Kairės transformacija dvidešimt pirmajame amžiuje

 

Pažintiniais tikslais pateikiame rusų profesoriaus, geopolitikos ir tarptautinių santykių eksperto, Aleksandro Dugino, knygos „Ketvirtoji politinė teorija“ 8-ąjo skyriaus, „Kairės transformacija dvidešimt pirmajame amžiuje“, lietuvišką vertimą.

Autorius bendrais bruožais pristato vadinamųjų kairiųjų politinių ir idėjinių srovių panoramą XXI amžiaus kontekste, išskirdamas tris pagrindines grupes – Senąją kairę (ortodoksinius komunistus bei kapitalizmą priėmusius socialdemokratus), nacionalinę kairę (kairiuosius nacionalistus bei nacionalkomunistus) ir Naująją kairę (vadinamuosius neomarksistus ir postmodernistus, gerai žinomus dėl savo nuoseklios homoseksualizmo bei kitų iškrypimų propagandos); baigiama trumpu kairės Rusijoje apibūdinimu.

Tekstas iš esmės laikytinas labai naudingu informacijos šaltiniu, ypač – pažįstant priešininkus (vadinamuosius Naujakairiečius, sisteminius socialdemokratus, trockistus ir tt.).

KAIRĖS TRANSFORMACIJA DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE

Kairiosios filosofijos krizė 

Skirtingai nei prieš šimtą metų politinių idėjų ir projektų sferoje vyravusioje situacijoje, dabar kalbėti apie kokią nors aiškiai apibrėžtą kairiųjų (socialistinių ar komunistinių) projektų erdvę būtų neįmanoma. Problema yra tame, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje įvyko esminė lūkesčių krizė, susijusi su kairiaisiais judėjimais, kairiosiomis idėjomis, kairiąja filosofija ir kairiąja politika. Tai visų pirmiausia yra susiję su Tarybų Sąjungos suirimu ir socialistinės stovyklos subyrėjimu, taigi, ir su Europos marksizmo, kuris specifišku laiku praktiškai buvo tapęs Europos „rezervine ideologija“ įtakos bei prestižo sumažėjimu.

Tuo labiau, netgi geriausiais laikais kairysis projektas nebuvo kažkas vieningo ir visuotino, o kairiųjų idėjų praktika konkrečiose įvairių tautų politinėse praktikose parodė, kad, net grynai teoriniu požiūriu, pačioje kairiojoje politinėje filosofijoje egzistuoja įvairios pamatinės tendencijos, kurios turėtų būti tyrinėjamos atskirai.

Kairioji politinė filosofija nuo pradžių buvo laikoma fundamentalia,bendra ir sisteminga liberalinio kapitalizmo kritika. Dvidešimtojo amžiaus viduryje iškilo sistemingos kairiojo projekto kritikos reiškinys (tiek iš liberalų pusės – Hayek’as, Popper’is, Aron’as ir tt., tiek ir iš neomarksistų bei froido-marksistų pusės); filosofinės mokyklos su kairiuoju projektu padarė tą patį, ką kairioji ideologija prieš 100-150 metų padarė liberaliniam kapitalizmui.

Trys kairiosios ideologijos rūšys

Žvelgiant iš šiandieninio istorinio patyrimo pozicijos, galima identifikuoti tris esmines kairiosios politines filosofijos kryptis, kurios arba tęsia naują ankstesnio ideologinio vystymosi šaką, arba permąsto praeitį, arba siūlo kažką radikaliai naujo. Jos yra:

• Senoji kairė (prancūziškai: vetero-gauche);
• Kairieji nacionalistai (nacionalkomunistai, nacionalbolševikai ir nacionalinė kairė);
• Naujoji kairė (neo-kairiečiai, postmodernistai).

Pirmosios dvi tendencijos gyvavo devynioliktojo amžiaus pabaigoje bei visą dvidešimtą amžių ir tam tikru laipsniu egzistuoja ir šiandieniniame pasaulyje. Trečioji kryptis pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais, išsivysčiusi iš Senosios kairės kritikos, su laiku pasirodžiusios postmodernybėje ir padariusios didelę įtaką šiuolaikinių Vakarų estetikai, stilistikai ir filosofijai.

Senoji kairė šiandien (ortodoksijos akligatvis; evoliucinės strategijos perspektyvos ir pro-liberalus revizionizmas)

Dabar Senoji kairė yra pasidalijusi į kelias kryptis:

• Ortodoksinius marksistus;
• Socialdemokratus;
• Post-socialdemokratus (Trečiojo kelio pagal Giddens’ą šalininkus[1]);
• Europinius ortodoksinius marksistus.

Jos iš inercijos egzistuoja Europos šalyse bei Jungtinėse Valstijose ir Trečiojo pasaulio šalyje, toliau gindamos pamatinius marksistinės minties principus. Jos dažnai įkūnijamos komunistinėse partijose, skelbiančiose atitinkamą ideologiją. Daugumoje atvejų ortodoksiniai marksistai (eurokomunizmo dvasioje[2]) sušvelnina Markso mokymo radikalumą, atmesdami reikalavimą revoliuciniam sukilimui ir proletariato diktatūros įvedimui. Daugiausiai išlikusia ortodoksinio marksizmo forma išėjo trockistinis judėjimas (Ketvirtasis internacionalas), kuris liko beveik nepaliestas TSRS žlugimo ir Sovietinės sistemos iširimo tiek, kiek jis pats buvo kilęs iš griežtos tos sistemos kritikos.

Yra būdinga, kad ortodoksiškesni Markso sekėjai susitinka tose šalyse, kuriose proletarinės, socialistinės revoliucijos neįvyko, nors pats Marksas prognozavo, kad būtent labiau išsivysčiusiose pramoninėse šalyse su veikiančia kapitalistine ekonomika šioms revoliucijoms lemta įvykti. Europietiškasis marksizmas tam tikra prasme priėmė faktą, kad Markso ir Engelso prognozės buvo įgyvendintos ne ten, kur pagal visą logiką jos ir turėjo realizuotis, o, priešingai, ten kur buvo manoma, kad jos nebus įgyvendintos jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Rusijoje. Atmesdami Sovietinį patyrimą kaip istorijos atkarpą, senieji kairuoliai praktiškai nebetiki marksistinių pranašysčių išsipildymu, bet toliau gina jų pažiūras, būdamas „moraline prasme“ ištikimas „ideologinei tradicijai“, o ne rimtai tikėdamasis revoliucinio proletariato sukilimo (kuris šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, atrodo, yra stipriai susiliejęs su smulkiąja buržuazija).

Svarbiausią Vakarų ordotoksinių marksistų silpnybę sudaro jų tolimesnis operavimas pramoninės visuomenės sąvokomis tokiu metu kai Vakarų Europos, o ypač, Amerikos, visuomenės yra perėjusios į kokybiškai naują stadiją, į popramoninę (informacinę) visuomenę, apie kurią beveik niekas nebuvo pasakyta klasikiniame marksizme, apart nerimastingų jaunojo Markso intuicijų aapie „tikrąjį kapitalo viešpatavimą”. Neįvykus arba nepavykus socialistinėms revoliucijoms, tai gali ateiti kaip pramoninei epochai būdingo „formalaus kapitalo viešpatavimo“ pakaitalas. Bet net šie fragmentiški ortodoksinių marksistų pastebėjimai, kaip taisyklė, nesukelia didelio susidomėjimo ir nėra dėmesio centre.

Pamažu tokio ortodoksinio marksizmo diskurso prognozės ir politinė reikšmė veda į niekur, o tai reiškia, kad kalbėti apie jų idėjas kaip apie „projektą“ – netgi kaip „kairįjį projektą“ – yra neįmanoma. Tuo tarpu jų kritiniai pastebėjimai dėl kapitalistinės sistemos, moralinių pažiūrų, solidarumo su vargšais ir liberalizmo kritika gali sukelti aiškų susidomėjimą bei simpatijas. Šios krypties šalininkai su kitomis antiliberalinėmis teorijomis visada santykiauja su nepasitikėjimu, tipiškai yra užsidarę nuo dialogo ir degeneruoja į sektą.

Europietiškoji socialdemokratija

Europietiškieji socialdemokratai truputį skiriasi nuo ortodoksinių komunistų. Ši politinė srovė taip pat kildina save iš marksizmo, bet jau Kautskio epochoje ji pasirinko ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, atmesdama radikalizmą ir savo tikslu apibrėždama politikos įtakojimą kairuoliška kryptimi (socialinis teisingumas, „gerovės valstybė“ ir tt.) parlamentinėmis priemonėmis ir organizuotais profsąjunginiais judėjimais.  Ši Senosios kairės versija pasiekė matomų rezultatų Europos šalyse, didele dalimi nulėmusi sociopolitinį Europos visuomenės aspektą, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur, priešingai, dešinioji liberalinė doktrina neabejotinai ima viršų.

Senosios kairės socialdemokratinės orientacijos prasmė šiais laikais pasiekia mus ekonominėmis tezėmis, kurios prieštarauja liberalioms tendencijoms. Socialdemokratai pasisako už:

1. Progresinius pajamų mokesčius (liberalai – už proporcinius);
2. Stambiųjų monopolijų nacionalizavimą (liberalai – už privatizavimą);
3. Valdžios atsakomybės socialiniame sektoriuje plėtimą;
4. Nemokamą mediciną, mokslą, garantuotus pensijų planus (liberalai – už valdžios įtakos ekonomikai mažinimą, privačią mediciną, mokslą ir pensijų planus).

Šiuos reikalavimus socialdemokratai stengiasi įgyvendinti parlamentiniais ir rinkiminiais mechanizmais, o kritinėse situacijose, per profsąjungų ir visuomeninių organizacijų mobilizavimą ar netgi streikus.

Reikšminga ir tai, kad socialdemokratams būdingi lozungai yra libertariniai (nepainioti su „liberaliniais“!):

• Lengvų narkotikų legalizavimas;
• Seksualinių bei etninių mažumų apsauga ir homoseksualistų santuokos;
• Individo teisių ir pilietinių laisvių išplėtimas;
• Pilietinės visuomenės institucijų vystymas;
• Ekologija;
• Baudžiamojo kodekso sušvelninimas (mirties bausmės panaikinimas) ir tt.

Klasikiniai socialdemokratai apjungia kairiosios ekonomikos reikalavimus  (socialinį teisingumą, valdžios vaidmens stiprinimą) su individo teisių ir pilietinių teisių („žmogaus teisių“) plėtimu, demokratijos ir internacionalizmo vystymu (šiandien priimta kalbėti apie „multikultūralizmą“ ir „globalizaciją“).

Klasikinių socialdemokratų projektas, koks jis yra nukreiptas į ateitį, yra tąsa tokios politikos, einančius konkrečių žingsnių sociopolitinės evoliucijos keliu ginče su dešine – tiek su liberalais ekonomikoje ir su nacional-konservatoriais politikoje. Dažniausiai klasikiniai socialdemokratai taip pat yra:

• Už progresą;
• Už kovą prieš archajines bei religines išankstines nuostatas;
• Už mokslą ir kultūrą.

Tuo pačiu šioje stovykloje nėra aptarinėjamos jokios rimtos teorinės įžvalgos dėl naujų popramoninės visuomenės aplinkybių, praktiškai nėra ir klasikinio marksizmo kritikos bei kapitalizmo naujoje istorijoje tematizavimo (skirtingai nei postmodernistų ir „Naujosios kairės“ atveju).

„Trečiojo kelio“ socialistai

Dar viena Senosios kairės versija yra socialdemokratų kryptis, kuri, akivaizdaus liberalių idėjų kilimo 1990-2000 metais akivaizdoje, nusprendė eiti į kompromisą. Šios krypties teoretikai (ypač – anglas Anthony Giddens’as) tai pavadino „Trečiuoju keliu“, kažkuo tarp klasikinės europietiškosios socialdemokratijos ir amerikietiško (bendriau – anglosaksiško) liberalizmo.  Trečiojo kelio šalininkai siūlo rasti kompromisą tarp socialdemokratų ir liberaldemokratų jų bendrų ideologinių pagrindų Apšvietoje pagrindu ir jų bendra antipatija konservatizmui bei kairiajam ekstremizmui. Kompromiso platforma statoma abipusiškai pagal konkrečius sutarimus dėl to, kiek socialdemokratai sutinka mažinti progresinius mokesčius proporcinių mokesčių kryptimi ir kiek liberalai sutinka proporcinius mokesčius didingi progresinių mokesčių kryptimi. Dėl žmogaus teisių tarp jų nėra beveik jokių nesutarimų dėl mažumų teisių garantavimo arba dėl multikultūralizmo (jei nekalbėsime apie liberalkonservatorius, kurie apjungia proporcinių mokesčių idėją su konservatyviais šeimos, moralės ir religijos, kaip amerikietiškųjų teisių, principais, kaip ir yra Respublikonų bei „neokonų“ atveju).

Trečiojo kelio projekto prasmė, anot Giddens’o, yra socialdemokratų ir liberalų bendradarbiavimas statant europietišką visuomenę, paremtą asmeninių teisių plėtimu, privatinės nuosavybės institucijų išsaugojimu ir valdžios galimybėmis konkrečiais atvejais ir aiškiai apibrėžtose ribose daryti intervenciją paskirstymo mechanizme. Skirtingai nei klasikiniai socialdemokratai ir netgi europietiškieji komunistai, Trečiojo kelio šalininkai draugiškai sutaria su JAV ir ragina stiprinti Atlantinę sąjungą (tuo tarpu tipiški kairieji – ir senieji, ir naujieji – stipriai kritikuoja Ameriką ir amerikietiškąją visuomenę dėl jos liberalizmo, nelygybės ir imperializmo).

Jei tarp kairiųjų judėjimų ir yra tikrų renegetų, tai šie yra būtent Trečiojo kelio šalininkai. Po to eina buvę trockistai (kaip kad tam tikri amerikiečiai – teoriniai neokonservatizmo pradininkai, arba europiečiai, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovas, portugalas Barroso), pakeitę savo pažiūras nuo kraštutinio komunizmo ir revoliucinio socializmo į ne mažiau radikalų liberalizmo, rinkos ir ekonominės nelygybės gynimą.

Kairysis projektas Trečiojo kelio atveju – tai status quo išlaikymas.

Nacionalkomunizmas (koncepciniai paradoksai, ideologiniai disbalansai, požeminės jėgos)

Nacionalinė kairė turėtų būti suprantama kaip iš esmės unikalus reiškinys. Skirtingai nei ortodoksinis marksizmas ir socialdemokratija, ši orientacija yra žymiai mažiau studijuojama ir jos teisingas dešifravimas yra reikalas ateičiai.  Bėda yra ta, kad tautinė kairė beveik niekada neparaduoja savo nacionalinio komponento, pridengdama ar net neigdama jį. Todėl ši tiesioginio ir sąžiningo nacionalkomunistinių judėjimų, partijų ar režimų studija dažnai darosi sudėtingesnė, nes jų aptariamos tezės arba neatitinka, arba tik iš dalies atitinka pačią tikrovę. Su sąmoningais, atvirais ir nepalūžusiais kairiaisiais nacionalistais susiduriame tik režimų ir politinių partijų, kurios pačios išpažįsta ir realizuoja šį ideologinį modelį, bet nenori to pripažinti, periferijose. Todėl nacionalinė kairė išvengia tiesioginio, racionalaus tyrimo, verčiau nerodydama pusės pačio reiškinio; kas tik yra surišta su „nacionaliniu“ aspektu, dažniausiai būna paliekama šešėlyje.

Patys nacionalkomunistai save laiko „tiesiog komunistais“ ir „ortodoksiniais marksistais“, griežtai besivadovaujančiais komunizmo klasikų darbais. Tam, kad suprastume apie ką iš tiesų ir yra diskusija, užtenka iškelti šitokį kriterijų: socialistinės (proletarinės) revoliucijos pavyko tik tose šalyse, kurias Marksas laikė joms nepasirengusioms dėl šių priežasčių:

• Jų agrarinio pobūdžio;
• Kapitalistinių santykių neišsivystymo (ar nebuvimo);
• Miesto proletarų stygiaus;
• Silpnos industrializacijos;
• Pamatinių tradicinių visuomenių socialinių sąlygų išsisaugojimo (jų priklausymo iki-modernybei).

Ir tai yra pamatinis marksizmo paradoksas: kur socializmas turėjo nugalėti ir kur tam susiėjo visos sąlygos, jis nelaimėjo; nors grynai teoriškai būtent ten ir egzistavo bei dalinai išliko ortodoksinės marksistinės partijos ir tendencijos. Bet tose vietose, kuriose, anot Markso, socialistinė revoliucija nebūtų galėjusi nugalėti, buvo laimėta. Laimėję komunistai, pirmiausia Rusijos bolševikai, atsargiai mėgino uždengti ir naujai paliesti šį akivaizdų jų mokytojo prognozių neatitikimą, niekada jo atsargiai neanalizuojant, o verčiau arbitriškai kuriant tikrovę pagal savus spekuliatyvinius konstruktus – vedant visuomenę, politiką ir ekonomiką pagal abstrakčius kriterijus, meniškai ir mechaniškai. Ir tik užsienio stebėtojai (simpatikai arba kritikai) pastebėjo nacionalkomunistinį pasisekusiųjų marksistinių revoliucijų pobūdį, suprasdami nacionalistinius elementus kaip vedantį faktorių ir dorybę, duodančią šioms revoliucijos sėkmę ir stabilumą per archajiškus tautinius pasakojimus apie marksizmą, kaip tautiškai interpretuojamą eschatologinį mitą. Sorelis buvo vienas pirmųjų tai supratusių; Ustrialovas tai pastebėjo kiek vėliau (Savitski‘s, vokiečiai Niekisch‘as, Petel‘is, Lauffenburg‘as, Wolfheim‘as ir kiti – iš simpatikų pusės; Popper’is, Hayek’as, Cohn’as ir Aron’as – iš kritikų pusės).

Nacionalkomunizmas vyravo TSRS, komunistinėje Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Albanijoje, Kambodžoje ir taip pat daugelyje Trečiojo pasaulio komunistinių judėjimų, nuo Meksikos Čiapaso ir Peru Sendero Luminoso (Švytinčio Tako) iki Kurdų Darbininkų Partijos ir islamiškojo socializmo. Kairieji – socialistiniai – elementai taip pat egzistavo ir Musolinio fašizme bei Hitlerio nacionalsocializme, bet šiais atvejais šie elementai buvo fragmentiški, nesistemingi ir paviršutiniški, labiau pasireiškę kaip marginalūs arba gaivališki fenomenai: kairysis italų fašizmas tepasirodė ankstyvojoje futuristinėje fazėje ir Italijos Socialinėje Respublikoje[3]; ir brolių Štraserių kairysis anti-hitlerinis nacionalsocializmas, arba nacionalbolševikų pogrindis – Schultz-Boysen ir kiti, kurie Trečiojo Reicho režime jokios vietos negavo. Nors atrodytų, kad pagal formalius ženklus ir pavadinimą, nacionalsocializmą turėtume sieti su šia kategorija, ten [Trečiame Reiche] gryno socializmo nebuvo, o verčiau – steitizmas, kuriam buvo pasitelktos archajinės tautos ir rasės jėgos. Bet Sovietiniame bolševizme, kaip taikliai pažymėjo Smena vekhautorius, Nikolajus Ustrialovas[4], egzistavo abiejų dalykų užuomazgos: ir socialinio, ir nacionalinio aspektų, nors tuo metu „nacionalinis“ negavo aiškios formuluotės.

Iki šiandienos daugelis politinių judėjimų, tarkime, kad ir Lotynų Amerikoje, buvo įkvėpti tokio idėjinio komplekso, o tuo tarpu Kubos, Venesuelos, Bolivijos (Evo Morales’as yra pirmasis vietinių indėnų kilmės Pietų Amerikos valstybės vadovas) režimai,ar Ollanta Humala[5], kurio remėjai yra arti valdžios paėmimo Peru bei kiti nacionalkomunistiniai judėjimai yra pilnai išaugusios politinės realybės. Arba valdančiosios sistemos jau tuo remiasi, arba remsis artimoje ateityje. Ir visur, kur tik komunizmas turi realių galimybių, ten susiduriame su kairiosiomis idėjomis, kurios padaugintos nacionalinių (etninių, archajinių) jėgų ir yra taikomos pagal tradicinės visuomenės gaires. Iš esmės tai yra neo-ortodoksinis marksizmas, sui generisnacionalinis marksizmas (kad ir kaip jis save bevadintų). Bet kur yra visos klasikinės prielaidos pagal Marksą jų įgyvendinimui (pramoninė visuomenė, sunkiosios pramonės išsivystymas, miesto proletariatas ir tt.), socialistinės revoliucijos neįvyko (su trumpalaikės Bavarijos respublikos išimtimi) ir nevyksta, ir tikriausiai nevyks.

Kairiojo nacionalizmo (nacionalinės kairės) reikšmė susideda iš archajinių pagrindų – kaip taisyklė, vietinių – mobilizavimo, kad būtų galima pakilti į viršų ir pasireikšti sociopolitinėje kūryboje. Čia ima veikti socialistinė teorija, pasitarnaujanti kaip savotiška jungiamoji grandis šių jėgų, be kurių jos teliktų vietiniu reiškiniu, bet marksizmo dėka – suprastos ir paaiškintos – šios nacionalinės jėgos gauna galimybę bendrauti su kitomis, turinčios analogišką prigimtį, bet skirtingą struktūrą ir netgi gali pretenduoti į universalumą ir pasaulinę apimtį; nacionalizmo užvesto socialistinio racionalumo dėka jos virsta mesianistiniu projektu.

Grandiozinis TSRS patyrimas rodo kokia didelė gali būti nacionalkomunistinė iniciatyva, beveik visą amžių kėlusi galvos skausmą visoms pasaulio kapitalistinėms sistemoms. Tuo tarpu Kinija net ir šiandien, naujame kontekste, vis labiau ir labiau akcentuojanti savo sociopolitinio modelio nacionalinį aspektą, rodo, kad šis pagrindas geru laiku ir, jei su juo kruopščiai dirbama, gali likti konkurencingas netgi po globalinės liberal-kapitalizmo pergalės. Tuo tarpu Venesuelos ir Bolivijos pavyzdžiai rodo, kad nacionalkomunistiniai režimai iškyla netgi mūsų laikais ir rodo jų pajėgumą gyventi net didžiulio spaudimo akivaizdoje. Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Kuba, kaip ir anksčiau, laikosi savo politinių sistemų nuo Sovietinių laikų, netaikydamos tokių rinkos reformų, kokias priėmė Kinija ir neišsižada savo pozicijų, kaip kad išsižadėjo TSRS.

Teoriniu požiūriu, nacionalinės kairės reiškinyje susiduriame su archajinių eschatologinių lūkesčių ir su „laikų pabaiga“ ir „aukso amžiaus“ grįžimu susijusių gilių tautinių mitologijų dvasia interpretuojamu marksizmu. Teisingumo ir „valdžios teisių“ tezė, ant kurios kuriama socialistinė utopija, suvokiama kaip religinė, o tai pažadina gilumines tautos jėgas.

Ar šiandien nacionalinė kairė turi projektą ateičiai? Savo pilna forma, ne. Šitam trukdo keli veiksniai:

• Nesibaigiantis Sovietų nacionalkomunizmo žlugimo šokas (rusų eurazistai dar 1920-aisiais prognozavo Sovietinės vadovybės žlugimą, jei ši nesuvoks būtinybės tiesiogiai atsižvelgti į nacionalinius ir religinius mitus);
• Bendro nacionalkomunistinių judėjimų ir ideologijų ideologinio komplekso nacionalinio komponento konceptualizavimo ir racionalizavimo nebuvimas (visiška šios idėjinės krypties šalininkų dauguma tikrai save laiko „paprasčiausiai marksistais“ ar „socialistais“);
• Silpna nacionalbolševikinių ratelių institucinė tarpusavio komonukacija pasauliniu mastu (šia tema nėra jokių rimtų, plataus masto konferencijų, neleidžiami jokie teoriniai žurnalai ir, jei jie ir yra, jie lieka marginalizuoti ir naujo filosofinio vystymosi nėra).

Vis dėlto, mano nuomone, nacionalinė kairė iš tiesų gali turėti globalią ateitį tiek, kiek dar daugelyje žmonijos segmentų archajinės, etninės ir religinės energijos dar toli gražu neišeikvotos, kad ir kas bebūtų sakytina apie moderniųjų, apšviestųjų ir racionaliųjų Vakarų piliečius.

Naujoji kairė (anti-globalizmas, postmodernūs keliai, laisvės labirintai, postmodernybės pasirodymas)

„Naujoji kairė“, „postmodernizmas labiau nei bet kas kita šiandien tinka apibūdinti kombinaciją „kairysis projektas“. Dvidešimtojo amžiaus kairiųjų idėjų spektre būtent ši orientacija yra ne tik pati ryškiausia, bet ir labiausiai apmąstyta, intelektualiai prisitaikiusi ir susisteminta.

Naujakairiečiai pasirodė 1950-aisiais ir 1960-aisiais Europoje marksistų, trockistų ir anarchistų periferijoje. Marksas jiems buvo esmingas, tačiau jie taip pat aktyviai naudojosi kitais teoriniais bei filosofiniais šaltiniais, skirtingai nei „Senoji kairė“, be problemų į savo teoriją įnešdami importuotus elementus. Todėl šios formos marksizmas aktyviai praplatėjo, tuo pačiu save priešpastatydamas kitoms filosofinėms koncepcijoms, vystėsi, permąstė save ir užsiėmė savikritika – trumpai pasakius, tapo sutelktų apmąstymų objektu. Toks neribotas Naujosios kairės santykis su marksizmu sukūrė du rezultatus: iš vienos pusės, jis buvo atskiestas; iš kitos, jis iš esmės modernizavosi.

Naujosios kairės filosofijai, kuri rėmesi ne vien Marksu, bet taip pat ir Froidu bei Nyče, didelę įtaką turėjo vadinamieji „abejonės filosofai“. Per Sartre‘ą, vieną klasikinių naujakairiečių teoretikų, į kairįjį judėjimą prasiskverbė gili Martino Heideggerio ir egzistencinės problemos įtaka. Struktūralizmas buvo nepaprastai reikšmingas nuo pat pirmųjų struktūralizmo teoretikų, Ferdinand’o de Saussure, iki Levi-Strass’o. Filosofine prasme, naujakairiečiai patys buvo struktūralistai, kol antrojoje 1980-ųjų pusėje jie šį filosofinį impulsą vystė dar toliau, judėdami link „post-struktūralizmo“, kritiniams apmąstymams atidavę savo pačių pažiūras iš 1960-ųjų ir 1970-ųjų.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. Y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

Pagrindinė Naujakairiečių idėja yra ta, kad buržuazinė visuomenė yra įvairaus „anstatų“ (buržuazinės politinės sistemos, paprastos sąmonės, elitų valdymo, bendrai priimtų filosofinių sistemų, mokslo, visuomenės, rinkos ekonomikos ir tt.) ir „bazių“ bei „struktūrų“ (taip pat suprantamų labai plačiai, įtraukiant ir „pasąmonę“, „proletariatą“, „kūniškumą“, „masę“, autentiškos būties patyrimą, laisvę ir teisingumą) smurto ir priespaudos rezultatas. Šitaip Naujakairiečiai, skirtingai nei Senoji kairė, veda sistemingą kritinį puolimą prieš kapitalistinę visuomenę iš visų pusių – nuo politinės (1968-ųjų gegužės įvykiai Europos sostinėse) iki kultūrinės, filosofinės ir meninės, pačio žmogaus, proto, mokslo ir tikrovės pristatymo. Šio milžiniško intelektualinio darbo eigoje (į kurį nei Senoji kairė, nei kairieji nacionalistai nekreipė nė menkiausio dėmesio) Naujakairiečiai priėjo išvados, kad kapitalizmas yra ne tik sociopolitinis blogis, bet fundamentali globalaus melo apie žmogų, tikrovę, protą ir visuomenę, išraiška, taigi, kad kapitalistinėje visuomenėje ir iš jos kylančiuose momentuose yra susikoncentravusi visa susvetimėjimo istorija. Naujakairiečiai atgaivino Ruso idėją apie „kilnųjį laukinį“ ir pasiūlė plačią idealios visuomenės be išnaudojimo, susvetimėjimo, melo, priespaudos ar atskirties panoramą pagal archajinių bendruomenių, motyvuojamų „dovanos ekonomika“ (Marcel Mauss)[6], analogą.

Naujakairiečių analizė parodė, kad modernybė ne tik praktiškai neįgyvendino savo lozungų apie „išlaisvinimą“, bet diktatūrą ir susvetimėjimą tepadarė dar stipresnę ir šlykščią, nors ir paslėptą po demokratiniu ir liberaliu fasadu. Šitaip buvo sukurta postmodernumo teorija, paremta faktu, kad pačiame modernybės epochos aušroje ar jo vystymosi eigoje surinktame pasaulio vaizdinio, mokslo, filosofijos ir politinių ideologijų pagrinde slypi interpretacijos, nelaimės, iliuzijos ir „rasistinės“ prielaidos, kurios net teoriškai blokuoja „bazės“ išlaisvinimo nuo „anstato“ galimybę. Tai privedė prie modernybės filosofinės tradicijos permąstymo demaskuojant šiuos mechanizmus, sutelkiančius susvetimėjimo mazgus savyje. Ši praktika buvo pavadinta „dekonstrukcija“, siūlanti atsargią ir išsamią konteksto, iš kurio kyla viena ar kita idėja, struktūrinę analizę su detaliu esminių patoso, moralizmo, retorinių figūrų ir sąmoningo žaidimo branduolio išmontavimu. Foucoult, veikaluose „Beprotybės istorija“ ir „Klinikos gimimas“ parodė, kad šiuolaikinis santykis su psichologiniais nukrypimais ir, plačiau, su ligomis, neša visas intelektualinio rasizmo, apertheido ir kitų totalitarinių išankstinių nuostatų, žymes, kurios ima matytis ligonių sutapatinime su nusikaltėliais ir reabilitacinių ir terapeutinių įstaigų struktūrinėje tapatybėje, kuri ankstyvose modernybės fazėse buvo viena ir ta pati.

Nepaisant savo mimikos ir demokratinio fasado, buržuazinė visuomenė pasirodo esanti totalitarine ir disciplinarine visuomene. Tuo labiau, šios liberalinės diktatūros centre Naujakairiečiai randa gilias ir beveik niekada neabejojamas normatyvines proto, mokslo, tikrovės, visuomenės ir tt. Sąvokas, ir ne tik vieną ar kitą politinį bei ekonominį mechanizmą, kurie patys yra gilių susvetimėjimo mechanizmų pasekmės.

Iš šito ir susideda skirtumas tarp Naujosios kairės ir Senosios kairės: Naujakairiečiai abejoja proto struktūra, jie atmeta mūsų tikrovės supratimo pagrindą, demaskuoja pozityvųjį mokslą kaip mistifikaciją ir akademinių sluoksnių diktatūrą (Feyerabend, Kuhn)[7] ir aštriai kritikuoja žmogaus sąvoką kaip totalitarinę abstrakciją. Jie nemano, kad įmanoma kažką pakeisti kairiuoju evoliuciniu keliu esamoje sistemoje, bet taip pat neigia radikaliojo marksizmo veiksmingumą, teigdami, kad jis neįveikė to, ką teigė turintis įveikti; ir kad ten, kur jis tai ir padarė, kad jis nebuvo ortodoksinis marksizmas (jie skolinasi iš Trockio stalinizmo bei Sovietinio patyrimo kritiką).

Ir taip Naujakairiečiai formuluoja platų projektą „teisingai“ ateičiai, kuriame centrinę vietą užima:

1. Proto atmetimas (sąmoningo šizofrenijos priėmimo reikalavimas pagal Deleuze ir Guattari);
2. Žmogaus, kaip visų dalykų mato, atmetimas („žmogaus mirtis“ pagal Levi, „autoriaus mirtis“ pagal Barthes);
3. Visų seksualinių tabu įveikimas (laisvė rinktis orientaciją, incesto legalizavimas, atsisakymas iškrypimus laikyti iškrypimais ir tt.);
4. Įvairiausių narkotikų, tame tarpe ir sunkiųjų, legalizavimas;
5. Žingsnis link spontaniškos ir atsitiktinės būties („šakniastiebis“ pagal Deleuze[8]);
6. Struktūrinės visuomenės bei valdžios sunaikinimas ir jos pakeitimas naujomis, laisvomis ir anarchiškomis komunomis.

Negri ir Hardt knyga „Imperija“[9] gali būti skaitoma kaip šių tendencijų politinis manifestas, kuriame duodamos iki primityvumo supaprastintos Naujakairiečių tezės. Negri ir Hardt globalinę kapitalistinę sistemą vadina „Imperija“ ir tapatina ją su globalizmu ir Amerikos pasauline valdžia. Jų nuomone, globalizmas sukuria sąlygas visuotinei, globalinei masių revoliucijai, kurios, naudodamos bendrą globalizmo charakterį ir komunikacijos bei plačios, atviros informacijos sklaidos galimybes, sukurs pasaulinio sabotažo tinklą, kad žmonija (išskiriama kaip priespaudos, hierarchinių santykių, išnaudojimo ir disciplinavimo strategijų subjektas bei objektas) virstų post-žmonija (mutantai, kyborgai, klonai ir virtualybė) ir laisvo lyties, išvaizdos ir individualinio racionalumo pasirinkimo pagal arbitrišką individo sprendimą ir neribotam laikui. Negri ir Hardt mano, kad tai prives prie masių kūrybinio potencialo išlaisvinimo ir tuo pačiu prie globalinės „Imperijos“ galybės sunaikinimo. Ši tema be galo kartojama tokių filmų, kaip „Matrica“, „Berniukų klubas“ ir tt.

Anti-globalizacinis judėjimas apskritai orientuojasi būtent į tokios ateities projektą. Ir tokie veiksmai kaip „São Pauló konferencija“, kurioje anti-globalistai pirmą kartą bandė siekti bendros strategijos, byloja, kad Naujosios kairės projektas randa konkrečios politinės realizacijos formas. Daugelis konkrečių veiksmų – homoseksualistų paradai, anti-globalizaciniai protestai, „Occupy Wall Street“, neramumai Europos miestų imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose, „autonomų“ sukilimai ginant „skvoterių“ teises, platūs naujų profsąjungų socialiniai protestai (visi primenantys cirką), judėjimas už narkotikų legalizavimą, ekologinės akcijos, protestai ir tt. – įeina į šią kryptį.

Tuo labiau, postmodernizmas kaip meninis stilius, tapęs šiuolaikinių Vakarų meno „mainstream’u“, išreiškia tą pačią Naujos kairės filosofiją, įeidamas į gyvenimo būdą per atvaizdus, dizainą ar Tarantino ir Rodriguez filmus[10], be išankstinės politinės analizės, išvengdamas mūsų sąmoningo atsirinkimo, įsikabindamas į mūsų protus mums nei žinant, nei norint. Tai lydi bedra virtualinio bendravimo technologijų, kurios sava sistema atlieka subtilų kvietimą į postmodernybę ir išsibarstymą į post-humanistinius, hedonistinius fragmentus. SMS ir MMS žinutės, interneto blogai ir video blogai, „flash mob’ai“ ir kiti kasdieniai šiuolaikinio jaunimo veiksmai iš esmės reprezentuoja atskirų Naujosios kairės projekto, kuris, tiesa, pats būdamas valdomas buržuazinės sistemos, noriai pelnosi iš mados, kuri yra ne jo paties, o veikiau jo užsislaptinusio priešų, pusių įgyvendinimą.

Čia turėtume pasakyti kelis žodžius apie Naujakairiečių ir anti-globalistų santykį su šiuolaikiniais liberalais ir globalistais. Kaip Marksas savo laiku manė, kad kapitalizmas, nepaisant jo baisybių, yra pažangesnis už feodalizmą ir Viduramžius (kadangi jis priartina socializmo pradžią), taip ir šiuolaikiniai postmodernisti ir Naujakairiečiai, nors ir aršiai kritikuodami „Imperiją“, tam tikru laipsniu su ja solidarizuojasi, nes ji, jų nuomone, nors ir didina susvetimėjimą ir stiprina savo globalinę diktatūrą, latentiškai rengia pasaulinę masių revoliuciją.

Kairė šiuolaikinėje Rusijoje

Pabaigai tarsime kelis žodžius apie kairiųjų jėgų padėtį šiuolaikinėje Rusijoje. Praktiškai matome, kad jokios „Senosios kairės“ pilnąja to žodžio prasme neturime, taip kaip ir neturėjome Sovietiniais laikais. Grupė Sovietinių-marksistinių disidentų (Zinovjevas, Šedovicas, Medvedevas) čia nefiguruoja, nes jie nesugebėjo tapti ideologinių mokyklų pradininkais.

Kita vertus, nacionalkomunistai sudaro platų darinį – socialinį, psichologinį ir politinį – kurio vedlys mūsų laikais yra Rusijos Federacijos Komunistų Partija (RFKP). Tiek, kiek visa Sovietinė istorija, pažymėta socializmo pergalės (tikro archajinį pagrindą turinčio darbo žymės), yra pasąmoningos nacionalinės kairės istorija, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos.

Pirmosiose Ziuganovo[11] RFKP kūrimosi stadijose (ne be dalyvavimo iš mano bei Prokhanovo[12] pusės, 1990-aisiais reikšto „Zavtra“ laikraščio pozicijoje) buvo dedamos pastangos interpretuoti ir pripažinti nacionalinio komponento buvimą Sovietinėje pasaulėžiūroje (nacionalbolševizmą), bet ši iniciatyva buvo apleista RFKP vadovybės, kuri užsiėmė kitais, jai svarbesniais reikalais. Tačiau retorikos ir pirmųjų reakcijų lygmenyje rusų komunistai visomis prasmėmis prisistato kaip patvirtinti nacional-konservatoriai, kartais netgi kaip „ortodoksiniai monarchistai“.

Iš tiesų, eiliniai rusai – ypač vidutinio amžiaus ir senesnių kartų – didele dalimi yra pasąmoningi kairieji nacionalistai. Jie palaiko šį idėjų kompleksą kai tik tam suteikiama galimybė (partija „Rodina“[13]) ir šitaip aiškina daug ką, kas su šiuo kompleksu net neturi nieko bendro („Vieningosios Rusijos“ ir net pačio Putino socialinis konservatizmas). Tos pačios marginalizuotos grupelės, kurios, imituodamos europietiškąjį neonacizmą, išsineša „nacional-socializmu“ pavadintą kratinį, niekada nebuvo nacionalinė kairė; jeigu jie tik imituoja (kaip taisyklė, dėl intelekto stygiaus) Hitlerio režimo žaisliukus, žaidžia kareivius smėlio dėžėje arba žiūrėdami programą „Septyniolika pavasario akimirkų“, besidžiaugdami juoda Miulerio uniforma.[14] Nacionalbolševikų partijos projektas, kurį aš savo laiku ruošiausi paversti autentišku, rusišku kairiuoju nacionalizmu Ustrialovo, Niekisch ir kairiųjų eurazistų teorijų pagrindu, 1990-ųjų pabaigoje degeneravo į chuliganizmą, beprasmę organizaciją ir vėliau ėmė tarnauti Vakarų maitinamoms anti-rusiškoms Oranžinėms ultra-liberalinėms jėgoms (kas visiškai prieštarauja nacionalbolševizmo, kuris teoriškai ir praktiškai reiškia sąmoningą kairę, taip būdamas griežtai anti-liberaliu, patriotišku rusišku, taigi, anti-Vakarietišku, projektu, pamtinėms prielaidoms).

Naujoji kairė ir postmodernistai Rusijos politiniame spektre praktiškai nereprezentuojami: postmodernizmo filosofinis diskursas jiems pernelyg sudėtingas. Mažutė grupė sąmoningų (reprezentatyvių) anti-globalizmo atstovų egzistuoja, tačiau yra žinomesnė Vakarams ir nesudaro nieko rimto nei organizacine, nei teorine prasme. Rusijos mene, konkrečiai, Maskvos Moderniojo meno centre, o taip pat ir Rusijos kine, priešingai, postmodernistinės tendencijos gana akivaizdžios ir jų meninės išraiškos kartais būna įspūdingos. Sorokino ar Pelevino knygos pristato postmodernizmą literatūrine forma.

Tuo labiau, eilinis artistinis ar netgi technologinis – o tai dar svarbiau! – Vakarų produktas savyje neša reikšmingą latentinio postmodernumo įkrovę, taip užimdamas Rusijos kultūrinę erdvę aktyviai veikiančiais ženklais, kurie sukuriami Naujosios kairės kūrybinėse laboratorijose, o tada dedami ant globalinės gamybos konvejerio, kuris iš jų gauna trumpalaikę naudą (ir pamažu galanda savo paties pamatus). Čia Rusija atlieka intertiško vartotojo, nesuvokiančio politinės ir ideologinės prasmės to, ką automatiškai perka – sekdama madas ar pasaulines tendencijas ir pamiršdama, kad kiekviena mada, kaip sako postmodernistai, turi nustatančius madą (trend setters): tuos, kurie įtvirtina konkrečią madą konkrečiu tikslu.

 

DUGIN, Alexander. The Fourth Political Theory, Arktos, London, 2012. 121 – 138 psl.

[1] Anthony Giddens (g. sausio 8d., 1938 m.) – britų sociologas, taip vadinamo „Trečiojo kelio“ poltikoje adeptas. „Trečias kelias“ pasireiškia kaip bandymas iš esmės ištęsti žlungančią liberaliąją ideologiją ir kuo labiau prailginti jos agoniją, kuriant taip vadinams pilietines visuomenes, gerovės valstybes, pasiduodant globalizmo įtakai.

[2] Eurokomunizmas – dažnai maišomas su Stalinizmu ar po II pasaulinio karo vyravusia komunistine santvarka TSRS. Iš tiesų eurokomunizmas yra liberalizuota komunizmo forma, kuri puikiai įgyvendinama Europoje iki šiol ir pasireiškianti kultūrinėmis, seksualinėmis ir visokiomis kitokiomis „revoliucijomis“, siekiant sugriauti bet kokius vertybinius žmogaus pamatus tokius kaip šeima, tradicija, tauta.

[3] Repubblica Sociale Italiana – nuo 1943 m. šiaurinėje Italijos dalyje egzistavusi B. Musolinio vadovauta šalies dalis, po 1943 m. karaliaus perėjimo į vadinamųjų sąjungininkų pusę. Įkūrus Italijos Socialinę Respubliką, Musolinis pažadėjo įgyvendinti socialinį savosios politinės programos aspektą nuosekliau nei anksčiau, kuomet tam trukdė sąjunga su karaliumi bei kitias reakciniais elementais. Skirtingai nei ankstesnėje fašistinėje valstybėje, Italijos Socialinėje Respublikoje buvo įvykdyta pilna pramonės, gamybos priemonių, nacionalizacija ir dėl šios bei kitų susijusių priežasčių tai laikoma „kairiojo“ fašistinio judėjimo aspekto atgimimu.

[4] Smena vekh – N. Ustrialovo straipsnių rinkinys iš 1921 m., kuriame jis išdėstė teorinius nacionalbolševizmo pagrindus.

[5]Ollanta Moisés Humala Tasso (g. 1962-06-27) – politikas, dabartinis Peru prezidentas.

[6] Marcel Mauss ( 1872 gegužės 10d – 1950 vasario 10d.) – Prancūzų sociologas, jo žinomiausias darbas „Dovana“, kuriame jis aptaria gėrybių pasidalinimą kolektyviniu būdu.

[7] 1962 metais nepriklausomai atsiradusi Paul‘o Feyerabend‘o ir Thomas Kuhn‘o idėja filosofijoje apie bendramatiškumo nebuvimą.

[8] Gilles Deleuze (1925 sausio 18d. – 1995 lapkričio 4) – prancūzų filosofas.

[9] „Imperija“ – knyga, parašyta neomarksistų filosofų Antonio Negri ir Michael Hardt.

[10] Turima galvoje režisieriai Robert Anthony Rodríguez ir Quentin Tarantino.

[11] Genadijus Ziuganovas (1944) – Rusijos Komunistų Partijos pirmininkas.

[12] Aleksandras Prokhanovas (1938) – rusų rašytojas, po TSRS žlugimo tapęs nacionalistu.

[13] „Rodina“ – kairiųjų ir nacionalistinių jėgų rinkiminis blokas, sukurtas 2003-iaisiais.

[14] „Septyniolika pavasario akimirkų“ – rusiškas serijinis filmas iš 1973-ųjų apie rusų šnipą vokiečių vadovybėje.