Kitose dalyse bus aptariami ir konkretūs kiti šiandieninės Europos, Rusijos bei pasaulio politikos klausimai.

Pokalbis su Aleksandru Duginu (I)

Pradėkime mūsų pokalbį nuo apie Jus kuriamo įvaizdžio Vakarų žiniasklaidoje bei vietinių Lietuvos politikų, tame tarpe ir tų, kurie save vadina „nacionalistais“: bendriausias stereotipas apie Jus yra, kad neva esate ypač agresyvus Rusijos prezidento, Putino, agentas ir rusiško šovinizmo bei imperializmo šalininkas. Čia, mūsų šalyje, taip pat įprasta manyti, kad Jūs esate konkrečiai antilietuviškas ir reikalaujate mūsų šalies ir tautos okupacijos, pavergimo ir asimiliacijos į Rusiją. Kiek tame tiesos?

Visų pirma… Visų pirma, aš norėčiau pasakyti, kad nesu  pasakęs nei vieno žodžio apie Lietuvą. Visiškai nė vieno žodžio… Tai nereiškia, kad aš esu šiuolaikinės Lietuvos draugas, bet tai absoliučiai nereiškia ir to, kad aš būčiau Lietuvos priešas  ar, kad būčiau nors kiek priešiškas Jūsų tautai.

Tiesą pasakius , man patinka Lietuvos istorinė tapatybė ir Baltijos šalių istorinė tapatybė apskritai. Esu Marijos Gimbutienės darbų fanas,  ir, jeigu kalbame apie Europos istorinę tapatybę, tai manau, kad Baltijos tautos yra senųjų Europos genčių palikuonys su labai išskirtinu  ir originaliu kultūriniu identitetu.

Taigi, apskritai kalbant, aš turiu labai teigiamą požiūrį į Lietuvą. Tad niekada, niekur ir nei karto  nesu pasakęs kokių nors neigiamų komentarų apie Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad (skirtingai  nei daugelis Rusijos patriotų) niekada nekritikavau moderniosios Lietuvos.

Tad tai yra svarbus dalykas. Šis faktas rodo, kad nėra nė mažiausios tiesos Vakarų žiniasklaidos formuojamame mano įvaizdyje. Jei su tokiu užtikrintumu jie teigia, kad aš esu priešiškas, kad aš raginu užpulti ar pavergti Lietuvą, tai yra visiška ne tiesa. Absoliutus melas.

Niekada nesu sakęs nei menkiausio dalyko, kuris galėtų būti taip interpretuojamas, kadangi nesu sakęs nei vieno žodžio apie savo politinę poziciją Lietuvos atžvilgiu.

Niekada nesu minėjęs Lietuvos ir tai yra pirmasis kartas kaip miniu žodį „Lietuva“ savo diskurse, kuris bus išleistas ir išverstas į kitą kalbą. Tad tai yra gana juokinga: kad esu laikomas Lietuvos priešu, bet niekada nesu minėjęs Lietuvos vardo, niekada nesu apie ją šnekėjęs, nedavęs nei teigiamų, nei neigiamų komentarų šia tema.

Tad štai kaip veikia Vakarų propaganda. Jie visus Amerikos hegemonijos priešininkus kaltina esant velniais, kanibalais, nusikaltėliais. Ir jie tuo pačiu remia negatyviausią, blogiausią įmanomą rasizmą ir šovinizmą pasaulyje, kad tik realizuotų savo interesą.

Tad Vakarai yra melas. Ir Lietuvos bei mano požiūrio į Lietuvą pavyzdys, manau, yra labai aiškus.

Gana keista – įmanoma iškreipti mano žodžius, ištraukti juos iš konstekto – tai būtų manipuliacija, taip, sutinku, ir tai daugiau ar mažiau normalus dalyjas ideologinėje kovoje.

Bet laikyti mane Lietuvos priešu man net neminėjus šios šalies vardo visame savo diskurse per 30 metų… Neįtikėtina… Tai tikrai neįtikėtina…

Kokios mano pozicijos?

Koks mano požiūris į Putiną ir Rusijos atsigavimą… Taip, aš esu patriotas, aš manau, kad Vakarų civilizacija yra dekadentiška, aš esu šiuolaikinės Europos priešas, bet esu senovės Europos, indoeuropietiškos Europos, graikiško ir romėniško ikimodernaus laikotarpio Europos paveldo šalininkas; esu modernybės priešininkas ir tradicionalistas, esu konservatyvus ir priimu idėją, kad šį paveldą reikia atgauti, kaip kad galvojo ir prancūzų tradicionalistas Renė Guenonas bei italų tradicionalistas, Julijus Evola.

Tad esu tradicionalizmo šalininkas, nekenčiu modernybės, manau, kad modernybė yra degradacija, manau, kad tikrosios vertybės buvo Europos apleistos moderniosios eros pradžioje ir manau, kad mums reikia grįžti į „naujuosius viduramžius“, kaip yra išsireiškęs rusų filosofas Nikojalus Berdejavas.

Taigi – esu tradicionalistas, rusų patriotas, bet nesu nei šovinistas, nei rasistas, nes esu antišovinistas ir antirasistas.

Manau, kad modernybė ir Europos modernybė yra iš esmės rasistinė. Ne tik biologine prasme (rasinis šovinizmas), bet labiausiai – kultūrine prasme – tai yra savotiškas pasąmoningas rasizmas, laikantis europietiškąsias vertybes universaliomis.

Bet tai visiškai rasistinis požiūris. Tu gali turėti Europietiškąsias vertybes, jei esi Europos žmogus, tai priklauso nuo tavęs, kokias vertybes pasirinkti. Bet jei tu gerbi savo vertybes,  kurias aš apibrėžčiau, kaip nulemtas istorijos, laiko, geografijos ir nori jas primesti kitoms tautoms, pavyzdžiui, Rusijai ar Azijos žmonėms, vadinasi, tada vykdai rasizmo aktą.

Taigi, aš esu anti-šovinistas, esu didžiosios Europos projekto šalininkas ( bet tradicinės, o ne modernios Europos). Esu anti-modernistas ir patriotas, Bizantinės tradicinės Rusijos imperijos šalininkas, esu krikščionis ortodoksas ir palaikau Vladimirą Putiną.

Štai taip galėčiau apibrėžti save. Nesu fašistas, liberalas, komunistas. Atstovauju  Ketvirtajai politinei teorijai  kaip tam tikrai politinei ideologijai, kuri stengiasi atsikratyti visų saitų, susijusių su modernybe, visiškai ją atmesti. Būti už politinės modernybės, kurią aš laikau blogiu.

Vienas dalykas, kurį norėčiau ypač pabrėžti, yra tai, kad visos šios pozicijos su Lietuva neturi nieko bendro. Tai yra pirmas kartas mano gyvenime kaip aš šitaip kalbu su Lietuvos atstovu.

Jaunystėje esu du kartus buvęs Kaune ir Vilniuje. Man Jūsų šalies kultūra paliko labai gerą įspūdį. Bet tai buvo kai dar buvau jaunas. O po to, tai absoliučiai nepalaikau Lietuvos buvimo NATO, nes aš nekenčiu NATO, bet ne Lietuvos.

Nemanau, kad Europos Sąjunga savo realioje formoje yra kažkas vertingo. Manau, kad ji verčiau yra anti-europietiškas, atlanticistinis ir pro-amerikietiškas darinys, bet tuo pačiu pasakyčiau, kad tai neturi nieko bendro su konkrečia lietuviška tapatybe, kuria aš žaviuosi.

Atsižvelgiant į Jūsų tikrąsias idėjas ir poziciją, galbūt galėtute mums pateikti trumpą Ketvirtosios politinės teorijos projekto bei  geopolitinės analizės paradigmos apibūdinimą (Didysis kontinentų karas)? Kodėl pasauliui reikia antiliberalinės, antipostmodernistinės revoliucijos?

Aš manau, kad pasaulis turėtų turėti  šansą pasirinkti. Aš manau, kad buvimas žmogumi yra apdovanotas ypatinga dovana – laisvės dovana. Taigi, tvirtai tikiu žmogaus sielos laisve ir žmoniškumu. Ir visada, kur yra laisvė, ten ir yra pasirinkimo galimybė. Nėra laisvės ten, kur nėra pasirinkimo. Dabar gyvename pasaulyje, kur postmodernizmas ir liberalizmas nugalėjęs. Jie yra instaliuoti į unikalius  semantiškus nešvankybės konteksto rėmus.

Taigi, mes visi esame liberalai, kadangi visi esame laisvojoje rinkoje,  turime parlamentinę demokratiją, dalyvaujame  toje pačioje žmogaus teisių ideologijoje, esame liberalai pasąmonėje, esame įpareigoti būtų liberalais neturėdami kito pasirinkimo, net apie tai nežinodami.

XX a. galėjome rinktis ideologiją – buvo didžioji  trijų politinių teorijų kova: liberalizmo, komunizmo, fašizmo. Buvo trys galimybės pasirinkti savo politinį identitetą. Kai kurie identiteto aspektai būdavo nulemti gimimo, geografinės pozicijos, bet tu galėjai pasirinkti, buvai politiškai laisvas pasirinkti politinę  ideologiją: Pirmąją, Antrąją ar Trečiąją politinę teoriją.

Bet dabar, po liberalizmo pergalės prieš komunizmą, ir apjungtos  liberalizmo ir komunizmo  pergalės prieš fašizmą, mes neturime jokios galimybės palitiniam pasirinkimui. Dabar esame įpareigoti būti liberalais, mes galime tiktais būti liberalais – tik liberalais… Mes negalime būti ne liberalais.

Tai labai svarbu, kadangi tai yra globalinės diktatūros rūšis, kuri veda link vienodo mąstymo, vienos minties. Tai vienodo mąstymo civilizacijos rūšis, kur tu negali pasirinkti savo tam tikros pozicijos ir esi įpareigotas būti liberalu jėga, veikiant rinkos ir liberalistinės diktatūros galiai.

Bet šitas suvaržymas turi būti panaikintas, arba kitu atveju tai sugriaus žmogaus laisvę. Taigi, tu galėtum sakyti liberalizmui TAIP ar  tu galėtum sakyti liberalizmui NE. Tu gali jį priimti, bet tu turi galimybę jį ir paneigti.

Bet kas atsitiks, jei mes jį priimsime?

Tai labai aišku, kiekvienas iš mūsų yra pavyzdys, kaip mes priimame liberalizmą net to nesuvokdami, kaip mes esame jo  išnaudojami ir mumis manipuliuojama, kadangi liberalizmas įvestas į mūsų pasąmonę, transformuoja mus į progresyvius liberalus nesąmoningai, mums patiems net to nepasirenkant.

Bet jeigu mes paneigiame liberalizmą jeigu mes nesutinkame su jo individualiom vertybėmis -  gėjų santuokomis,  lyties politika, kosmopolitizmu, anti – nacionalizmu, techniniu išsivystymu, vietoj dvasinės pažangos, agresyvios sekuliarizacijos ir pan… kapitalistinei ekonomikai ir visam globalizmui tada turėtume surasti alternatyvas.

Jeigu esame prieš visa tai, tada  turėtume turėti alternatyvias vertybes ir natūraliai mes, jeigu atsisakome liberalizmo, turime įpareigoti pasirinkti komunizmo poziciją ir jos liberalizmo kritiką, arba priimti nacionalizmą arba fašizmą, Antrą arba Trečiąją poziciją.

Bet šios dvi modernios politinės minties formos yra nepakankamos, jos pralaimėjo savo mūšius ne todėl, kad būtų buvusios modernesnės už liberalizmą, bet todėl, kad buvo labiau tradiciškos, mažiau modernios nei liberalizmas.

Ir komunizmas buvo ne kapitalizmo rezultatas, o verčiau kova prieš kapitalizmą savotiška alternatyvia kryptimi. Visa tai buvo prarasta. Ir dabar mes esame globalinio liberalizmo, kaip vienintelės minties, formoje ir, jei norime atmesti liberalizmą, mums reikia kažko kitko, kažko naujo.

Ir mano idėja yra ta, kad reikalinga Ketvirta politinė teorija už visos politinės modernybės ribų, nes politinę kovą dėl modernybės palikimo laimėjo liberalizmas, kuris yra savotiška visos politinės modernybės sintezė, t. y. esminė moderno dvasios realizacija.

Šią dvasią laikau nihilistine dvasia, savotiška žmogaus sielos koncepcijos globaline degradacija. Tad tai yra savotiškas velnias, antikristiška tikros civilizacijos parodija – tad tam, kad įveiktume liberalizmą, turime įveikti daug daugiau nei vien liberalizmą, o ir pačią modernybę.

Tad mano idėja yra Ketvirtos politinės teorijos už modernybės ribų sukūrimas, tam tikru laipsniu įmaišant ir postmodernią modernybės kritiką bei ikimodernų tradicinį požiūrį. Tad turime ne atkurti modernybę, nes atkurti kažką dirbtino reikštų grįžti į praeitį, o tai neįmanoma.

Galime ir turime sukurti naują ateitį pradėdami nuo politinės modernybės ir liberalizmo principams priešingų principų.

Tad tai daugiau ar mažiau ir yra mano pozicijos idėinės gairės, bet taip pat yra ir geopolitinis kovos prieš liberalizmą ir modernybę aspektas, reprezentuojamas dvejų stovyklų, geopolitiškai apibrėžiamų kaip jūros civilizacija, „jūrinė jėga“ ir žemės civilizacija, „žemyninė jėga“.

Šiuolaikinė amerikietiškoji hegemonija geopolitiniu, strateginiu požiūriu yra liberalizmo reprezentacija, o Eurazija, žemynas, „žemyninė jėga“, yra jos strateginis oponentas ir ji pagal visą klasikinę geopolitiką ir yra Rusija.

Tad Rusijos Federacijos kova prieš Amerikos hegemoniją Rusijoje, prieš liberalų penktą koloną ir aplinkui Rusiją, pavyzdžiui, Ukrainoje, yra ne tik kova dėl egoistiškai suvokiamo nacionalinio intereso, o tuo pačiu ir platesnė kova už žmogiškąją laisvę.

Tautinio ir rasinio šovinizmo atmetimas, žinoma, yra visiškai priimtinas, bet kaip sveikas nacionalizmas turėtų tarptautiniu mastu integruotis į platesnį Ketvirtosios politinės teorijos projektą?

Šį klausimą (tai yra labai įdomus ir svarbus klausimas) esu paaiškinęs savo paskaitose ir darbuose apie etnosociologiją.

Turime skirti tris dalykus: etninę grupę (1), tautą (2) [atitinkančią tautą kaip istorinį vienetą, mūsų sąvokomis, „istorinę naciją“, red. past.] ir politinę naciją (3). Šie trys dalykai gana skirtingi.

Etnosas yra organiška bendruomenė su savitomis vertybėmis (1); tauta yra istorinė bendruomenė su pozicija pasaulio istorijoje (2) ir politinė nacija yra dirbtinis kapitalistinės modernybės konstruktas, pakeitęs viduramžių tradicinę organizaciją bei imperija, sakralinėmis vertybėmis ir skirtingomis visuomenės kastomis pagrįstą visuomenę (3).

Tad politinė nacija yra dirbtinis kapitalizmo kūrinys, kuris nėra nei organiškas, nei istoriškas, ji yra grynai techninė. Tauta yra likimo bendruomenė. Etninė grupė yra savotiška maža bendruomenė su konkrečiomis bendromis, ne amžinomis, istorinėmis vertybėmis. Tad etnosas remiasi grįžtančių laikų, ciklinio laiko idėja, tai yra etninis laikas, amžino mirusių sielų sugrįžimo idėja. Tai yra besikartojantis procesas, ciklinis laikas.

Tauta gyvena istoriniu, eschatologiniu laiku. Čia puikiai įeina krikščioniška tradicija: ribotas procesas nukreiptas į kokį nors tikslą. Į laiko pabaigą. Tad tai yra savotiška tragistinė istorinė egzistencija, nes etninė grupė tragiškosios dimensijos nežino. Ji daugiau ar mažiau reiškia rojų, etninį rojų: be mirties, be istorijos ir be ribotos egzistencijos tragedijos.

Tad politinė buržuazinė nacija buvo sukurta buržuazijos, kad patvirtintų individualią tapatybę, nes politinė nacija statoma ant individualios tapatybės pagrindo, tad ji yra visiškai moderni, buržuazinė ir kapitalistinė, o dabar ši policinė nacija yra sunaikinama tų pačių jėgų, kurios ją ir sukūrė.

Taigi, kapitalizmas davė pradžią moderniajai politinei nacijai ir dabar kapitalizmas, savo globalistinėje, liberalinėje, ultraliberalinėje stadijoje, naikina ir politines nacijas, ir tautas. Už to slypi tos pačios jėgos.

Tad aš esu tragiškosios tautos bendruomenės istorijos akivaizdoje, kuri turėtų įsitraukti ir sudaryti bendrą istorinį projektą, šalininkas.

Būtent tai ir buvo graikų civilizacijos bei Romos imperijos likimas – surinkti skirtingas etnines grupes ir įjungti jas į bendrą istorinį projektą.

Tad esu absoliučiai ne šovinistas ar rasistas, ne tokio [buržuazinio[ „nacionalizmo“ šalininkas. Nemėgsti įprasto moderniosios „nacijos“ apibrėžimo, nes tai buvo kapitalistinis, liberalinis ir buržuazinis kūrinys.

Mūsų, eurazistų ir Ketvirtosios politinės teorijos šalininkų idėja, yra telktis apie tautą, tautą, kaip istorinį vienetą, aukštesnį už etnines grupes, bet istorinį ir tragistinį.

Tauta yra sakrali, bet jos sakralumas yra istorinis, o ne etninis. Nelengva harmoniškai sudėlioti skirtingas etnines grupes į bendrą istorinį projektą. Bet būtent ir turime nauju lygmeniu sukurti Europą, sukurti Eurazijos Sąjungą, sukurti Islamo civilizaciją ir tt.

Turėtume suprasti sakraliosios imperijos sąvoką. Imperija yra aukščiausios formos istorinis veiksmas. Manau, kad Lietuvos istorija pradžioje taip pat buvo orientuota į tokio imperinio darinio sukūrimą.

Ir Lietuvos monarchija su daugeliu skirtingų etninių grupių, su pakančiais pagoniais kunigaikščiais; prieš susijungdama su Lenkija (kuri buvo visiškai kita civilizacija), ji buvo savotiškas galimos Baltijos imperijos branduolys. O dabar manau, kad Lietuva virto dirbtinai sukurta kapitalistine nacija.

Etniškai Lietuva yra kažkas kitko, etninė dimensija nesuderinama su liberalizmu, su globalizacija, modernistinėmis bei postmodernistinėmis Europos vertybėmis, nes šios vertybės, šie požiūriai naikina šeimą, naikina etninę dvasią, tradiciją, kultūrą ir tt.

Tad čia etnosas pražudomas buržuazinės liberalinės nacijos kūrime, bet klausimas yra imperija, kaip aukščiausias tautos pakilimas. Tad imkimės kurti imperiją.

Lietuvos imperija buvo praeityje ir dabr sudaro labai svarbų gilios lietuvių tapatybės istorinį paveldą. Bet dabar reikia rinktis (tiksliau – Jūs, t. y. lietuviai, turite rinktis, o ne mes, nes mes neturime pasirinkimo, šia prasme mes, t. y. rusai, esame Rusijos imperijos atgimimo šalininkai), o Jūs, lietuviai, turite pasirinkimą: Jūs galite rinktis Eurazijos imperiją (nemanau, kad taip bus, nes perdaug mūsų nekenčiate...), o jei ne mus, kaip kitą galimybę galėtumėte rinktis Europos imperiją, kaip kitą sprendimą – ne Europos Sąjungą, o postliberalinę, tradicinę Europos civilizaciją.

Mūsų skaitytojų aiškumo dėlei – galbūt galėtumėte mums pateikti konkretesnį „Imperijos“ sąvokos apibrėžimą pagal Jūsų jai priskiriamą prasmę?

Taigi – turime kai ką patikslinti dėl žodžio „Imperija“. Būna skirtingi žodžiai su ta prasme, taip pat būna ir vienodi žodžiai su skirtingomis prasmėmis. Tad problema yra teisingai suvokti sinonimų, antonimų ir homonimų klausimą.

Galėtume priimti imperijos sąvoka pagal Michael Hardt ir Anthony Negri kontekstą [naujakairuoliški postmodernistai, knygos „Imperija“ autoriai – red. past.]. Jie imperijos sąvoką vaizduoja kaip negatyvią globalistinę, kapitalistinę, liberalinę, amerikocentrinę, atlanticistinę pasaulinio viešpatavimo formą.

Šia prasme kalbama ne apie imperiją jos tradicine, sakraline prasme, o apie savotišką anti-imperiją, nes Anglosaksų imperija ar Kartaginos imperija abi buvo anti-imperijos.

Jos rėmėsi rinkos vertėmis, pinigais. Ir tai buvo jų savotiška globalizacija. Tai, ką mes vadiname anti-imperija, Negri ir Hardt vadina imperija. Tai aiškiai nėra tai, ką mes giname.

Bet yra ir kita imperijos prasmė, tradicinė prasmė. Ši prasmė buvo aiškiai naudojama Julijaus Evolos jo knygoje „Pagoniškasis imperializmas“; šią sąvoką taip pat naudojo ir vokiečių politinis mokslininkas Karlas Šmitas, ir pagrindinis Naujosios dešinės mokyklos veikėjas, prancūzas Alain de Benoist, svarbiausias Europos tradicionalistų mąstytojas.

Tad aš „imperiją“ suprantu antrąja prasme. Man imperija yra tradicinė strateginės vienybės organizacija, išsauganti etninių tapatybių skirtumus bei įvairumą. Tad imperija nėra politinė nacija, nes ji yra sakrali, nes ji nenaikina vietinių tapatybių, o jas integruoja arba leidžia joms būti kokios jos ir yra.

Imperija yra strateginė vienybę su etniniu pliuralizmu. Šį žodį apibrėžčiau šitaip – strateginę vienybę ir centralizaciją su etniniu įvairumu ir šventa misija. Tai yra tradicinė imperija kaip Romos, Graikijos, Viduramžių, Bizantijos ar Rusijos imperija.

Anglosaksų arba Britanijos imperija, ar šiuolaikinė globalistinė amerikocentrinė imperija šia prasme yra anti-imperijos.

Tad čia yra skirtingų prasmių problema kaip ir su žodžiu „nacionalizmas“.

Įprastas, konformistinis „nacionalizmas“ yra kažkokio dirbtinio darinio, paremto individualine tapatybe ir etninių bendruomenių sunaikinimu paremta buržuazinė koncepcija.

Tad liberalinė, buržuazinė nacija yra etninių grupių mirtis. Bet tuo pačiu daugelis nacionalistų nesuvokia šios ideologijos kapitalistinių ir buržuazinių ištakų bei kaunasi už klaidingą reikalą, o ne už Europą, kaip tragedijos bendruomenę haidegeriškąja arba nyčeistine to prasme.

Taigi, turite pasirinkimą virš nacijos ir etninės tapatybės, Europos imperiją. Ir šia prasme būtumėte ne Rusijos priešais, o Rusijos draugais.

Kadangi mes, rusai, dabar statome savo sakralią imperiją, mes mėginame ją atgaivinti. Ir tai ne taip paprasta. Tačiau tai mūsų uždavinys, mūsų likimas, mūsų misija.

Ir dabar Europoje yra kai kas, ko verkiant reikia Europos išgelbėjimui nuo modernybės. Ir išgelbėti Europą nuo modernybės vienintelis kelias yra sukurti šventą Europos imperiją kaip postliberalų, postkapitalistinį projektą – o ne „Europos Sąjungą“. Ir čia Jūs, lietuviai, kaip katalikiška, europinė tauta, galėtumėte dalyvauti, tuo pačiu būdami ir Rusijos draugais.

Kitas sprendimas būtų visiškai pranykti kaip etninei grupei liberalizmo ir globalizacijos procese, po kurio nebeliktų tokio dalyko kaip lietuvybė, nes visi tebūtų kosmopolitinėse visuomenėse integruotais individais. Civilizacijų procesuose tokio dalyko kaip Lietuva nebebūtų.

Bet vieni išsigelbėti negalite. Tegalite rinktis kokią nors imperinę ateitį ir už šią ateitį kautis. Bet tam turite padėti ir kartu kovoti su kitomis europiečių tautomis: vokiečiais, vengrais, prancūzais ir tt. Jei siekiate ateities, postliberalios Europos imperijos, tada tai yra Jūsų reikalas bendradarbiauti, būtų kitų Europos atgimimo šalininkų draugais ir tai taip pat reikštų, kad galėtumėte turėti labai gerus santykius su mumis, rusų tradicionalistais ir eurazianistais.

Tad tai yra žodyno ir supratimo klausimas. Bet negalime lengvai atidėti šio klausimo, nes turime labai aiškiai suprasti, kad kiekviena sąvoka turi būti aiškiai apibrėžiama pagal kontekstą, kad ji galėtų būti vartojama pagal jai suteikiamą prasmę.

Kaipgi Jūsų požiūris ir santykis su Rusijos prezidentu, Vladimiru Putinu, o ypač – su jo vedama užsienio politika?

Putiną laikau europietiškiausiu visų Europos valstybių lyderiu. Jis geresnis, bet turi ir akivaizdžias neigiamas puses (tai akivaizdu), tačiau yra geriausias iš esamų. Jis yra aiškiausias suverenumo šalininkas, padaręs įmanomą Rusijos atsigavimą, nuo 90-ųjų nuo istorijos scenos nykstančios Rusijos atsistatymą.

Tad mums jis yra politinis gelbėtojas, ne religinis, o politinis, t. y. jis mums atkūrė galimybę istorinei egzistencijai, tad būtent todėl jis ir yra labai populiarus.

Ideologiškai jis yra „realistas“ tarptautinių santykių prasme, kur „realistas“ reiškia tą, kuris nacionalinę valstybę laiko aukščiausia įstatymine instancija. Tad nėra nieko virš nacionalinės valstybės. Tad pagal šį politinio realisto supratimą, Putinas yra politinis realistas.

Jis tarptautinius santykius laiko laisvo suverenių valstybių reprezentuojamų jėgų veikimo lauku. Ir jis veikia Rusijos valstybės pusėje bandydamas daryti ją didesne, galingesne ir neleisti jos sunaikinti ir ta prasme jis labai nuoseklus. Ir dėl to jis yra ir mylimas, ir nekenčiamas. Tad jo buvimas realistu mums yra labai geras, o mūsų priešams – labai blogas dalykas. Iškitos pusės, jis yra rusas ir labai autentiškas rusiškajai tapatybei ir pamažu darosi vis labiau ir labiau eurazistu ir artimesniu Ketvirtajai politinei teorijai.

Tad jis vertina, vysto savo mintis ir plečia savo supratimą apie pasaulio procesus. Jis turi talentą vis geriau ir geriau suprasti istorinius įvykius ir manau, kad dabar jis yra aukščiausiame savo karjeros taške.

Po Krymo jis kiekvienam rusui ir kiekvienam žmogui už Rusijos parodė kas gali būti tikras Rusijos atsigavimas. Tad jis būtent dėl savo stiprybės yra ir nekenčiamas, ir mylimas.

Ideologiškai jis darosi vis artimesnis Ketvirtajai politinei teorijai, nes jis nėra liberalas, bet jis nėra ir komunistas ir niekada nemini komunizmo nei teigiamai, nei neigiamai. Jis aiškiai nėra fašistas ir dabar veda kovą prieš šovinistinius Ukrainos „neonacius“ („Pravy Sektor“), kurie kovoja Jungtinių Valstijų pusėje prieš Rusiją.

Tad nebūdamas nei liberalu, nei komunistu, nei fašistu, Putinas gana logiškai artėja prie Ketvirtosios politinės teorijos ir todėl jis yra palaikomas tokių grupuočių kaip „Jobbik“ partija arba Marine Le Pen. Bet dauguma Europos nacionalistų taip pat labai domisi Ketvirtąja politine teorija, kuriai rusiškoje įtakos sferoje atstovauju aš, o Europoje – Alain de Benoist.

Putinas yra laikomas šansu, savotiška viltimi visoms antiliberalioms jėgoms, atsisakančioms bendradarbiauti su NATO, Jungtinėmis Valstijos, Amerikos hegemonijai ir būti naudingais idiotais, kaip kad įvyko su vadinamąja trečiąja pozicija Kijeve; jie, laikydami savo ukrainiečių nacionalistais, taip pat prarado dalį savo valstybės ir praras dar vieną labai svarbią zoną, kas yra neišvengiama. Tad buvimas atlanticistų, Rusijos priešų pusėje ir savęs laikymas nacionalistais, prarandant dalį savo valstybės teritorijos, yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Tad tai yra klausimas visiems Europoje: būti ar nebūti su Rusija, būti su ketvirtąja pozicija, arba būti su atlanticizmu. Ir aš manau, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir visoje Europoje Alain de Benoist bei mano paties darbai yra skaitomi tų jėgų, kurios atemta liberalizmą ir manau, kad yra labai svarbu turėti teorinę bazę antiliberalinei kovai prieš Amerikos hegemoniją. Bet manau, kad šia prasme Putinas galėtų būti laikomas savotišku mūsų kovos simboliu ir aš jį palaikau ir džiaugiuosi jo evoliucija mūsų kryptimi.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/05/03/pokalbis-su-aleksandru-d...