Russia

„Kai niekieno nebėra“

Sistema išmoko labai gudriai ir veiksmingai simuliuoti savo alternatyvas. Ji sukūrė pseudorevoliucijų hologramas. Ji nustūmė bet kokios opozicijos narius tik tam, kad po to juos kankintų. Tai tik tam, kad pratęstų savo iškrypusią, agonizuojančią pramogą.

Naujoji strategija randasi visiškame paneigime. Tai yra heraldiškas pabaigospranešimas.

Kaip ten bebūtų, tai yra tikra. Be jokios abejonės. Tikrai. Tai neturi būti iš naujo peržiūrima. Iliuzijų ir kvailų haliucinacijų meistras, kabalistinis Harak-Rachael paaštrėjęs per beprotiškus košmarus. Viskas suskaičiuota, pasverta ir padalyta[2].

Laiko pabaiga bus galutinė. Be jokios žmogiškos rankos pagalbos nuo uolos nukrisiantis akmuo padarys galą siaubingajam jų istorijos kolosui.

Mūsų istorija kitokia. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Jos vardu stosime prieš galutinį paliudijimą – nepabėgsi pirmiausia nesumokėjęs kainos.

Kremliaus ideologas: V. Putino nepalaikantys žmonės – psichiškai nenormalūs

Spiegel“: Aleksandrai Geljevičiau, pastarosiomis dienomis jus dažnai galima matyti demonstracijose ir Rusijos televizijų laidose, visur kalbate apie „fašistinę diktatūrą“ Ukrainoje. Ar turite įrodymų, jog Kijeve kelia galvą fašizmas?

A. Duginas: Ten turime reikalų su radikalia rasizmo forma, tolerancijos trūkumu, šovinizmu. Ne tik partija „Laisvė“ ir „Dešinysis sektorius“, tačiau ir vadinamieji nuosaikūs ir liberalūs Ukrainos politikai kalba apie Vakarų Ukrainos identiteto dominavimą, viršenybę. Rasistinio tipo rusofobija nuo pat pradžių lydėjo veiksmus Maidane su šūkiu: „Kas nešokinės, tas rusas“.

– Jūs Rusiją palyginote su girtuokliu, kuris pragėrė visą savo turtą – šeimą, vaikus, namus, žemę. Išsiblaivęs jis bando viską, ko neteko, susigrąžinti. Kaip jis turėtų tai padaryti? Taip pat kaip ir Krymo atveju?

– XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį buvome praradę patys save, pasimetę. Iš pradžių žlugo Sovietų Sąjunga, tada ėmė dusinti Vakarų kultūra. Kalbu ne apie teritorinius pokyčius, tačiau Krymas yra neatsiejama mūsų istorijos dalis, mes privalome rasti savo šaknis ir atgauti istorinę savivoką.

Iš profesoriaus posto pašalintas Aleksandras Duginas

Esminis Dugino pašalinimo motyvas, galime sakyti, buvo ne kas kita, kaip politinis susidorojimas su juo iš liberaliai, globalistiškai, pro-Vakarietiškai nusiteikusių Lomonosovo universiteto elementų (akivaizdžiai imančių viršų pačioje institucijoje) pusės, siekiant iš jo atimti itin efektyvią ir autoritetingą platformą. Tačiau žmogaus, o ypač, šitokio lygio politinio mąstytojo, vertę nustato toli gražu ne formalūs diplomai ar postai universitetuose, kaip manytų įvairaus plauko snobai ir pseudo-intelektualai, o pats jų kūrybinis darbas, minčių turinys ir misija.

Pats Aleksandas Duginas pareiškia toliau tęsiantis savo švietėjišką, idėjinę veiklą, nepaisant šitų ar bet kokių kitokių trikdymų, tačiau apgailestauja, kad dėl tokių aplinkybių yra priverstas baigti savo šešeris metus trūkusią akademinę veiklą Lomonosovo universitete (Dugino darbo universitete pradžia buvo dar 2008-aisiais metais).

Rusijos izoliuoti nepavyks

Žinoma, yra nemažai naivuolių, kurie tuo, kaip ir oficialiąja Maidano įvykių versija, daugiau ar mažiau naiviai tiki ir patiki – o tai, savo ruožtu, yra natūralu, ypač jei turėsime omeny koks iš tiesų yra galingas tas skrupulų, moralės ar elementaraus žmogiškumo nežinantis teroristinės-imperialistinės propagandos aparatas, vadinamas „objektyviąja“ ir „respektabiliąja“ žiniasklaida.

Tačiau, jei kalbėsime tiesą – o tam mes ir esame, kad kalbėtume Jums tiesą – turime pasakyti, kad visa tai yra ne kas kita, kaip labai gudrus, melagingos propagandos skleidžiamas blefas. Blefas, siekiantis sukurti fiktyvų Vakarų tvirtumo ir neįveikiamumo įvaizdį – Milžinas su molinėmis kojomis nori pasirodyti kaip nepalaužiamas plieninis monolitas, t. y. kaip kažkas, kuo iš tiesų nėra.

Taigi – kuriamas silpnos ir bejėgės Rusijos iš vienos pusės, o tvirtų, nepalaužiamų ir vos ne viską nulemti galinčių Vakarų, iš kitos pusės, mitas.

 

Aleksandras Duginas apie Ukrainos įvykių esmę

Tad mes turime reikalą ne su fašizmu jo grynojoje formoje, o su instrumentalizuotu (iškreiptu) fašizmu. Ir tai yra svarbu: jis iš esmės instrumentalizuojamas (manipuliuojamas, už nosies vedžiojamas) liberalų. Todėl Ketvirtoji politinė teorija yra prieš Maidaną: ne todėl, kad jis būtų fašistinis, o todėl, kad jis yra liberalus, geopolitiškai atlanticistinis ir… su fašizmu neturintis nieko bendro.

Įsakymas panaikinti politinę modernybę yra pati Ketvirtosios politinės teorijos esmė. Tad kovą prieš liberalus turėtume matyti pragmatiškai su įvairiais ideologiniais sąjungininkais. Tačiau bet koks aljansas su liberalais bet kokioje situacijoje ir, atsižvelgiant į bet kokias aplinkybes, yra absoliučiai atmestinas bet kokiam Ketvirtąja politine teorija besivadovaujančiam asmeniui ar grupuotei.

„Didysis kontinentų karas“

Konspirologija. Pats veikalo pavadinimas „Konspirologija“ – sąmokslo teorijų mokslas ar studijos – gerai atspindi jo turinį. A. Duginas į istorinius įvykius iki 1945 m. ir po jų žiūri pro dviejų radikaliai skirtingų pasaulėžiūrų formuojamų ir vedamų geopolitinių jėgų – Atlantistų (pagrinde Anglijos ir JAV) ir Eurazistų (Rusija, Vokietija ir daugelis kitų žemyninių valstybių) – priešpriešą. Šį „sąmokslą“ jis pateikia kaip kur kas labiau pagrįstą ir vertesnį dėmesio, nei visų gerai žinomas „žydų-masonų sąmokslas“, nors, mano manymu, šie „sąmokslai“ vienas kitam netrukdo, o, priešingai, puikiai vienas kita papildo. Kadangi tai yra „konspirologinė“ studiją su visais šio žanro ypatumais, siūlyčiau į tekste sutinkamus dageliui niekada negirdėtus slaptųjų organizacijų, ordinų, bendrijų ir religinių sektų pavadinimus žiūrėti daugiau metaforiškai, kaip į tam tikrų idėjų ir bendros pasaulėžiūros siejamas žmonių grupes ir jas apibūdinančius simbolius. Beje, kalbant apie šią A. Dugino studiją, reikia pasakyti, kad ji būtų neįmanoma be Prancūzijoje gyvenusio rumuno Žano Parvulesko (1929-2010) „konspirologinių“ idėjų ir visos prancūziškos alternatyvios Europos vizijos ir karu teikia bent šiokią tokią galimybę su ja susipažint, nes praktiškai visi Parvulesko ir kitų šios „konspirologinės“ krypties autorių darbai yra išleisti tik prancūzų kalba.