1932-aisiais vokiečių nacionalbolševikas, Ernstas Nykišas, kurio idėjos buvo labai panašios tiek į rusų nacionalbolševikų kaip Ustrialovas, tiek ir į eurazianistų idėjas, parašė knygą daug ką pasakančiu pavadinimu: Hitler: ein detusches Verhängnis[1]. Knyga išėjo beveik nepastebėta, tačiau po kelerių metų ji nuvedė jį tiesiai į koncentracijos stovyklas. Pasirodė, kad jis buvo absoliučiai teisus – Hitleris iš tiesų pasirodė esanti būtent tokia Vokietijai lemtinga figūra. Lemtinga, tai yra, ne atsitiktinė; pagrįsta, įsišaknijusi dalykų eigoje, susijungusi su Likimo logika, bet įkūnijanti jo tamsesnį aspektą. Ir šioje knygoje, kaip ir kituose savo darbuose, Nykišas kartojo: „Žmonių visuomenėje nebūna tokių nulemiamų dalykų, kaip kad gamtoje – sezonų kaitos ar stichinių nelaimių. Žmogaus orumas susideda iš to, kad jis visada gali pasakyti „ne“. Is visada gali sukilti. Jis visada gali pakilti ir kautis netgi prieš tai, kas atrodo neišvengiama, absoliutu ir nenugalima. Ir netgi jei jis pralaimi, jis parodo pavyzdį kitiems. Ir kiti užima jo vietą. Ir kiti ištaria „ne“. Štai kodėl patys lemtingiausi nutikimai gali būti įveikiami sielos jėgos.“

Žaltys yra ir vyriškojo, ir moteriškojo principo simbolis. Senovės legenda byloja, kad Aleksandras Didysis gimė iš žalčio. Ir kinų tradicijoje žaltį primenantis Geltonasis Drakonas yra laikomas dangiškojo Logoso[6] simboliu. Specialios anagogiškos, dvasią pakeliančios idėjos įsikūnijimas, lyg dūmas kylantis į dangų, o tada pranykstantis mėlynoje absoliutaus pažinimo padangėje ir tampantis ofitų gnostikų[7] ženklu, žalčio formoje iškeliančiu Aukščiausiąją Dievybę. Ankstyvieji krikščionys buvo susipažinę su įspūdingu simboliu, Anfisbena, dvigalviu žalčiu, susidedančiu iš dvejų pusių – juodos ir baltos, du paskutinės kovos dalyviai viename kūne. Ir Kristus, ir Antikristas teturi vieną argumentą: žmogus, baisusis paskutiniųjų laikų degeneratas, besivartantis permatomų iliuzijų pelkėje, siurbiantis gyvenimą vien iš godžios ir nykstančios savo aukų sielos.

Sistema išmoko labai gudriai ir veiksmingai simuliuoti savo alternatyvas. Ji sukūrė pseudorevoliucijų hologramas. Ji nustūmė bet kokios opozicijos narius tik tam, kad po to juos kankintų. Tai tik tam, kad pratęstų savo iškrypusią, agonizuojančią pramogą.

Naujoji strategija randasi visiškame paneigime. Tai yra heraldiškas pabaigospranešimas.

Kaip ten bebūtų, tai yra tikra. Be jokios abejonės. Tikrai. Tai neturi būti iš naujo peržiūrima. Iliuzijų ir kvailų haliucinacijų meistras, kabalistinis Harak-Rachael paaštrėjęs per beprotiškus košmarus. Viskas suskaičiuota, pasverta ir padalyta[2].

Laiko pabaiga bus galutinė. Be jokios žmogiškos rankos pagalbos nuo uolos nukrisiantis akmuo padarys galą siaubingajam jų istorijos kolosui.

Mūsų istorija kitokia. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Jos vardu stosime prieš galutinį paliudijimą – nepabėgsi pirmiausia nesumokėjęs kainos.

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Kaip istorinį reiškinį, bolševizmą įmanoma padalinti į dvi dalis. Iš vienos pusės, doktrinalinis įvairių ikimarksistinių socialistinių bei komunistinių vizijų laukas egzistavo kaip jo paralelės ir jų motyvai toliau išliko marksizmui tapus galutine ideologija. Pirmoji stadija galėtų būti vadinama „bolševizmo projektu“. Antroji stadija yra šio projekto įsikūnijimas konkrečioje Rusijos socialdemokratijos, vėliau, komunistų partijos, o, galutinėje stadijoje, Tarybų Valstybės ir valdančiosios partijos gyvenime. Pirmoji dalis yra nepaneigiamai platesnė už antrąją. Bet mes negalime suprasti vieno be kito. Realizacija neturi prasmės, jeigu nežinome plano, o planas be realizacijos tėra sausa abstrakcija, o jos galimos realizacijos įvairiomis aplinkybėmis gali išeiti į gerą ar blogą.

Kapitalizme valdo kapitalistai. Socializme – darbininkų klasės, proletariato, atstovai. Nacizme ir fašizme – rasinis ar tautinis elitas, „naujoji aristokratija“. Pagal Ketvirtąją politinę teoriją valdyti turėtų tauta (rusiškai „narod“, kaip vokiškai „Volk“, o ne „gyventojai“/“liaudis“).

Šiuolaikinė Rusija – kapitalistinė. Tad ji valdoma kapitalistų. Taigi, ne tautos. Kad pastatytume Rusiją, kurią valdytų tauta, būtina įvykdyti antikapitalistinę (mažų mažiausiai – antioligarchinę) revoliuciją. Finansiniai magnatai turėtų būti atskirti nuo politinės valdžios. Ir tai yra pagrindinis dalykas. Kiekvienas turėtų pasirinkti – arba valdžia, arba turtas. Jei renkiesi turtą, užmiršk apie valdžią. Jei renkiesi valdžią, užmiršk apie turtą.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. Y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

JAV dažnai atrodo tuo pačiu metu skatinanti visas tris strategijas kaip dalį daugiavektorinės užsienio politikos. Šios trys JAV strateginės kryptys sukuria globalinį tarptautinių santykių kontekstą, JAV esant esminiu pasaulio scenos žaidėju. Apart matomų skirtumų, šios trys ateities vizijos turi esminių bendrybių. Bet kokiu atveju JAV yra suinteresuota savo strateginio, ekonominio ir politinio viešpatavimo įtvirtinimu; savo kontrolės kitiems globaliniams žaidėjams stiprinimu ir tų žaidėjų silpninimu; laipsniška arba greita dabar esančių daugiau ar mažiau nepriklausomų valstybių desuverenizacija ir tariamai „universalių“ Vakarų pasaulio vertybes atsipindinčių vertybių, t. y. Liberaliosios demokratijos, parlamentarizmo, laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir t.t. propagavimu.

Egzistuoja ypatinga „sąmokslo“ modelių įvairovė. Šioje srityje, be abejo, populiariausia yra „žydų-masonų“ sąmokslo idėja, šiandien plačiai paplitusi pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose. Iš esmės ši teorija nusipelno griežčiausio tyrimo ir, reikia pripažinti, kad, nepaisant šimtų tūkstančių knygų, „atskleidžiančių“ šį sąmokslą ar „pagrindžiančių“ jo nebuvimą, mes neturime išsamios ir rimtos mokslinės šios temos analizės. Tačiau šiame darbe mes pagrįsime visiškai kitokį sąmokslo modelį, paremtą kitokia koordinačių sistema, nei „žydų-masonų“ versijos. Mes pabandysime bendrais bruožais aprašyti planetos masto dviejų priešingų okultinių jėgų sąmokslą, kurių slapta prieštara ir nematoma kova nulėmė pasaulio istorijos logiką. Mūsų nuomone, šios jėgos gali būti apibūdinamos ne pagal nacionalinius ypatumus ar priklausymą masoniško ar masoniškam artimo tipo organizacijai, bet pagal radikaliai skirtingus jų geopolitinius požiūrius. Bandydami paaiškinti galutinę šių priešiškų jėgų „paslaptį“, mes ją likę įžvelgti dviejų alternatyvinių ir vienas su kitu nesuderinamų geopolitinių projektų skirtumuose, kurie, nepaisant nacionalinių, politinių, ideologinių ir religinių skirtumų, į vieną grupę suvienija radikaliai skirtingų nuomonių ir įsitikinimų žmones. Mūsų konspirologinis modelis – tai „geopolitinio sąmokslo“ modelis.

Pasibaigus Persijos įlankos karui beveik visa masinė žiniasklaida Rusijoje bei Vakaruose į bendrą diskursą įtraukė Džordžo Bušo (vyresniojo -red. past.) sugalvotą, o paskui ir politikų kaip Gorbačiovas bei Jelcinas naudotą „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (NPT)  formulę. Vienos pasaulinės vyriausybės sukūrimu grįsta NPT, kaip džiugiai pripažino Trišalės Komisijos ir Bilderbergo liaupsintojai, yra ne šiaip tam tikros „okultinės“ valdančiosios bankininkų klikos politinio ir ekonominio viešpatavimo klausimas. Ši tvarka remiasi konkrečios ideologijos globaline pergale, tad ši koncepcija reiškia ne tik galios priemones, bei ir  „ideologinę revoliuciją“, sąmonės  „perversmą“,  „naują mąstyseną“. Globalistų neaiškios formuluotės, pastovus slapukavimas ir atsargumas ir tyčinis paslaptingumas iki paskutinės akimirkos neleidžia įžvelgti šios ideologijos, kurią jie nusprendė primesti pasaulio tautoms, kontūrų. Ir tik po Irako, lyg pagal kažkieno duotus įsakymus, buvo nuimti tam tikri draudimai ir pasirodė daugelis leidinių, pradėjusių daiktus vadinti tikraisiais vardais. Tad pabandykime grupės  Элементы („Elementų“) redakcinės kolegijos narių atliktos analizės pagrindu bendriausiais įmanomais bruožais apibrėžti NPT ideologijos pagrindus.

Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.