„Proletariato tamplieriai“

Tęsdami savo bei Nacionalisto skaitytojų pažintį su šiuo autoriumi, pateikiame rusų profesoriaus, Aleksandro Dugino, 1994-ųjų metų rašinio, „Proletariato tamplieriai“, lietuvišką vertimą.

Naudodamas įvairias filosofines, mitines metaforas, autorius iš esmės paaiškina darbininkų klausimą vadinamosios postmoderniosios, postindustrinės visuomenės, kokia ir tapo tiek Rusija, tiek ir kitos posovietinės šalys, kontekste.

PROLETARIATO TAMPLIERIAI

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

Darbininkai pradingo iš mūsų gyvenimo. Pašalinti iš vaizdo, paversti kažkuo kitu. Menedžerių ir „visažinių“ epochoje Darbininkas ir jo darbas nuvertintas.

Purvini, riabaloti, rupūs žmonės, apsirengę uniformomis ir naudojantys iš ketaus padarytus įrankius, buvo sumenkinti iki socialinės nebūties. Bet tai yra ne daugiau kaip optinė iliuzija, gudriai sufabrikuotas socialinis miražas. Mes esame verčiami tikėti, kad viskas aplink mus kilo tiesiogiai iš pinigų ir jų neribotos galios, kad buvo sukurta visagalių baltarankių technokratų kontroliuojamų „protingų“ mašinų.

Nieko panašaus. Kaip įprasta, gamyklų ir fabrikų gilumoje krapštosi šimtai tūkstančiai gyvų organizmų, keičiančių materiją į prasmingas formas. Kaip ir anksčiau, žemės gelmėse, idealistai su kirtikliais kaunasi prieš tankius intertiškos medžiagos kaulus, pažeisdami pasyvų, mirtiną akmenų komfortą. Juodas kraujas iš požemių trykšta ant naftos telkinių chirurgų veidų. Plačiapečiai milžinai su plytiniais veidais varto degantį plieną.

Iš tiesų Darbininkas niekur nedingo. Jis tiesiog vėl nuėjo į pogrindį. Išduotas degradavusio Sovietinio socializmo, sutraiškytas klastingo kapitalo, kurio viešpatavimas šiandien yra ne tik formalus ir išorinis, bet absoliutus ir vidinis, spąstų, jis niūriai žvelgia į niekingą tikrovę, kurią aplink jį nekantriai stato visų tipų, rasių ir klasių sukčiai. Iš partijos funkcionierių vergo padarytas „naujarusių“ vergu, Darbininkas yra pažemintas ir priblokštas kaip anksčiau – dar labiau nei anksčiau. Įvarytas į tamsųjų sociumo požemį, užnuodytas elektroninių jausmų surogatų bei visur esančių pseudoerotikų, jis kovoja siaurame narve, savo agonijos energija besukdamas siaubingą mašiną su kompiuteriniu fasadu, kuri, jeigu ne jis, sugriūtų lyg smėlinė piramidė.

Švarusis „naujųjų šeimininkų“ pasaulis varo Titaną į embrioninę būseną, mesdamas jam nuograužas: „Štai tau puslitris „Kremliaus“ degtinės, hegemone!“

Bet ar tikrai gali būti, kad visi mistiniai lūkesčiai dėl Darbo išvadavimo gėdingai krito, suėsti storo Sovietinio eksperimento kirmino? Ar tikrai gali būti, kad būties pagrindus drebinę įtarimai dėl subjekto ir objekto sutapimo Darbninke pasirodė esančios tik kvailomis moralizuojančiomis metaforomis, už savęs teslepiančiomis kitos godžių ir valdžios ištroškusių veikėjų prozišką valią viešpatauti?

Taip negali būti. Apgailėtinas Sovdepo ir jo bjaurių vadovų žlugimas tėra pauzė, sinkopė baisiajame Titano atbudime. Darbininkų klasė dar nėra įvykdžiusi savo istorinės misijos. Ji dar netarė savo paskutinio žodžiu. Ji dar nepadarė savo Revoliucijos.

Šiandien yra parazitų epocha. Senų, naujų, mūsiškių ir svetimų. Žmonių, pasisavinančių ir naudojančių tai, ko patys nesukūrė. Centristai parduoda radikalus, firmų vadovai – savo pavaldinius, valstybės vadovai – didžios šalies turtus, masinė žiniasklaida – sąžinę. Šiose peštynėse – klykimai ir dūmai, šūviai iš už kampo ir šaltas melas.

Iš būties gelmių, šiuolaikinis rusų darbininkas paniuręs šį bruzdesį stebi. Nepatogiai besijaučiantis ir konkretus, tvirtas kaip mašina ir vangus kaip mąstytojas. Jis netiki ir niekada nepatikės „ružavųjų“ socialine demagogija. Ir vėl jie? Ne, gana. Su „kapitalistais“ sąskaitos irgi bus greitai suvestos. Tik tanki, aistringai melancholiška kylančio nacionalizmo galia gali paliesti šiuos ramius ir nuosaikius žmones. Bet kai tik kalba eina prie „valdančiosios dinastijos“, „aristokratinių privilegijų atstatymo“, štandartų, kazojų ar „nacionalinio verslo“, patriotai susiduria su nedraugišku nesuinteresuotumu: „cirkas“. Kiekvieną rytą patekėjus saulei (niekas išskyrus šiuos žmones jau ilgą laiką nėra galvojęs apie saulę) šie žmonės iššliaužia iš savo butų-narvų, iš storų ir kvailų žmonų bei apsisnargliavusių vaikų ir apskaičiuotu tempu pajuda į betonines Gamybos įsčias. Kad – dirbdami be įkvėpimo – pastoviai, ritminai, nepertraukiamai vestų kosminį mūšį su materija, tokia nelanksčia, neapdorota, nuodinga. Nuliūdę darbininkai žino – blogasis medžiagos demonas pagrobė švelnią ir trapią Gyvybę – Saulės mergelę. Tai yra žiauraus materijos uzurpatoriaus pavogta forma. Ją tegali išgelbėti didvyriškas žygis, ryžtingas, gąsdinantis, neperstojantis karas prieš ledinį tikrovės dugną.

Daugelį amžių ir tūkstantmečių Titanai kaunasi prieš Visatos entropiją. Darbininkų klasė. Darbininkų brolija. Darbininkų Ordinas.

Kadaise prariję Dionisą, tūkstantmečius jie mito jo kūnu. Todėl jiems taip patinka šventasis atgimstančiojo Bakcho apgirtimas*.

Kažkur virš jų, nesuvokdami požeminės dramos, naivūs ar nesąžiningi „aristokratai“, intelektualai ir pirkliai ciniškai naudojasi kruvinojo mūšio vaisiais. Jie nesikauna su materija, nes yra nuo jos išvaduoti savanoriškos Proletariato Tamplierių aukos. Jie surija ir desakralizuoja siaubingoje kovoje su gilumų tamsa požeminių Riterių laimėtus trofėjus.

Bet sąstingis ilgai nesitęs. Darbininkai telkia savo protą ir dvasią. Šėlstančioms šiuolaikinės Rusijos politikos išgamoms niekas ilgaamžiškumo garantuoti negali. Žinoma, proletaro akys yra nukreiptos į Žemę, į jo amžiną priešininką.

Bet anksčiau ar vėliau jis pažvelgs aukštyn ir… suduos savo paskutinį smūgį. Su laužtuvu prieš mirtinai niūrų kompiuterio akių lizdą, prieš švytintį banko langą, prieš iškreipto veido prižiūrėtoją.

Proletaras pabus. Sukils. Žudys. Jo nesustabdys nei policija, nei netikros socialistinės partijos.

Jo istorinė misija nebaigta. Demiurgas vis darkvėpuoja. Pasaulio siela dar verkia. Jos ašaros iššaukia liūdną šauksmą juodojoje Kūrėjo sąmonėje. Tai yra šauksmas. Tai fabriko švilpukas. Tai Angeliškųjų Trimitų skambėjimas.

Jie – Tartaro kalviai – ir vėl trokšta savo proletarinės Revoliucijos. Tikros revoliucijos. Paskutinės revoliucijos.

- 1994 г. в газете «Лимонка»

* Duginas turi omeny Dionisą kaip girtuokliavimo ir hedonizmo metaforą, t. y. kaip darbininkų klasės „užliuliavimą“ per lėbavimą, „duoną ir žaidimus“. Vietoje kovos prieš buržuaziją, „Dioniso“ užmigdyti darbininkai paskęsta hedonizme.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/04/06/aleksandras-duginas-prol...