Išgydysime jus nuodais

Pateikiame rusų filosofo,Aleksandro Dugino, rašinio „Išgydysime jus nuodais”, vertimą į lietuvių kalbą.

Pasitelkdamas sau būdingas filosofines metaforas, autorius aptaria dvasinę padėtį šiuolaikiniame postmoderniojo kapitalizmo pasaulyje, būtinybę rasti alternatyvią, oponuojančią idėjinę poziciją viešpataujančiajai sistemai.

1. KAPITALISTINIŲ GYVULIŲ EVOLIUCIJA

Žaltys tradiciškai vertinamas neigiamai. Tai yra keiksmažodis. Dėl Ievos sugundymo Rojuje iš roplių atimamos kojos ir jie priverčiami pilvais šliaužioti žeme. Žaltys įkūnijo Šėtoną. Tamsioji dvasia naktį joja ant savo bekojo, žvynuoto arklio, gąsdindama krūmuose besislapstančius vampyrus ir kiškius. Būdamas nuodingas, šaltas ir lankstus, žaltys daug simpatijos nekelia. Kapitalizmo simboliu Marksas įvardijo kurmį. Lyg aklas kurmis, kapitalas kasa niūrias duobes įkaušusių žmonių širdyse, su augančia verte skubėdamas po vampyriškus labirintus šykščiausios mažumos naudai ir neapskaičiuojamos kvailiausios daugumos kančiai. Gilles Deleuze[1] yra teisingai pažymėjęs, kad modernusis kapitalizmas keičia savo ženklą. Jo pirmosios duobės taip nuklojo nelaimingą žemę, kad tikrovė pavirto visuotiniu ekranu, per kurį kitoje didžiosios sienos pusėje esantys gyventojai rodo savo veidų grimasas. Kurmio era baigiasi. Kapitalizmas, kaip tvirtina Gilles Deleuze, žengia į naują fazę; žalčio fazę. Šiuolaikiniame globalistiniame pasaulyje skirtis tarp viešpataujančiųjų ir pavaldžiųjų, tarp vyrų ir moterų, tarp sočių ir alkanų, tarp daktarų ir pacientų, tarp mokytojų ir akademikų, nusitrina. Pagal žalčio principą konstruojama atvira visuomenė. Kapitalas nebepapirkinėja darbo – jis jį klonuoja pramogų formoje. Žmonių klonavimas tegalėjo tapti įmanomas, nes kapitalas sugebėjo nuklonuoti darbą. Dabar yra aišku, kodėl privačiame stambiausios bankininkų oligarchijos ofise galima rasti storą, nemirksintį terariumą[2]. Už uždarų durų gyvulys ir jo šeimininkas žvelgia vienas į kitą šaltomis akimis ir nejudančiais, sunkiais akių vokais. Spektaklio visuomenės[3] šeimininkas, apmulkintų, paralyžiuotų Eurazijinių masių, kurios paskutinės gulėsi prie žibančio eskalatoriaus ir krito į Istorijos pabaigos[4] pragarą, hipnotizatorius. Oligarchas apie Deleuze tikriausiai žino. Žino ir Marksas, pranašas – išnešiotas po visus pasaulio kampus.

2. ŽALČIAI PRIEŠ ŽALČIUS

Tradicija yra kartezianizmo antitezė.[5] Formalioji logika – štai kur Ryto Žvaigždė pradėjo ardyti mūsų didingą, sakralų pasaulį.

Tokia logika verčia ieškoti alternatyvos žalčiui. Jei žaltys blogas, tada ir ne-žaltys yra geras. Bet tai spąstai: kategorinis mąstymas yra anti-ontologiškas, jis veikia su racionaliomis abstrakcijomis. Joks ne-žaltys šio žalčio įveikti negali. Galime tai pasakyti ir kitaip: tik žaltys gali stoti prieš žaltį. Atsiminkime: „Būkite gudrūs kaip žalčiai“ (Mt. 10:16).

Varinis žaltys, kurio atvaizdą dykumoje iškėlė Mozė, laikomas Išganytojo prototipu. Žaltys ant kryžiaus puošia stačiatikių šventoves. Žaltys stoja prieš žaltį: lanksčiai besivyiojančiu, bekrauju kūnu prieš savo tamsųjį antrininką.

Žaltys yra ir vyriškojo, ir moteriškojo principo simbolis. Senovės legenda byloja, kad Aleksandras Didysis gimė iš žalčio. Ir kinų tradicijoje žaltį primenantis Geltonasis Drakonas yra laikomas dangiškojo Logoso[6] simboliu. Specialios anagogiškos, dvasią pakeliančios idėjos įsikūnijimas, lyg dūmas kylantis į dangų, o tada pranykstantis mėlynoje absoliutaus pažinimo padangėje ir tampantis ofitų gnostikų[7] ženklu, žalčio formoje iškeliančiu Aukščiausiąją Dievybę. Ankstyvieji krikščionys buvo susipažinę su įspūdingu simboliu, Anfisbena, dvigalviu žalčiu, susidedančiu iš dvejų pusių – juodos ir baltos, du paskutinės kovos dalyviai viename kūne. Ir Kristus, ir Antikristas teturi vieną argumentą: žmogus, baisusis paskutiniųjų laikų degeneratas, besivartantis permatomų iliuzijų pelkėje, siurbiantis gyvenimą vien iš godžios ir nykstančios savo aukų sielos.

3. MŪSŲ TERARIUMAS

Ar prisimenate kaip ilgai Nyčės Zaratustra su savimi tempėsi nukritusio akrobato kūną?[8] Ir kodėl? Todėl, kad pasišlykštėjimas žmogumi ir tuo, kaip jis lengvai priima dvasinį nykimą, dar nėra pakankamas argumentas atmesti sudėtingą ginčą su gyvenimą neigiančia dvasia.

Ir jei taip ir yra, tai darbotvarkėje iškyla naujas uždavinys: mūsų terariumo pastatymas. Naujos, gana pavojingos rūšies iškėlimas kartezianizmui priešingoje pusėje. Tad nuo šiol jus teigšdygysime nuodais. Tas, kuris mirė, niekada ir negyveno.

[1] Gilles Deleuze (1925 – 1995) – prancūzų akademikas ir filosofas postmodernistas, veikalo „Kapitalizmas ir šizofrenija: anti-Edipas“ autorius.

[2] Terariumas – stiklinė ar plastikinė dėžė augalams auginti arba mažiems gyvūnams laikyti.

[3] „Spektaklio visuomenė“ – prancūzų neomarksisto, Guy Debord (1931 – 1994) parašytas veikalas. Pagrindinė mintis: vartotojų visuomenėje autentiškas gyvenimas paverčiamas dirbtina jo reprezentacija, parodija, faktiškai kontroliuojančią toje sistemoje esančių masių sąmonę.

[4] Aliuzija į liberalo ir globalisto, Francis Fukuyam‘os, veikalą – „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man). Šiame 1992-aisiais išėjusiame, kapitalistinės liberaldemokratijos triumfą apmąsčiusiame darbe buvo iškelta mintis, kad su socialistinio bloko žlugimu istorija baigiasi, o pasaulio laukia stabilumas, nevaržomas ekonominis augimas ir savotiška liberalkapitalistinė utopija: liberalioji buržuazinė demokratija ir liberalusis Vakarų žmogus, kaip baigtiniai, aukščiausią istorinį išsivystymą reiškiantys tipai. Verta pabrėžti, kad tolimesnė pasaulio istorijos raida ir globalistinės svajonės neišsipildymas vėliau iš esmės privertė patį Fukuyamą šios savo tezės išsižadėti.

[5] Kalbama apie idėjiškai modernųjį buržuazinį individualizmą ppagrindusią Renė Dekarto (1596 – 1650) filosofinę sistemą – subjektyviojo idealizmo formą, pagal kurią viso pažinimo pradžia – absoliuti abejonė ir nepasitikėjimas tikrove, pagal kurią viso galimo pažinimo pradžia – absoliuti metodinė abejonė ir nepasitikėjimas tikrove, protu įsitikinant vien tik savo individualaus egzistavimo faktu („Mąstau, vadinasi, esu.“).

[6] Logosas (λόγος) – nuo graikų filosofo, Hėrakleito (535 – 475 pr. Kr.) naudojama sąvoka, reiškianti visuotinį tvarkos ir pažinimo principą, beasmenį kosminį protą.

[7] Ofitai – Hipolito iš Romos (170 – 235) prarastame veikale, Syntagma, aprašoma krikščionių gnostikų sekta.

[8] Turimas omeny pirmasis Frydricho Nyčės (1844 – 1900) veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (Also sprach Zarathustra) skyrius – „Apie antžmogį ir paskutinįjį žmogų“ (NYČĖ, Frydrichas. „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, Rinktiniai raštai, Mintis, Vilnius, 1991, 21-35 psl.).