Rusijos boikotas, pasaulis ir Lietuva

Atsakydama į pastovų ir vis stiprėjantį Jungtinių Valstijų bei jos europinių marionečių spaudimą ir taip vadinamas sankcijas, Rusija, tiesą pasakius, gana natūraliai, nusprendė duoti atsaką, pati įvesdama sankcijas prieš Vakarų kapitalo veikimą Rusijoje (natūralu, nes Vakarai juk apribojo Rusijos kapitalo galimybes Vakaruose).

Ne paslaptis ir tai, kad ši situacija, kaip ir pats geopolitinis konfliktas tarp Rusijos bei Vakarų apskritai, veikia ir Lietuvą, o šįkart – netgi gana aiškiai ir visiškai tiesiogiai: Lietuva, kaip Europos Sąjungos sudėtinė dalis (turėkime omenyje ir karštą „mūsų“ valdžios kurstomą rusofobiją bei keliaklupsčiavimą prieš euroatlantinės imperijos užmačias), nebegali eksportuoti savo prekių, o konkrečiai ir ypač, maisto produktų, į Rusiją.

Kadangi šis faktas yra ne tik vis plačiau aptarinėjamas politiškai aktyvesnių tautos elementų sluoksniuose, o be to, ir yra iš tiesų aktualus mūsų ekonominiam gyvenimui, derėtų ir mums šiek tiek jį pakomentuoti.

Tai pamėginsime padaryti trumpomis tezėmis, kurios apžvelgs tiek šio klausimo pasaulinę reikšmę, tiek ir jo įtaką Lietuvai bei atitinkamus situacijos vertinimus iš mūsų, nacionaldarbininkų, pozicijų.

„Naujasis šaltasis karas“

• Nepasiduodama Maidano „revoliucijai“ (Vakarų spec. tarnybų ir kolaborantų su naudingais idiotais įvykdytam perversmui) ir jos keliamai grėsmei savo nacionaliniams interesams, Rusija stojo į atvirą konfrontaciją su Vakarais, o ši kova dėl geopolitinės bei ekonominės galios rodo visiškai realų „Naująjį šaltąjį karą“ tarp JAV bei jos marionečių Vakaruose ir Rusijos.
• „Naujasis šaltasis karas“, kiek jis liečia Rusiją ir JAV, iš esmės yra susidūrimas tarp dvejų kapitalistinių jėgų, siekiančių savo pragmatinių geopolitinių, ekonominių ir karinių interesų realizavimo bei plėtimo.
• Tuo pačiu ši geopolitinė konfrontacija yra ir ženklas, kad dabartinis pasaulio hegemonas, kuris ir yra Jungtinės Valstijos, pamažu praranda savo galios pozicijas, o tai, be abejo, reiškia neišvengiamą perėjimą nuo esamos vienapolės pasaulio tvarkos prie daugiapoliškumo, kurį praktiškai atstovauja tiek Rusija, tiek ir Kinija, kaip esamojo hegemono, t. y. JAV, konkurentai pasaulinėje politikos arenoje.
• Matydamos artėjantį savo pasaulinio viešpatavimo galą, Jungtinės Valstijos imasi įvairių, net ir desperatiškų priemonių, savo konkurentams ir priešininkams smukdyti bei užsmaugti, tarp šių priemonių yra, be abejo, ir sankcijos prieš Rusiją.
• Rusijos atsakas į Vakarų įvestas sankcijas, apskritai paėmus, yra visiškai natūralus ir netgi rodantis tvirtą šalies vadovybės valią nenusileisti Jungtinių Valstijų ir viso euroatlantinio bloko diktatui. Kiek tai liečia ekonominius klausimus, kurie, žinoma, yra ypač svarbūs ir pamatiniai, galime teigti, kad Rusijos rinkos užsidarymas Vakarų siūlomai produkcijai bei kapitalui vienaip ar kitaip privers pačią Rusiją tapti ekonomiškai nepriklausomesne ir vystyti atitinkamus ekonominius bei politinius santykius su Eurazijos erdvės valstybėmis (tame tarpe ir su Kinija, ir su Iranu).
• Milžiniškos Rusijos rinkos praradimas daugeliui Europos kapitalistų beveik užtikrintai turėtų sukelti vis didesnes abejones dėl šuniško paklusnumo Jungtinėms Valstijoms naudingumo, o tokios abejonės, savo ruožtu, turėtų vesti prie nepasitenkinimo ir, galiausiai, prie noro atsimesti nuo Vašingtono hegemonijos.
• Nuo šio pasidalijimo į oponuojančius Rytų ir Vakarų blokus, turės pablogėti ekonominė padėtis apskritai, o tai neabejotinai stipriau nei bet kas kitas pajaus būtent atitinkamų Europos šalių dirbantieji, kurie turės savu kailiu išgyventi dar didesnius „diržų užveržinėjimus“.
• Ateisiantis daugiapoliškumas pasaulinėje tarpvalstybinėje politikoje bei paaštrėsiantys ekonominiai sunkumai ir prieštaravimai anksčiau ar vėliau sudarys prielaidas netgi radikalioms politinėms permainoms Europos žemyne ir vadinamajame Vakarų pasaulyje apskritai – būtent tam ir būtina ruoštis bet kokiam toliaregiškai mąstančiam ir šitokių permainų trokštančiam judėjimui.

Lietuvos padėtis: buferinės zonos dalelė

• Lietuva, turint omeny jos politinę bei ekonominę situaciją, visų pirma privalo būti suprantama ne kaip suvereni, nepriklausoma nacionalinė valstybė, o kaip tam tikras euroatlantinės imperijos vasalinis satelitas, tad apie jokius „mūsų“, ,t. y. lietuvių, nacionalinius interesus, nepripažinus šio fakto, negali būti nė kalbos.
• Kaip toks vasalinis satelitas, mūsų šalis iš esmės yra dalelė geopolitinės buferinės zonos prieš Rusiją, kuri, karo atveju, būtų panaudojama kaip „gyvas skydas“ Vakarams apsaugoti, o, tuo tarpu, mūsų žmonės neišvengiamai virstų patrankų mėsa (į šią buferinę zoną, kaip tikriausiai suprantame, įeina ir kitos šalys tarp Suomijos ir Juodosios jūros, o po Euromaidano – taip pat ir Ukraina.
• Lietuvą valdantis kapitalistinių oligarchų sluoksnis ir jo šeimininkai Vakaruose iš esmės veda šalį tokiu keliu, kuris atitinka tai, kas naudinga Vakarams; konkrečiai, kiek liečiami geopolitiniai (o ne ekonominiai – kas būtų dar kita tema) klausimai,Lietuvą yra mėginama maksimaliai išnaudoti kaip dalį Vakarų antirusiškosios buferinės zonos.
• 
  

  A. Lukašenka su V. Putinu

  Visa tai, be abejo, neturi nieko bendro su tuo, ką galėtume bet kuria prasme įvardyti kaip „Lietuvos interesus“ – juk lietuviai negaus nieko iš to, kad taps Vakarų imperialistų patrankų mėsa (ne) šventame kare prieš „kacapus“.

• Realieji lietuvių tautos interesai iš tiesų reikalautų atsiribojimo nuo antirusiškosios isterijos ir atsisakymo prisidėti prie Vakarų globalistų kurstomo karo, taip siekiant sveikų ir šaliai naudingų santykių su kaimynine Rusija (kai dėl tarptautinių, tarpvalstybinių santykių, tai šitokios suverenios politikos pavyzdys visai netoli, tik šiek tiek į pietus – tai Aleksandro Lukašenkos vadovaujama Baltarusija).
• Kol Lietuva nėra nepriklausoma šalis, apie nieką panašaus negalėsime praktiškai pasvajoti, nes tokia politika Vakarams būtų tiesiog nenaudinga.

Ekonominiai padariniai

• Vis dėlto, dalis Lietuvos oligarchų ir kapitalistų, kurių firmos turi ar turėjo naudingų santykių su Rusijos kapitalu, patirs nuostolių ir, galbūt, jaus nepasitenkinimą esama užsienio politikos kryptimi (tad netgi ne visa valdančioji klasė Lietuvoje yra ar turėtų būti suinteresuota antirusiška politika, nes Rusija, su savo milžiniška ir perspektyvia rinka, potencialiai gali žadėti daug pelno).
• Kadangi, kaip pripažįsta ir valdžia, ir sisteminė žiniasklaida, Rusijos rinkų užsidarymas daugelyje įmonių, ypač, mėsos bei pieno gamybos bendrovėse, sukels milžinišką atleidimų bangą; tai, visų pirma, stipriai pablogins nemažos lietuvių darbo klasės dalies pragyvenimo lygį (taip pat atsižvelkime ir į tai, kad 2015-ųjų pradžioje nusimato ir euro įvedimas, kurį seks pragyvenimo kainos kilimas ir žmonių perkamosios galios smukimas, taigi, tik dar blogesnė ekonominė padėtis).
• Lietuvos produkcijos atplėšimas nuo Rusijos rinkos dar labiau „pririš“ šaliai rankas prie Vakarų (taigi, mažins ir atsiplėšimo nuo Vakarų diktato, kas yra vienintelis galimas kelias į realios nepriklausomybės atstatymą, galimybes ar, tiksliau, pakirs jų objektyvias prielaidas, tarp kurių turi būti ir Vakarams alternatyvūs ekonominiai ryšiai) ir prisidės prie santykių su Rytais blogėjimo, karo atveju potencialiai galinčio atnešti mirtinas pasėkmes visai Lietuvai.
• 
  

  Į tautos agoniją “mūsų” valdžiai – nusispjauti.

  Sisteminė žiniasklaida bei politinės jėgos, tame tarpe ir save „patriotais“ vadinantys „jaunalietuviai“ buškevičininkai ir „tautininkai“, pankininkai-songailininkai, dėl ekonominių problemų kaltę suvers ne šalį valdančiai oligarchų klikai ir jų politiniams statytiniams, o vadinamiesiems „kacapams“, taip stiprindami absurdišką ir su Lietuvos interesais bei nepriklausomybės siekiais nieko bendro neturinčią rusofobijos isteriją; landsbergizmo kanonams būdingas Rusijos pavertimas atpirkimo ožiu dėl visų ir bet kokių šalies problemų (kaip esame teigę anksčiau- jei nebūtų Rusijos, tai landsbergiečiams ją reikėtų išrasti…), taipnukreipiant dėmesį nuo tikrųjų blogio priežasčių ir kaltininkų.

• Šimtaprocentinių prognozių duoti neįmanoma, bet galime pagrįstai tikėtis, kad ekonominė padėtis mūsų šalyje, o taip pat ir visame „buferinės zonos“ regione (tiesą sakant, taip pat ir visoje Europos Sąjungoje) ilgainiui tik blogės (Lietuvoje – ypač įsivedus eurą), o šito pasėkmes skaudžiausiai pajus dirbančiųjų žmonių, kurie mažiausiai suinteresuoti absurdiškais imperialistiniais karais bei kapitalistams naudinga kraugeryste, masė.
• Šito šviesoje beliks tikėtis, kad didėjantis ekonominis vargas ateityje privers didesnę dalį visuomenės politizuotis ir įsitraukti į valdančiosios sistemos atžvilgiu opozicinę politinę veiklą, o tai, savo ruožtu, sudarys prielaidas radikalioms permainoms, kurių ir siekiame.

Turėdami visa tai omenyje, tegalime pasakyti visiems savo skaitytojams, o ypač tiems, kurie, galbūt, ir patys savo kailiu pajaus (jei dar nepajautė) Rusijos boikoto ekonominius padarinius (pavyzdžiui, netekusiems arba netrukus neteksiantiems darbo), kad dėl viso šito dera kaltinti ne kokias nors kitas tautas, ne rusus (vadinamuosius „kacapus“), o Lietuvą valdančias Vakarų imperializmo marionetes, kurioms rūpi ne mūsų, ne tautos, ne darbo žmonių, o tik jų pačių ir jų šeimininkų Briuselyje bei Vašingtone, interesai.

Nepasiduokime apgaulingai globalistų ir buržuazinės sistemos liokajų propagandos kampanijai, nesileiskime mulkinami ir neieškokime fiktyvių „atpirkimo ožių“ dėl visiškai realių mūsų šalies gyvenimo blogybių; verčiau mąstykime, „imkime jautį už ragų“, meskime kaltinimus tiems, kurie iš tiesų kalti ir imkimės darbo ir veiklos, kad galėtume šią netoleruotiną padėtį pakeisti.