„Mes arba niekas“

Publikuojame rusų filosofo ir politinio aktyvisto,Aleksandro Dugino, 2000-aisiais periodiniame leidinyje „Elementai“ (Элементы) išėjusį filosofinį straipsnį – „Mes arba niekas“ (Либо мы – либо никто).

Tekste iškeliami kai kurie esminiai bendrumai tarp Antrosios ir Trečiosios pozicijų, bolševizmo ir nacionalsocializmo, kaip klasikinių XX amžiaus antiliberalinių, antiburžuazinių revoliucinių idėjų, siekiant vystyti Ketvirtą poziciją, kaip naują, esamos, tiek Antrojo, tiek ir Trečiojo kelio politinį žlugimą jau patyrusios epochos aplinkybes atitinkančią ir radikaliausius abiejų antiburžuazinių srovių elementus įtraukiančią doktriną.

Mes arba niekas

Kaip istorinį reiškinį, bolševizmą įmanoma padalinti į dvi dalis. Iš vienos pusės, doktrinalinis įvairių ikimarksistinių socialistinių bei komunistinių vizijų laukas egzistavo kaip jo paralelės ir jų motyvai toliau išliko marksizmui tapus galutine ideologija. Pirmoji stadija galėtų būti vadinama „bolševizmo projektu“. Antroji stadija yra šio projekto įsikūnijimas konkrečioje Rusijos socialdemokratijos, vėliau, komunistų partijos, o, galutinėje stadijoje, Tarybų Valstybės ir valdančiosios partijos gyvenime. Pirmoji dalis yra nepaneigiamai platesnė už antrąją. Bet mes negalime suprasti vieno be kito. Realizacija neturi prasmės, jeigu nežinome plano, o planas be realizacijos tėra sausa abstrakcija, o jos galimos realizacijos įvairiomis aplinkybėmis gali išeiti į gerą ar blogą.

Nacionalsocializmas ir fašizmas pristato panašų siužetą. Iš vienos pusės turime teorinę dogmą, filosofiją, ekonomines bei istorines pažiūras, kurias visas kartu suveda bendras požiūris („fašistinis projektas“), o iš kitos pusės, istorinių partijų bei valstybės organizmu (nacionalsocialistinių ir fašistinių), Musolinio Italijos ir Hitlerio Vokietijos, praktiką. Tačiau yra vienas pagrindinis skirtumas: Vokietijos ir Italijos „fašistinis projektas“ buvo žymiai toliau nuo savo įsikūnijimo nei „bolševikinis projektas“ nuo Sovietinės tikrovės.

Plačiai žinoma, kad istorinės bolševikų ir fašistų partijos bei režimai kovojo tarpusavyje, o tai pasireiškė kruvinomis kovomis, didžiausia iš kurių buvo Antrasis pasaulinis karas, taip pat vadinamas Didžiuoju tėvynės karu. Bet šis priešiškumas niekada nebuvo absoliutus ir buvo pavyzdžių, kaip fašistai ir bolševikai sueidavo kartu netgi išoriniu, grynai politiniu lygmeniu: Tarybų Valstybė mielai pripažino fašistinę Italijos santvarką; vokiečių nacionalistai suvienijo jėgas per Radeko paskelbtą „Šlageterio kursą“[1]; pagaliau, Molotovo-Ribentropo paktas.

Vis dėlto, šie du projektai turi daug daugiau ką bendro. Jei žiūrėsime į bolševizmą kaip į ideologiją, įtraukiančią marksizmą, bet peržengiančią jo ribas (taip ir buvo, juk Lenino idėja dėl „socializmo vienoje šalyje“ prieštarauja Marksui) ir pritaikysime tą patį metodą fašizmui ir nacizmui (ypač jei sutelskime dėmesį į ideologus, kurie padėjo bazę nacionalsocialistų atėjimui į valdžią, bet liko opozicijoje režimui, kurį matė kaip savo pačių pažiūrų karikatūrą), tai tikrai pastebėsime, kad abu šie projektai turi daug ką bendro. Iš tiesų, jie turi tiek daug bendrumų, kad teoriškai būtų įmanoma kalbėti apie savotiškos abejiems projektams bendros meta-ideologijos egzistavimą.

Ši vienintelė meta-ideologija, esanti ne vien anapus bolševizmo ir fašizmo politinio konkretizavimo, bet ir anapus jų politinių ideologijų, yra nacionalbolševizmas savo absoliučiojoje esmėje. Šios meta-ideologijos dar niekas anksčiau nėra suvokęs jos visumoje; tik giliausieji abiejų stovyklų protai yra intuityviai numanę, kad ji egzistuoja ir net aptakiai mėgino išreikšti šias vizijas.

Nacionalbolševizmas nereiškia pragmatinių, Realpolitik sąlygotų bolševikų ir Europos nacionalistų kelių. Jis nereiškia ir identiškų abiejų „projektų“ aspektų. Tai yra kažkas gilesnio, kas galėjo pasirodyti tik po vienos iš šių ideologijų įsikūnijimo – Tarybų Sąjungos – žlugimo (realusis fašistinio projekto įsikūnijimas žlugo prieš 50 metų).

Štai pamatiniai šios meta-ideologijos elementai:

1. Eschatologinis sąmoningumas, aiškus fakto, kad civilizacija pagaliau artėja prie savo pabaigos, supratimas. Tai veda mus prie eschatologinės restauracijos idėjos. Taip pat yra ir mėginimas įvykdyti šią Aukso amžiaus restauraciją politinėmis priemonėmis.[2]
2. Mintis apie esamų religinių institucijų ir eschatologinių tikslų neadekvatumą – paslėptą tradicinių Vakarų religijų antiradikalizmą, reinkarnacijas ir farizėjiškumą. Reformacijos ar „naujo dvasingumo“ (misticizmo, gnosticizmo, pagonybės) dvasia.
3. Neapykanta moderniajam pasauliui, Vakarų civilizacijai, su jos šaknimis Apšvietos dvasioje. Kosmopolitinio imperialistinio kapitalizmo identifikavimas su kraštutiniuoju pasauliniu blogiu. Antiburžuazinis patosas.
4. Interesuotumas Rytais ir antipatija Vakarams. Geopolitinė orientaciją į Euraziją.
5. Spartietiškas (prūsiškas) asketizmas. Patosas darbui ir Darbo žmogui. Pagrindinė idėja apie pirminį dvasinį kilimą iš liaudies, jos žemiausių sluoksnių, kurie apsisaugojo nuo pastarųjų amžių iškrypimo, palyginus su degeneravusiu senųjų režimų elitu. Iš tautos masių kylančios „naujos aristokratijos“ principas.
6. Tautos ir visuomenės, kaip moraliniu ir dvasiniu solidarumu paremto organinio broliško kolektyvo, supratimas. Radikalus individualizmo, vartojimo ir išnaudojimo paneigimas. Mėginimas visas tautas atvesti į „Aukso amžiaus“ būseną.
7. Antipatija semitiškos kilmės kultūrinėms, religinėms ir ekonominėms tradicijoms (judaizmui, islamui), indoeuropietiškų tradicijų priešpastatymas joms, nes „pirklių“ socialinė klasė, kaip tokia, (su savo mentalitetu) jose [indoeuropietiškose tradicijose – red. past.] neegzistavo.
8. Pasiruošimas paaukoti save šiam idealui ir tam, ko jisai vertas. Neapykanta vidutinybei ir smulkiaburžuaziškumui. Aiški revoliucinė dvasia.

Visi čia išvardyti elementai gali būti randami bet kurioje konkrečioje (fašistinėje ar bolševikinėje) dogmoje. Jos gali skirtis pagal ideologiją ar autoriu ir net gali pasirodyti su kitomis, kitiems punktams prieštaraujančiomis idėjomis.

Aleksandras Duginas su Jean Thiriart Maskvoje

Istoriniai nacionalbolševikai (Niekisch[3], Ustrialovas[4], Thiriart[5]) intuityviai priėjo prie šio komplekso, bet net jie nukrypo nuo tako: Niekisch matė pozityvią reikšmę technologijoje ir progrese, Ustrialovas flirtavo su NEP‘u[6] ir nesuvokė Vokietijos reikšmės Rusijai[7], Thiriart‘as neigė ezoterizmą ir religiją, išlikdamas materialistiniu pragmatiku.[8]

Nacionalbolševizmas be abejonės yra įdomiausias XX amžiaus reiškinys. Jis adaptavo viską, kas mus fascinuoja bolševizme ar fašizme. Kas teprivedė šias ideologijas prie galo, prieštarauja šios virtualinės doktrinos dvasiai.

Nacionalbolševizmas mums padeda suvokti kur mūsų amžiaus antiliberaliniai režimai paklydo ir kodėl jie buvo pasmerkti nesėkmei. Ši analizė yra grafiška ir ištikima praeičiai, o kai prieinama prie mūsų laikų, kada „naujoji“ dešinė ir „naujoji“ kairė tėra parodijos to, kas savo laiku tebuvo virtualinio nacionalbolševizmo parodijos.

Nacionalbolševikinė ideologija yra laisva nuo visų praeities nusikaltimų. Istoriniai nacionalbolševikai kaltino nacionalsocialistus ir komunistus, kad šie iškraipę teorijas ir taip tapo totalitarinio Molocho aukomis. Kadangi ši doktrina tesiformuoja dabar, netgi šis argumentas negali būti lemiamasis.

Nacionalbolševizmas yra tai, ko niekada nėra buvę. Jo niekada nėra buvo praktikoje ar net teorijoje. Nacionalbolševizmas yra tai, kas dar ateis. Ateis, nes ši doktrina bus metafizinė ir ideologinė užuovėja tiems, kurie neigia modernųjį pasaulį, liberalinio kapitalizmo sistemą, tapusią vienintele moderniosios visuomenės baze. Protestas bus amžinas. Senosios antiburžuazinės ideologijos jau įrodė savo ribotumą. Teoretinės klaidos anskčiau ar vėliau privedė prie istorinio kritimo. Kas to nesupranta, tas neturi vietos istorijoje.

Vienintelė alternatyva moderniajam pasauliui, šiai „liberaliojo“ Antikristo imperijai, yra NACIONALBOLŠEVIZMAS.

Arba jis, arba niekas. Kompromisai nieko nepakeis. Jei sistema pergyveno išdidųjį Reichą ir didžiąją Tarybų Sąjungą (prieš tai sunaikindama tradicines monarchijas irimperijas), tai su politinėmis partijomis ir ginkluotais ekstremistais ji susidoros be problemų.

Reikalas yra tame, kad nacionalbolševizmas turi savitą dvasinę liniją, apie kurią kalbėti būtų dar per anksti. Tai yra alternatyvi paslaptis, kuri pabaigos metu stovės prieš atsiveriančią „nelegalumo paslaptį“. Be šios jėgos, bolševikiniai ir fašistiniai eksperimetai būtų buvę bejėgiais. Tik po tam tikro politikos instrumentų iškraipymo, ši jėga paliko viršuje minėtuosius judėjimus, palikdama juos vienus aiškiai už liberalią visuomenę stojančio „Visatos viešpačio“ akivaizdoje. Yra ženklų, sakančių, kad ši jėga įgija naują (galutinę) formą, kuri atitiks jos prigimtį.

Manau, kad kai kas jau gali nuspėti apie ką aš kalbu.

-Либо мы – либо никто, Элементы №8

[1] Albert Leo Schlageter (1896 – 1923) – vokiečių patriotas ir nacionalistas, dalyvavęs ginkluotame pasipriešinime Reiną okupavusioms prancūzų karinėms pajėgoms; okupantų sušaudytas. Jo atminimąbei kovą prieš užsienio okupaciją, imperializmą, už Vokietijos nepriklausomybę gerbė ir palaikė tiek vokiečių komunistai, tiek ir nacionalsocialistai. Apie šį sąlyčio taško tarp „rudųjų“ ir „raudonųjų“ Vokietijoje čia ir kalbėjo Duginas.

[2] Duginas turi omenyje politinį mėginimą sukurti idealų pasaulį, kaip eschatologinio pobūdžio siekį; kad ši mintis būtų labiau suprantama, pateiksime biblijinį pavyzdį: anot Pradžios knygos pasakojimo,Edeno sode (Rojuje) gyvenę Adomas ir Ieva, kurie buvę tyri ir nenuodėmingi – ne dėl to, kad būtų buvę sąmoningai dorybingi, o tiesiog dėl tos elementarios priežasties, kad dar neturėjo progos pažinti blogio. Ši primityvistinė, Žano Žako Ruso lozungą „atgal į gamtą“ primenanti teorinė žmogiškoji idilė (kuri, galėtume sakyti, realios istorijos kategorijose atitiktų priešistorinę laukinę beklasės visuomenės būklę) griuvo per „prigimtinę nuodėmę“ žmonijai užtraukusį Adomo ir Ievos nusidėjimą, suvalgius uždraustąjį (gėrio ir blogio pažinimo) vaisių. Pažinus, kas yra blogis, „Rojus“ buvo prarastas, o žmogus – pasmerktas nuodėmei ir kančioms. Tuo tarpu, anot religinio mokymo (primename, kad čia šį mitologinį-religinį naratyvą pateikiame kaip lengviau Dugino mintį suprasti padėsiančią metaforą), žmogaus gyvenimo pilnatvė ir laimė sugrįšianti per Apokalipsę (eschatologinę pasaulio istorijos kulminaciją, kovą tarp gėrio ir blogio) seksiantį tūkstantmetį „Dievo Karalystės“ žemiškąjį viešpatavimą; bet, skirtingai nei pirmykštis, sakykime, primityvistinis „Rojus“, šis, naujasis „Rojus“, turėsiąs sąmoningą ir gėrio, ir blogio pažinimą, bet blogį būsiąs įveikęs. Šito kontekste galime sakyti, kad tai, ką Duginas įvardija „Aukso amžiaus restauracija politinėmis priemonėmis“ yra ne kas kita, kaip pagrindinis viso tikro revoliucionizmo (ar nacionalsocialistinio, ar bolševikinio, to, kas įvardijama „prometėjišku“ nusiteikimu apskritai) užmojis – įveikti esamojo, „nuodėmingojo“ buržuazinio pasaulio tuštybę ir susvetimėjimą, sukuriant naują, darnią socialinę tvarką, daugeliu atžvilgių atspindinčią senovinio „Aukso amžiaus“ idilę, bet pranokstančią ją savo sąmoningumu ir, naudojant hegelizmo sąvokas, savęs suvokimu. Tai galime tiesiogiai susieti su Fridricho Engelso „Anti-Diuringe“ iškeliamu dialektinio metodo „neigimo neigimo“ paaiškinimu: turime teiginį, teiginio neigimą ir teiginio neigimo paneigimą (algebriškai išreiškus – x, -x ir x²). Pavyzdžiui, yra rugio sėkla, kaip teiginys (x); ji pasėjama ir išauga į stiebą (teiginio paneigimas, arba –x); atėjus derliui, gauname daug naujų sėklų, taigi, tą patį, ką turėjome iš pradžių, bet aukštesniame lygyje (taigi, neigimo neigimas, arba x²). Šitoks dialektinis procesas, kurį dar savo idealistinėje sistemoje atskleidė Hegelis, kaip parodė dialektinis materialistas Engelsas, pasireiškia tiek gamtos reišiniuose, tiek ir visuomeniniuose, taigi, istoriniuose (neigimo neigimą galime pavaizduoti: x → -x  → -x * -x = x²). Taip ir šiuo atveju, galime sakyti, kad priešistorinės ir tradicinės visuomenės savotiškai reprezentuoja x, buržuazinė, modernioji visuomenė, -x, tuo tarpu revoliucinio judėjimo siekiama Nauja Tvarka atitinka x², t. y. „neigimo neigimą“.

[3] Ernst Niekisch (1889 – 1969) – vokiečių politinis veikėjas, socialistas, vienas iš pirmųjų iškėlęs „nacionalinio bolševizmo“ lozungą, pasisakė už Vokietijos sąjungą su Rusija.

[4] Nikolajus Ustrialovas (1890 – 1937) – rusų nacionalistas, pilietinio karo metu iš pradžių buvęs „baltųjų“ pusėje, tačiau vėliau, jau būdamas tremtyje, Mančūrijoje, perėjęs į „raudonųjų“ pusęs, priėjęs naujos pažiūros, nacionalizmo ir bolševizmo sintezės.

[5] Jean-François Thiriart (1922 – 1992) – Belgijos revoliucinis politinis veikėjas, mąstytojas ir geopolitikos teoretikas; politinę veiklą pradėjo kaip marksistinis socialistas, vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, kaip kairysis nacionalsocialistas bendradarbiavo su Vokietijos Reichu, dalyvavo kairiųjų aktyvistų įkurtoje Didžiojo Vokiečių Reicho Draugų (Les Amis du grand Reich Allemand)grupėje. Vėliau, vienas pagrindinių pokario kairiojo nacionalsocializmo ir sąjungos su Tarybine Rusija propaguotojų; vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu aktyviai bendradarbiavo su Aleksandru Duginu.

[6] NEP‘as – Vladimiro Iljyčiaus Lenino įvesta „Naujoji ekonominė politika“, skirta ekonominiam atsistatymui ir laipsniškam perėjimui į socializmą.

[7] Duginas duoda aliuziją į „Berlyno-Maskvos“ ašies idėją, už kurią pasisakė daugelis kairiųjų nacionalsocialistų, o tame tarpe ir kai kurie tuometinės Rusijos politiniai elementai, kurios Ustrialovas nebuvo apmąstęs.

[8] Tikriausiai čia Duginas, pats būdamas stačiatikiu ir mistinių Julijaus Evolos (1898 – 1974) idėjų šalininku, subtiliai priekaištauja Jean‘ui Thiriart‘ui už jo materialistinę ir ateistinę poziciją.

http://ltnacionalistas.wordpress.com/2014/08/05/aleksandras-duginas-mes-...