„Subjektas be ribų“

Šiame knygos „Proletariato tamplieriai“ skyriujeAleksandras Duginas aptaria agresijos, kaip ribų peržengimo, klausimą istorinėje ir šiuolaikinio postmoderniojo pasaulio tikrovės perspektyvoje. Iškeliama dabartinės sistemos formuojamo „Absoliučiojo Objekto“ ir jai pasipriešinti galinčio „Absoliučiojo Subjekto“ priešprieša.

SUBJEKTAS BE RIBŲ

Ribų peržengimas

Kai klausimas yra apie agresijos reiškinio apibrėžimą, žmonės dažniausiai apeliuoja į emocines, psichologines ir sentimentalias sferas ir, kaip įprasta moderniajam pasauliui, neatsižvelgia į pačius giliausius, metafizinius reiškinio aspektus. Humanistinės tradicijos kanale savaime pasirodė neigiamas požiūris į agresiją, laikęs tai kažkuo, ką reikėtų visiškai išnaikinti, arba (kas yra realistiškiau) sumažinti. Tačiau agresija yra taip glaudžiai susijusi su žmogaus prigimtimi, kad apie save vis primena – tiek kasdieniame gyvenime, privataus gyvenimo psichologijoje ir karų, konfliktų, susidūrimų politinėje tikrovėje. Pamėginkime suprasti agresiją abstrhuodamiesi nuo visų įprastų stereotipinių paožiūrų – pacifistinių, skandalingai apologetiškų, psichoanalitinių ar socialiai deterministinių.

Kaip reiškinys, agresija pilniau galėtų būti apibrėžta kaip „smurtinis ribų peržengimas“.  Tik šitame egzistuoja esminė savybė – ši savybė pastebima kasdienio gyvenimo konfliktuose, nusikalstamuose atvejuose, stambiuose kariniuose susidūrimuose. Nusikaltėlis savanoriškai pažeidžia socialinės etikos, moralės, fizinio ar ekonominio žmogaus ar bendruomenės integralumo ribas. Tai yra agresija. Kariuomenė peržengia priešiškos šalies sienas ar priešo gynybos liniją. Tai irgi yra agresija. Pagaliau, nusistovėjusius mąstymo stereotipus griaunantys ideologai peržengia protinių klišių ribas. Ir tai taip pat yra agresija.

Ne tik socialinė ar ekskliuzyviai žmogiškoji egzistencija pilna įvairių ribų, kurių peržengimas reiškia įvairių tipų agresiją. Visos tikrovės struktūra ir testovi ant įvairių ribų, skiriančių kiekvieną daiktą ir būties formą nuo visų kitų. Tam tikra prasme, pati riba iš kiekvieno daikto daro tai, kas jis yra pats savaime, taip būdama skirtumo, diferenciacijos nuo kitų objektų, įsikūnijimu. Pačia bendriausia prasme agresija taip pat gali turėti kosminę, visuotinę dimensiją, pasirodančią per smurtinį vieno į kitą. Yra sočiai agresijos pavyzdžių gyvūnų bei augalų karalystėse, kuriuose rūšies ar individo egzistencija dažnai išlaikoma agresijos kitų atžvilgiu, sudarančios besitęsiantį ratą Visatos aplinkos ir joje gyvenančių būtybių transformacijų, asimiliacijos ir adaptavimosi.

Todėl agresija yra kažkas bendro, universalaus ir neatskiriamo nuo pačios tikrovės pagrindo.

Vae Victis

Smurtinis ribų įveikimas turi du aspektus: vienas yra santykinai negatyvus, o kitas yra santykinai pozityvus.

Agresijos subjektas, t. y. būtybė, atliekanti agresijos aktą prieš kitą (prieš agresijos objektą), tokiu veiksmu siekia išplėsti savo ribas, sustiprinti, patobulinti, papildyti savo paties prigimtį. Atimdamas savo aukos gyvybę, žvėris patenkina savo alkį, išlaiko savo egzistenciją, gaudamas organizmui būtinas medžiagas. Karinė agresija plečia teritorijas ir didina nugalėtojų turtus, ir netgi girtas kovos nugalėtojas sustiprina savo pasitikėjimą ir tikėjimą savimi bei gauna moralinį pasitenkinimą. Trumpai tariant, agresijoje realizuojamas pozityvi subjekto plėtra, išplečianti jo galimybių ribas.

Bet objektas, patyręs agresiją, suėsta arba sumušta auka,užkariauta tauta ir tt., priešingai, dėl pažeistų ribų (abipusių duotame procese) tik praranda tai, ką anksčiau turėjo, jo galimybių ribos sumažėja. Jis (objektas) tampa užmokesčiu už kito sėkmę, atpirkimo ožiu. Tam tikra prasme, pats agresijos faktas ir lemia jo buvimą objektu, kol iki tol – prieš agresijos aktą – jis galėjo turėti savo paties subjektyvaus charakterio iliuziją, vykdyti agresiją prieš kitas būtybes, objektus, tautas. Tai yra negatyvusis „smurtinio ribų įveikimo“ aspektas.

Ikihumanistinėje civilizacijoje ir nehumanistinėse (tradicinėse) civilizacijose, kurios egzistuoja ir iki šiol, abu agresijos aspektai buvo apmąstomi bendrai, kaip du vienas kitą papildantys elementai, esantys pirmapradėje Visatos struktūroje. Kinietiškasis „Jing ir Jang“ simbolis yra puikus šio fatališko dualizmo pavyzdys. Baltasis fragmentas apskritime čia reiškia subjektą; juodasis atitinkamai reiškia objektą.

Lyčių simbolizme pirmoji yra tapatinama su vyriškuoju principu (Jang), o antroji – su moteriškuoju (Jing). Iš šito seka tradiciniam pasauliui būdingas bendras agresijos „pateisinimas“, kuriame niekam net nebūtų atėję į galvą dirbtinai priešpastatyti žmogų pamatinėms tikrovės jėgoms. Žinoma, rafinuotesnės civilizacijos visomis priemonėmis aptemdė agresijos dėsnius socialiniame lygmenyje, tad skirtumas nuo barbarų papročių buvo aiškus. Tačiau visias atvejais teisė į „smurtinį ribų peržengimą“ buvo išlaikyta, net jei ir įgavusi sublimuotą formą tiek karų, tiek individualių represijų atvejų, sukuriant tai, kas buvo kai kurių specialių tradicinių organizacijų – šiuolaikinės policijos prototipo – funkcijos. Užkariautojų, pavergėjų, naikintojų laimėjimai būdavo apdainuojami legendose ir epuose, kurie visi iki paskutinio rėmėsi formule „Vae victis!“ („Nelaimė praleimėtojams“).

Agresijos pateisinimas Tradicijoje

Kas, apart tiesioginio gamtos struktūros stebėjimo, yra metafizinis agresijos pateisinimas tradicinėse civilizacijose?

Reikalas tame, kad tradicija egzistencijos ribų faktą laikė Visatos nebaigtumo išraiška santykyje su jos priežastimi, suprantama kaip kažką Absoliutaus, vieno ir esančio anapus visų ribų. Todėl noras plėsti savo egzistencija, egzistencinei ekspansijai, „ribų pažeidimui“ (lotyniškai transcendere, „transcendentuoti“) buvo laikomas giliu judėjimo link dieviškumo impulsu, pasaulyje ir pasaulio būtybėse įaugusiu pradingusio Absoliuto aidu. Žinoma, metafizinės ir asketinės praktikos tokiu atveju būtų vadintinos gryna agresijos forma. Šiose praktikose siekta peržengti visas ribas, maksimaliai privedant savąjį „aš“ prie absoliutinės būsenos, pajungiant agresijai ne tik kokius nors objektus, bet ir visą tikrovę. Savęs sudievinimu sutelkiamas maksimalus agresinis impulsas, nes Dieviškumas tėra panaikinimas ribų, kurios sudaro esmę to, kas nedieviška ir imanentiška. Paliekant tai yra paprasta padaryti sekantį žingsnį ir paaiškinti vadinamojo „priešininko demonizavimo“ mechanizmą, kurio pavyzdžių pilna tradicinėse legendose, epuose ir religiniuose mokymuose. Tai, kas sudaro kliūtį tautos, šalies, religijos ar, siauriau, žmonių bendruomenės, plėtimuisi, priskiriama „Šėtonui“ ir įgija teologinio blogio savybę, todėl agresija tampa  kuo labiausiai pateisinama. Dėl tokio „priešininko demonizavimo“ (arba aukos) įvyksta jo suobjektinimas, atimantis iš jo subjektyvią savybę, atskiriantis jį nuo specifinio socialinio ar religinio solidarumo.

Iranas prieš Turaną, achajai prieš trojėnus, izraelitai prieš gojus, musulmonai prieš netikėlius, Asai prieš Vanus, Dievai prieš Titanus, o kartais net moterys (amazonės) prieš vyrus – įvairių iš pirmapradžio polinkio į agresiją kilusių dualizmo paradigmų yra pilna daugumoje senovės kronikų, religinių kodeksų, poetinių legendų ir tt. Per savo pačių stovyklos pateisinimą, tradicinei žmonės iš tiesų pateisino kai ką daugiau – patį agresijos principą, pirmapradę valią „peržengti ribas“, norą totalizuoti savo paties subjektyvų charakterį (kad ir kaip tai bebūtų išreikšta – ar nacionaliniu, ar religiniu, ar gentiniu priklausomumu).

Anti-agresija

Moderniajame pasaulye įvyko pilnai protines bei socialines moderniosios žmonijos struktūras ilgų buvusių tūkstantmečių atžvilgiu apvertęs išsiskyrimas su amžių senumo tradicijomis. „Apšvieta“, humanizmas, racionalizmas ir kitos „progresistinės“ tendencijos iškėlė vertinimų ir vertybių sistemą, kuri pilnai prieštaravo pagrindinėms tradicinės visuomenės orientacijoms. Tai tikrai (ir galbūt įspūdingiausiai) lietė ir agresijos principą.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.

Pasirodė, kad yra įmanoma pakeisti visuomenės kultūrinius ir socialinius pagrindus, o jog pamatinių kosmoso ir žmogiškųjų būtybių tendencijų pakeitimas yra už bet kieno galios ribų. Tad agresija niekada nepranyko nei iš istorijos, nei iš kasdienio gyvenimo, nei iš laukinės prigimties. Ji tiesiog buvo pradėta laikyti blogiu, kartais spontaniškai pasireiškiančiu vienos būtybės reikalavimu utilizuoti kitą.

Atmetus subjekto totalizacijos procesą, agresiją buvo pradėta laikyti vien tik kiekybiniu įgijimu, išorinių subjektųkrovimu, trivialiu ir vulgariu savanaudiškumu, mirtina „kova už išgyvenimą“. Tad visa agresija pamažu buvo redukuota vien tik į ekonominę sferą ir visi jos pasireiškimai kitose srityse buvo griežtai smerkiami „viešosios nuomonės“. „Totalinis saugumas“ ir „žmogaus teisės“ nuo tada buvo garantuojamos agresijos perkėlimu į abstrakčių materialinių standartų – pinigų, kapitalo – sritį.

Metafizinė terorizmo genezė

Vakarietiškam mąstymui vis labiau ir labiau populiarėjant, kapitalistinei, liberalinei sistemai įgijus savo globalų pavidalą, vyko sistemingas agresijos ir jos apraiškų diskreditavimas. Tai palietė politines, kultūrines, ideologines sritis. Civilizacija, pilnai paremta vien tik aukos interesų gynimu, siekė pamažu atsikratyti šiomis institucijomis, struktūromis ir elgesio modeliais, kurie būdavo saugomi kaip esminiai dalykai žmonių bendruomenėse nuo jų tradicinės „ikihumanistinės“ būsenos. Su šia tendencija susilieja pacifizmas, moterų emancipacija, valstybės mechanizmų silpninimo tendencijos ir „žmogaus teisių“ ideologija – visa tai sudaro šiandieninio liberalizmo, tapusio planetoje viešpataujančiu socialiniu ir politiniu modeliu, ideologinį fasadą.

Pačioje paskutinėje stadijoje šis procesas privedė prie fakto, kad praktiškai visos agresijos formos – kasdieniniame gyvenime, politikoje, estetikoje ir taip toliau ir panašiai – buvo „uždraustos“ ir ribos buvo imtos laikyti kažkuo, kas yra nepažeidžiama ir šventa. Kartu su tuo iškilo ir kitas reiškinys – tendencija „nesmurtiniam ribų peržengimui“, pasaulio mondializavimui, „minkštam“ visų subjektų, tautų ir būtybių sumaišymui kažkokiame bendrame tiglyje – One World (angliškai „Vienas pasaulis“).  Po ribų neperžengiamumo buvo paskelbtas ribų panaikinimas, bet šį kartą klausimas buvo ne apie plėtimąsį ir subjekto, agresoriaus, totalizaciją, o apie aukų sutelkimą bendrame grynai objektyvaus pobūdžio kosmose. Ideali tokios ideologijos forma yra modelis, žinomas kaip „minkšta ideologija“, kurioje reikalas yra kartu sumaišyti daugumą kitų elementų, kuriuo atveju jie visi netenka šviesiai išreikšto agresyvaus principo, savo subjektyvaus pobūdžio. Istoriniu aspektu, tuo pačiu, kai pasirodė pirmiesieji minkštosios ideologijos požymiai (t. y. mūsų amžiaus 60-ųjų gale, 70-ųjų pradžioje), iškilo ir gretutinis reiškinys: modernusis terorizmas. Žinoma, terorizmas egzistavo ir anksčiau, bet iki tam tikro momento jis buvo gana marginalus reiškinys, kuriame būdavo susikoncentravusios intensyviausios politinės agresijos apraiškos, susidurdavusios su nepajudinama Sistemos siena. Tačiau modernusis terorizmas yra gana skirtingas nuo radikaliosios XIX a. – XX a. pradžios revoliucionierių politinės tendencijos, nes jis yra linkęs iš ekstremalios politinės ir gana pragmatinės priemonės tapti atskiru, savarankišku reiškiniu, reprezentuojančiu ypatingą ideologijos tipą. Minkštąja ideologija paremtos civilizacijos atstovai pamažu išplėtė „terorizmo“ sąvoką, kad ši įtrauktų visas jų pačių doktrinos pagrindams prieštaraujančias apraiškas. Visi „pasaulinės aukų bendromenės“ primestomis normomis neapsiriboję esamosios tikrovės komponentai pamažu buvo privesti prie terorizmo poliaus. Liberaliajai sistemai alternatyvios partijos, religinės tendencijos ir netgi ištisos tautos pateko į „terorizmo“ sektorių, į kurį buvo nuvarytos besiplečiančio Vakarietiškojo modelio.

Terorizmas galiausiai tapo paskutiniu prieglobsčiu subjektui, trokštančiam totalizacijos pasaulyje, kur šis troškimas yra uždraustas. Tad ne nuostabu, kad nepriklausoma agresijos doktrina pamažu virto siauresnius partijos, nacijos ar religijos interesus peržengiančio grynojo teroro doktrina.

Pirmoji linija

Grynojo teroro reiškinys yra paskutinis agresijos ir liberalinės kovos prieš ją istorijos žodis. „Terorizmo vardan siaurų partijos interesų“ laikotarpis baigėsi. Vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia konkretaus priklausymo partijoms pragmatinį pobūdį savo pačių asmeninių egzistencinių pasirinkimų atveju. Be to, vis labiau ir labiau regimas klasikinių ideologijų nepajėgumas apsiginti viską persunkiančios ir viską ardančios mondialistinės „minkštosios ideologijos“ akivaizdoje.

Aštrusis 1968-ųjų pakilimas privedė prie liūdno ir beskonio sumenkinto reformizmo, prie socialdemokratinės parodijos. Palestinos intifada baigėsi kompromisu tarp Arafato ir Tel Avivo. Dėl Sovietinės sistemos griuvimo nykstančios partizanų liekanos Lotynų Amerikoje yra pasmerktos. Dešinysis terorizmas buvo suvaldytas dar anksčiau. Prieita prie doktrinalinio, ideologinio visų „atvirosios visuomenės priešų“ pralaimėjimo. Bet nepaisant visų minkštosios ideologijos šalininkų siūlomų surogatų (ekscentriškos ir grynai vizualinės agresijos jaunimo madose; nesibaigiančių TV hitų su krauju ir lavonais; „sado-mazo“ produkcijos leidimu ir tt.), išlieka ypatingas žmonių tipas, nuo kurio agresija yra neatskiriama, kurie patiria nepaliaujamą troškimą „subjekto totalizacijai“, peržengiančiai ribas į transcendentinę sferą. Būtent jie ir pradeda dėti naujos ideologijos, visuotinės ideologijos, peržengiančios nudevėtas ir pasenusias klišes, pagrindus.

1994-aisiais Italijoje buvo išleista Enrico Galmozzi knyga, pavadinimu „Subjektas be ribų“ – „Il soggetto senza limite“. Jos autorius – vienas iš kraštutinės kairiosios teroristinės organizacijos, „Pirmoji linija“, Prima Linea, konkuravusios su garsiosiomis „Raudonosiomis brigadomis“, įkūrėjų. Įtin reikšminga, kad kraštutinio kairiojo, anarcho-komunisto Galmozzi, knyga yra dedikuota d’Annunzio, Italijos fašistinės partijos įkūrėjui, aristokratijos šalininkui ir, pagaliau, žmogui, kuris kaip taisyklė priskiriamas kraašutinės dešinės politiniam sparnui. Enrico Galmozzi puikiai analizuoja d’Annunzio fenomeną iš egzistencinio taško ir išveda labai įdomias paraleles tarp jo ir anarchistinių veikėjų ir netgi tarp jo ir Lenino. Kas svarbiausia, reikalas čia – ne d’Annunzio interpretavimas iš kairiųjų pažvalgos taško, o universalaus kriterijaus, galinčio vienyti vieno ir to paties metafizinio tipo žmones apart jų ideologinių skirtumų, paieška. Formulė, kurią Galmozzi rado knygos pavadinimui, atrodo tokia taikli, kad ji turėtų būti bendru, visuotiniu lozungu visiems moderniojo mondializmo „minkštojo konclagerio“ priešininkams.

„Subjektas be ribų“ yra gryniausia  įmanoma metafizinės agresijos prasmės realizacija, tai yra nuostabiai taiklus lozungas, išreiškiantis vidinę Grynojo Teroro esmę.

Nuo šiol viskas tepriklausys nuo „marginalų“ sugebėjimo palikti buvusias ideologines iliuzijas, suvokus naujo socialinės sferos susisteminimo – ne pagal „dešinės-kairės“, o pagal „agresijos draugų-agresijos priešų“ skalę, metafizinį būtinumą.

Ir, kas žino, ar mondialistinis žmonių, kurie yra objektai, žmonių, kurie yra aukos, integravimas į vieną planetinę liberalią bendriją, į vieną Absoliutinį Objektą, neišprovokuos naujo ir paskutinio pasaulio istorijos veikėjo – Absoliutaus Subjekto, Subjekto be ribų, įvykdysiančio galutinį eschatologinės dramos aktą, iškilimo?

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/04/10/aleksandras-duginas-subj...