosu? Tai dar neaišku. Kaita dar neįvykusi. Mes gyvename vidury šios kaitos.

Jei globalinis elitas, o visų pirma – Amerikos politinis ir ekonominis elitas turi aiškią ateities viziją – o tai yra gana abejotina, aplinkybės gali įgyvendinti jos praktinį įgyvendinimą. Tačiau jei globaliniam elitui pritrūks konsensusą turinčio projekto, klausimas taps daug sudėtingesniu.

Tad užtikrintas tėra judėjimo į naują paradigmą faktas. Tačiau paradigma, kaip tokia, yra gana neaiški.

PASAULINĖ TVARKA IŠ AMERIKIETIŠKOS PERSPEKTYVOS

Jungtinių Valstijų pozicija šios kaitos metu yra absoliučiai užtikrinta, bet ilgalaikėje perspektyvoje yra abejotina. Dabar JAV patiria savo globalinio imperinio viešpatavimo testą ir turi susidoroti su daugeliu įššūkių, kai kurie iš jų gana nauji ir originalūs. Tai galėtų vykti trimis skirtingomis kryptimis:

1. Kuriant Amerikos imperiją stricto sensu su konsoliduota ir techniškai bei socialiai išvystyta centrine vieta arba imperiniu branduoliu su suskaldyta ir fragmentuota, pastovioje ant chaoso balansuojančios nesantaikos būsenoje esančia periferija. Atrodo, kad neokonservatoriai yra būtent už tokį planą.
2. Skatinant daugiašalį vienapoliškumą kuriame JAV bendradarbiautų su kitomis draugiškomis galiomis (Kanada, Europa, Australija, Japonija, Izraeliu, Arabų sąjungininkais ir galimai su kitomis šalimis) spręsdama regionines problemas ir spausdama „piktavales šalis“ (kaip Iranas, Venesuela, Baltarusija ar Šiaurės Korėja), arba neleisdama kitoms galioms įgyti regioninę nepriklausomybę ir hegemoniją (Kinija, Rusija ir t.t.). Atrodytų, kad į šią viziją linkę Demokratai ir prezidentas Obama.
3. Skatinant spartėjančią globalizaciją su pasaulinės vyriausybės sukūrimu ir greita nacionalinių valstybių desuverenizacija teisiniais pagrindais (pavyzdžiui, G. Soroso strategijos reprezentuojamas CFR[4] projektas) globalinio elito valdomų „Jungtinių Pasaulio Valstijų“ naudai.

JAV dažnai atrodo tuo pačiu metu skatinanti visas tris strategijas kaip dalį daugiavektorinės užsienio politikos. Šios trys JAV strateginės kryptys sukuria globalinį tarptautinių santykių kontekstą, JAV esant esminiu pasaulio scenos žaidėju. Apart matomų skirtumų, šios trys ateities vizijos turi esminių bendrybių. Bet kokiu atveju JAV yra suinteresuota savo strateginio, ekonominio ir politinio viešpatavimo įtvirtinimu; savo kontrolės kitiems globaliniams žaidėjams stiprinimu ir tų žaidėjų silpninimu; laipsniška arba greita dabar esančių daugiau ar mažiau nepriklausomų valstybių desuverenizacija ir tariamai „universalių“ Vakarų pasaulio vertybes atsipindinčių vertybių, t. y. Liberaliosios demokratijos, parlamentarizmo, laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir t.t. propagavimu.

Tad susiduriame su tvirtame ir regimai pastoviame geopolitiniame stovyje esančiu šiuolaikiniu pasauliu, kuriame JAV yra branduolys ir jos įtakos (strateginės, ekonominės, politinės, technologinės, informacinės ir t.t.) spinduliai ar svertai persmelkia visą likusį pasaulį, priklausomai nuo įvairių šalių socialinės valios jėgos bei ją atmetančių ar priimančių etninių ir religinių grupuočių. Tai yra savotiškas visos planetos mastu veikiantis imperinis tinklas.

Šis ,,amerikonocentrinis‘‘ globalinis geopolitinis stovis gali būti apibūdinamas keliais aspektais:

Istoriškai: JAV save laiko Vakarų civilizacijos logine išvada bei viršūne. Vienu metu tai buvo pristatyta kaip Amerikos „Akivaizdus likimas“, o paskui – per Monroe doktriną.[5] Dabar jie kalba apie „universalių“ žmogaus teisių normų primetimą, demokratijos, technologijos, laisvosios rinkos institucijų ir t.t. propagavimą. Bet iš esmės mes paprasčiausiai susiduriame su atnaujinta iš Romos imperijos, viduramžių krikščionybės, modernybės ir Apšvietos bei kolonializmo, šiandieniniams postmodernizmo ir ultraindividualizmo reiškiniams perduota Vakarų universalizmo tąsa. Istorija laikoma vienareikšmiu ir monotonišku technologinio ir socialinio progreso ir augančio individų išsilaisvinimo nuo visų rūšių kolektyvinių tapatybių, procesu. Taigi tradicija ir konservatizmas laikomos kliūtimis laisvei ir todėl turėtų būti atmesti. JAV yra šio istorinio progreso priešakyje ir turi teisę, pareigą ir istorinę misiją vesti istoriją šiuo keliu vis pirmyn ir pirmyn. JAV istorinis egzistavimas atitinka žmonijos istorijos raidą. Tad kas yra „amerikietiška“, tas ir „universalu“. Kitos kultūros arba turi arba amerikietišką ateitį, arba ateities neturi visai.

Politiškai: globalinėje politikoje yra labai svarbių kaitą apibrėžiančių tendencijų. Modernybės politinės minties viršūnė buvo liberalizmo pergalė prieš alternatyviąsias modernybės politines doktrinas – fašizmą ir socializmą. Liberalizmas tapo globalus ir virto vienintele įmanoma politine sistema. Dabar jis progresuoja toliau link postmodernios ir postindividinės politikos koncepcijos, kuri bendrai apibūdinama kaip posthumanizmas. JAV tame ir vėl vaidina esminį vaidmenį. Globaliai JAV propaguojama politikos forma yra liberaldemokratija. JAV remia liberalizmo globalizavimą, taip rengdama sekantį žingsnį į politinę postmodernybę, kokia apibūdinama garsiojoje Hardt ir Negri knygoje Imperija. Išlieka šioks toks atstumas tarp liberaliojo ultraindividualizmo ir tikrai postmodernaus posthumanizmo, propaguojančio kibernetiką, genetinę modifikaciją, klonavimą ir chimeras. Bet pasaulio periferija vis dar stovi prieš universalizacijos procesą – spartėjantį visų holistinių socialinių vienetų naikinimą ir visuomenės fragmentizaciją bei atomizaciją, įskaitant ir technologijų naudojimą (internetas, mobilieji telefonai, socialiniai tinklapiai), kuriame pagrindinis veikėjas visada būna griežtai nuo betkokio organiško kolektyvinio socialinio konteksto atskirtas individas.

Svarbus dualistinės demokratijos propagavimo prasmės paliudijimas buvo atvirai išdėstytas amerikos karybos ir politikos eksperto Stephen R. Mann parašytame straipsnyje; jis pripažino, kad demokratija gali veikti kaip atsikuriantis virusas, stiprinantis egzistuojančias ir istoriškai subrendusias demokratines visuomenes, bet naikinantis ir verčiantis jai nepasirengusias tradicines visuomenes pasinerti į chaosą. Tad demokratija laikoma veiksminga priemone sukurti chaosą ir iš branduolio kontroliuoti demokratinį kodeksą mėgdžiojančias ir įsivedančias po visą pasaulį išsibarsčiusias kultūras. Šio proceso įrodymai matosi chaotiškoje vadinamojo „Arabų pavasario“ atomazgoje. Pasiekus pilną šių visuomenių susiskaldymą į individualizaciją ir atomizaciją, prasidės antroji fazė: neišvengiamas pačio individo pašalinimas per technologiją ir genetinius žaidimus kuriant „postžmoniją“. Ši „postpolitika“ gali būti matoma kaip paskutinis politinio futurizmo horizontas.

Ideologiškai: yra tendencija JAV savo santykiuose su periferija vis labiau sieti ideologiją ir politiką. Ankstesniais laikais amerikiečių užsienio politika veikė gryno pragmatinio realizmo pagrindu. Jei režimai būdavo proamerikietiški, jie būdavo toleruojami neatsižvelgiant į jų ideologinius principus. Ilgalaikis JAV ir Saudo Arabijos aljansas yra idealus realistinės užsienio politikos praktikos pavyzdys. Tad kai kurios šios šizofreniškos dvigubos moralės savybės buvo ideologiškai priimtos. Tačiau atrodo, kad neseniai JAV pradėjo bandyti gilinti savo demokratijos propagavimą remdamos masinius sukilimus Egipte ir Tunise nepaisant fakto, kad jų vadovai buvo ir patikimi JAV sąjungininkai, ir korumpuoti diktatoriai. Dvigubi JAV politinės ideologijos standartai pamažu nyksta ir progresuoja gilėjantis demokratijos skatinimas. Viršūnė bus pasiekta galimų neramumų Saudo Arabijoje atveju. Tam įvykus ši ideologinė prodemokratinė pozicija bus išmėginta politiškai sudėtingų ir nepalankių aplinkybių.

Ekonomiškai: JAV ekonomika susiduria su Kinijos augimo, energetinio saugumo ir stygiaus, triuškinančios skolos ir biudžeto deficitų bei kritišką atotrūkį ir neprooporcingumą tarp finansinio sektoriaus ir tikrosios pramonės zonos keliamais įššūkiais. Amerikos finansinių institucijų perteklinis augimas arba burbulas sukūrė neatitikimą tarp pinigų ir klasikinės kapitalistų pusiausvyros bei tarp pramonės parūpinamos produkcijos ir vartotojų keliamos paklausos. Tai buvo pagrindinė 2008 m. finansinės krizės priežastis. Kinijos politinė ekonomija bando atkurti savo nepriklausomybę nuo JAV globalinės hegemonijos ir gali tapti pagrindiniu ekonominės konkurencijos faktoriumi. Rusijos, Irano, Venesuelos ir kelių kitų mažų santykinai nepriklausomų šalių kontrolė didelei daliai pasaulyje likusių gamtinių išteklių apriboja JAV ekonominę įtaką. Europos Sąjungos ir Japonijos ekonominis potencialas sudaro du galimus ekonominės konkurencijos JAV polius Vakarų ekonominių ir strateginių rėmų viduje.

Šias problemas JAV mėgina spręsti naudodama ne vien grynai ekonomines priemones, bet ir politinę, o kartais ir karinę jėgą. Tad invaziją į Iraką ir Afganistaną ir šių šalių okupaciją bei atviras ir slaptas intervencijas į Libiją, Iraną ir Siriją  galime būtent taip interpretuoti geoekonominėje ir geopolitinėje perspektyvoje. Domestinės politinės opozicijos ir perversmininkų Rusijoje, Irane ir Kinijoje skatinimas yra kiti panašūs metodai siekiant to pačio tikslo. Tačiau tai tėra techniniai sprendimai. Pagrindinis įššūkis yra kaip organizuoti postmoderniąją ir finansocentrinę ekonomiką aplink vis didėjantį augimą, įveikiant platėjantį atotrūkį tarp tikrosios ekonomikos ir finansinio sektoriaus, kurio logika ir savi interesai tampa vis labiau ir labiau nepriklausomi.

Buvo teigta, kad JAV yra pagrindinis ir asimetrinis dabartinio pasaulinių reikalų judėjimo centre esantis žaidėjas. Kaip pažymėjo Védrine, žaidėjas yra tikroji hypergalia ir esamoji geopolitinė padėtis su visomis viršuje aprašytomis plotmėmis ir tinklais yra sutvarkyta pagal šį amerikietiškąjį branduolį. Tada iškyla klausimas: ar šis žaidėjas pilnai supranta ką daro ir ar jis pilnai supranta ką jis gaus gale, tai yra, kokią jis sukurs internacionalinę sistemą arba pasaulinę tvarką? Nuomonės šiuo svarbiu klausimu skiriasi. Naująją Amerikos Amžių skelbiantys neokonservatoriai yra optimistiškai nusiteikę dėl būsimosios Amerikos imperijos, bet jų atveju yra akivaizdu, kad jie turi aiškią, nors ir nebūtinai tikrovišką Amerikos dominuojamos ateities viziją. Šiuo atveju pasaulio tvarka būtų vienapole geopolitika grįsta Amerikos imperinė tvarka. Tai bent teoriškai turi vieną teigiamą savybę: ji aiški ir sąžininga savo tikslų ir ketinimų atžvilgiu.

Daugiašalininkai yra atsargesni ir kalba apie būtinybę pakviesti kitas regionines jėgas pasidalinti globalinės hegemonijos našta su JAV. Akivaizdu, kad partneriais tegali būti į JAV panašios visuomenės, tad demokratijos skatinimo sėkmė tampa esminiu elementu. Daugiašalininkai veikia ne tik JAV, bet ir Vakarų, kurių vertybės yra, arba turėtų būti paverstos universaliomis, vardu. Jų pasaulinės demokratijos diktuojamos, bet JAV vedamos ateities vizija yra labiau miglota ir ne taip aiškiai apibrėžta kaip neokonservatorių Amerikos imperija.

Dar labiau miglota yra greitėjančios globalizacijos šalininkų iškelta kraštutinė globalinės valdžios vizija. Gali būti įmanoma veiksmingai nuversti esamą suverenių nacionalinių valstybių tvarką, tačiau daugeliu atveju tai tiesiog atvertų kelią labiau archaiškoms vietinėms, religinėms ar etninėms jėgoms bei konfliktams. Vieningos atviros ir būtinai homogeniškos visą žemę apimančios visuomenės vizija yra tokia fantastiška ir utopinė, kad pasaulyje be valstybių daug lengviau įsivaizduoti T.Hobbes‘o „visų karą prieš visus“.[6]

Galimos ateities pasaulio tvarkos vizijos iš JAV ir Vakarų perspektyvos skiriasi tarp konkuruojančių Amerikos elito frakcijų, ideologų ir sprendžiančių asmenų. Logiškiausia ir geriausiai apibrėžta strategija, neokonservatorių vienapolė pasaulio tvarka, tuo pačiu yra etnocentriškesnė, atvirai imperialistinė ir hegemoninė. Kitos dvi versijos yra žymiai neaiškesnės. Tad yra galimas daiktas, kad jos verčiau privestų ne prie pasaulinės tvarkos, o prie netvarkos išaugimo. Richard Haass tarptautinės sistemos paradigmas pagal šias dvi vizijas apibrėžė kaip „nepoliškumą“.

Tad vykstanti kaita bet kokiu atveju iš esmės yra amerikonocentrinė ir pasaulinė geopolitinė padėtis yra sustatyta tam, kad pagrindiniai globaliniai procesai galėtų būti moderuojami, orientuojami, vedami ir kartais kontroliuojami vienos hypergalios žaidėjo, kuris savo darbą atliktų vienas arba su savo Vakarų sąjungininkų ir regioninių vasalinių valstybių pagalba.

PASAULINĖ TVARKA IŠ NEAMERIKIETIŠKOS PERSPEKTYVOS

Viršuje apibūdinta amerikonocentrinė pasaulio perspektyva nors ir būdama svarbia ir centrine globaline tendencija, nėra vienintelė įmanoma tendencija. Gali būti ir yra apmąstymų nusipelnusių alternatyvių pasaulio politinės architektūros vizijų. Yra antrinių bei tretinių žaidėjų, kurie Amerikos strategijų pergalės atveju būtų neišvengiami pralaimėtojai; JAV realizavus savo pasaulinius siekius viską, netgi savo tapatybę prarasiančios, bet nieko negausiančios šalys, valstybės, tautos ir kultūros. Jos yra gausios ir heterogeniškos ir gali būti sugrupuotos į kelias skirtingas kategorijas.

Pirmąją kategoriją sudaro daugiau ar mažiau sėkmingos nacionalinės valstybės, kurios nebūtų patenkintos savo nepriklausomybės praradimu transnacionalinei jėgai – ar tai būtų atvira Amerikos hegemonija, į Vakarus orientuotos pasaulinės valdžios formos, ar chaotiškas nepavykusios tarptautinės sistemos sunykimas. Tokių šalių yra daug – pirmiausia tarp jų yra Kinija, Rusija, Iranas ir Indija, tačiau tarp jų taip pat yra ir daugelis Pietų Amerikos bei islamiškų šalių. Šio judėjimo jos visiškai nemėgsta, dėl gerų priežasčių įtardamos neišvengiamą savo suverenumo praradimą. Tad jos yra linkusios priešintis pagrindinėms amerikonocentrinės geopolitinės vizijos tendencijoms arba jas pritaikyti taip, kad būtų įmanoma išvengti loginių jos sėkmės pasekmių, ar tai būtų imperialistinė, ar globalistinė strategija. Valia išsaugoti suverenumą reiškia natūralų prieštaravimą ir pasipriešinimo tašką Amerikos/Vakarų hegemoninių ar globalistinių tendencijų akivaizdoje. Apskritai tariant, šios valstybės neturi alternatyvios ateities tarptautinės sistemos ar pasaulinės tvarkos vizijos ir tikrai neturi vieningos ar bendros vizijos. Tai, ko jos visos nori ir turi bendro, yra noras išsaugoti tarptautinį status quotokį, koks jis įtvirtintas JT chartijoje, taipogi ir savo pačių, kaip nacionalinių valstybių, suverenumą ir tapatybę esamoje formoje, pritaikant ir modernizuojant jas kaip būtiną vidinį ir suverenų procesą.

Tarp šios savo suverenumą JAV/Vakarų hegemoninių ar globalistinių strategijų akivaizdoje išsaugoti siekiančių nacionalinių valstybių grupės yra:

1. Valstybės siekiančios pritaikyti savo visuomenės pagal Vakarų standartus ir išlaikyti draugiškus ryšius su Vakarais ir JAV, bet taip pat vengiančios tiesioginės ir totalinės desuverenizacijos; tarp jų yra Indija, Turkija, Brazilija ir iš dalies Rusija ir Kazachstanas.
2. Su JAV nesikišimo į savo vidaus reikalus sąlyga pasirengusios bendradarbiauti valstybės, antai Saudo Arabija ir Pakistanas.
3. Tos valstybės, kurios bendradarbiaudamos su JAV griežtai atsižvelgia į savo visuomenės savitumą, filtruodamos tuos Vakarų kultūros elementus, kurie suderinami su jų vietine kultūra ir atmesdami tuos, kurie nesuderinami ir, tuo pačiu, bandydamos pasinaudoti šio bendradarbiavimo dividendais, kad sustiprintų savo nacionalinę nepriklausomybę, kaip kad Kinija ir kartais Rusija.
4. Valstybės siekiančios tiesiogiai oponuoti JAV, atmetančios Vakarų vertybes, vienapoliškumą ir JAV/Vakarų hegemoniją, antai Iranas, Venesuala ir Šiaurės Korėja.

Tačiau visos šios grupės neturi alternatyvios globalinės strategijos, kuri galėtų būti simetriškai palyginama su amerikietiškomis ateities vizijomis, net jei būtų imamos be koncensuso ar aiškiai apibrėžto tikslo. Visos šios valstybės apskritai veikia individualiai ir pagal savo tiesioginius interesus pasaulio arenoje. Skirtumas tarp jų užsienio politikos tėra amerikonizacijos atmetimo radikalumas. Jų pozicija gali būti apibrėžiama kaip reaktyvi. Ši pasipriešinimo strategija, besiskirianti nuo atmetimo iki prisitaikymo, kartais būna veiksminga, o kartais ne. Trumpai tariant, ji nepasiūlo jokios alternatyvios ateities vizijos. Vietoje to, pasaulinės tvarkos ar tarptautinės sistemos ateitis yra laikoma amžinu status quo išsaugojimu, t. y. modernybės, nacionalinių valstybių, Vestfalinės valstybinio suverenumo sistemos ir griežtos egzistuojančios JT chartijos bei konfigūracijos interpretacijos ir išlikimo išsaugojimas.

Antroji šį judėjimą atmetančių veikėjų kategorija susideda iš subnacionalinių grupuočių, judėjimų ir organizacijų, kurios oponuoja Amerikos viešpatavimui globalinio geopolitinio valdymo tvarkos struktūroms dėl ideologinių, religinių ir/arba kultūrinių priežasčių. Šios grupuotės yra ganėtinai įvairios ir skiriasi valstybėse. Dauguma jų pagrįstos su sekuliariąja amerikonizacijos, vesternizacijos ir globalizacijos doktrina nesuderinama religinio tikėjimo interpretacija. Tačiau jos taip pat gali būti motyvuojamos etninių ar ideologinių (pavyzdžiui, socializmo ar komunizmo) motyvų ar doktrinų. Kitos netgi gali veikti regioniniais pagrindais.

Paradoksas yra tas, kad universalizuoti ir suvienodinti visas ypatybes ir kolektyvines tapatybes grynai individualios tapatybės pagrindu siekiantis globalizacijos procesas tokiems subnacionaliniams žaidėjams leidžia lengvai tapti transnacionaliniais – toms pačioms religijoms ir ideologijoms dažnai pasireiškiant skirtingose tautose ir per valstybių sienas. Taigi tarp šių nevalstybinių žaidėjų potencialiai galėtume atrasti kokią nors alternatyvią ateities pasaulinės tvarkos ar tarptautinės sistemos viziją, kuri galėtų būti priešpastatyta Amerikos/Vakarų vedamam judėjimui ir jo struktūroms.

Galime grubiai apibendrinti skirtingas kai kurių svarbesnių subnacionalinių ir transnacionalinių grupuočių idėjas:

• Dabar labiausiai atpažįstama forma yra islamistinė pasaulio vizija, kuri siekia vienos griežta islamo teisės interpretacija grįstos valstybės utopijos arba visą pasaulį po islamo valdžia suvienijančio Visuotinio Kalifato. Šis projektas yra priešiškas tiek Amerikos vedamai kintančiai pasaulio architektūrai, tiek ir egzistuojančiam šiuolaikinių nacionalinių valstybių status quo. Osamos Bin Ladeno Al Qaeda išlieka šitokių idėjų simboliu ir archetipu, o tariamai „pasaulį pakeitę“ dvynius Niujorko Pasaulio Prekybos Centro bokštus nuvertę rugsėjo vienuoliktosios išpuoliai yra tokių tinklų svarbos ir to, kad į juos turėtų būti žiūrima rimtai, įrodymas.
• Kitas toks projektas gali būti apibrėžtas kaip Pietų Amerikos kairės ir asmeniškai Hugo Čavezo reprezentuojamas tarptautinis neosocialistinis planas. Grubiai tariant tai yra nauja nacionalistinių jausmų ir, kai kuriais atvejais, kaip kad Zapatistų ir Bolivijos atveju, etninių jausmų ar Žaliųjų ekologinių kritikų sustiprinta marksistinės kapitalizmo kritikos versija. Kai kurie arabų režimai, antai dar neseniai buvusi Kadafio vadovaujama Libijos Arabų Džamahirija, galėtų būti priskiriami šiai pakraipai. Čia ateities pasaulinės tvarkos vizija pristatoma kaip pasaulinė socialistinė revoliucija, prieš kurią kiekvienoje pasaulio šalyje turėtų vykti antiamerikietiškos išsivadavimo kampanijos. JAV/Vakarų vedamas judėjimas šios grupės matomas kaip klasikinio Lenino kritikuoto imperializmo įsikūnijimas.
• Trečias pavyzdys gali būti randamas Euraziniame projekte (aka daugiapoliškumas, plačiosios erdvės ar didžiosios galios), kuris iškelia savitomis civilizacijomis ir didžiosiomis galiomis paremtą alternatyvią pasaulinės tvarkos viziją. Jis suponuoja skirtingų regioniškai bendrų geografinių vietovių ir kai kuriais atvejais religinių, kai kuriais – sekuliarių ir/arba kultūrinių vertybių vienijamų transnacionalinių politinių, strateginių ir ekonominių vienetų kūrimą. Jie turėtų susidėti iš regioniniais pagrindais integruotų valstybių ir reprezentuotų skirtingus daugiapolio pasaulio polius. Vienas toks pavyzdys yra Europos Sąjunga; Rusijos Vladimiro Putino ir Kazachstano Nursultano Nazarbajevo siūloma Eurazijos Sąjunga – kitą. Islamiška Sąjunga, Pietų Amerikos/Bolivarinė[7]Sąjunga, Kinijos Sąjunga, Indijos Sąjunga arba Ramiojo Vandenyno Sąjunga yra kitos galimybės. Šiandieninės NAFTA teritoriją apimanti didžioji Šiaurės Amerikos erdvė tebūtų laikoma viena iš kelių daugiau ar mažiau lygių polių ir niekuo daugiau.

Tai nėra visuotinis ir galutinis tokių kitas alternatyvias pasaulinės tvarkos vizijas turinčių nevalstybinių žaidėjų ar teorijų sąrašas. Yra ir kitų, bet jie tikrai mažesni ir todėl į šį darbą neįeina.

Esamoje pasaulio padėtyje egzistuoja rimta skirtis tarp viršuje minėtų nacionalinių valstybių ir transnacionalinių veikėjų ir įvairiais lygmenimis veikiančių ideologinių judėjimų. Nacionalinėms valstybėms trūksta vizijos ir ideologijos, o alternatyviesiems judėjimams trūksta pakankamos infrastruktūros ir resursų savo idėjoms įgyvendinti. Jei kokiomis nors aplinkybėmis būtų įmanoma šią spragą įveikti, atsižvelgiant ir į augantį demografinį, ekonominį ir strateginį nevakarietiškojo pasaulio, arba „kitų“ svorį, alternatyva Amerikos/Vakarų vedamam judėjimui įgytų tikrovišką formą ir galėtų rimtai būti laikoma logiška ir teoriškai priimtina alternatyvia pasaulinės tvarkos paradigma.

Versta iš DUGIN, Alexander. The Fourth Political Theory, Arktos Media Ltd, 2012, 71 psl.

[1]JAV politologo F. Fukuyama1992 m. išleista to paties pavadinimo knyga, kurioje išdėstytos vizijos tapo vienos pagrindinių globalizmo srovių – hyperglobalistų ideologiniu manifestu.

[2]1993 m. JAV politologo Samuel’io Huntington’o išdėstyta pasaulio raidos tendencijų teorija, pasaulio kaitą aiškinusi kaip pasaulio šalių pasidalijimą į skirtingas bei vakarų kultūrai priešiškas civilizacijas.

[3]Vestfalinė sistema – tai tarptautinų santykių modelis, pagrįstas suverianių valstybių daugiašališumu bei galios balansu paremtu daugiapoliškumu.

[4] JAV užsienio reialų taryba (angl. Council of foreign relations)Viena pagrindinių ir įtakingiausių mokslinių institucijų, dalyvaujančių formuojant JAV globalią politiką

[5]1823 m. JAV prezidento J.Monroe paselbta deklaracija, pagal kurią vakarų pusrutulis paskelbiamas išimtinai JAV interesų zona, o JAV savo ruožtu atsisako įtakoti Europos valstybių politiką.

[6]Politiniame T.Hobbess’o traktate ,,Leviatanas’’ išsayta metafora, nusakanti pasaulio visuotinės anarchijos, neteisybės ir bevaldystės būseną

[7] Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija (angl. North American free trade association)

http://ltnacionalistas.wordpress.com/biblioteka/autoriai-pagal-sali/rusi...