Šito foną gana gerai žino visi. Tarp artėjančiais dešimtmečiais kilsiančių problemų bent jau keturios bus lemiamos: neišvengiamas gamtinių išteklių išsekimas, tarptautinių migracijų ir etninių santykių ateitis; naujų karybos tipų (karų dėl naftos ir karų dėl vandens, kosminių karų ir kibernetinių karų) iškilimas, tame tarpe ir planingas elektronikos bei gyvų būtybių apjungimas. O kaipgi kiti dalykai?

Ar 21-asis amžius bus Eurazijos amžius? Jungtinės Valstijos paranojiškai bijo ryžtingos Kinijos ir Rusijos sąjungos kaip didelio kontinentinio bloko susiformavimo prielaidos. Įsivėlusios į seriją geopolitinės agresijos karų, jos padarys viską, kad apsuptų Kiniją su Rusija ir primestų transatlantinės „laisvosprekybos“ sutartį, kuri pasirašyta su tikslu atkirsti Europą nuo Rusijos, dirbtinai manipuliuoti naftos kaina pagal principą: „Jei nesate mūsų vasalai, tai esate mūsų priešai“. Įvykiai Ukrainoje, šalyje, kuri yra tikras geostrateginis Eurazijos centras, jau padėjo atnaujinti Šaltąjį karą – kuris iš viso niekada nebuvo tikrai pasibaigęs. Maidano „revoliucija“ nuo pat pradžios buvo labiau antirusiška nei pro-europietiška, bet būtent amerikiečiai iš to galiausiai pasipelnė. Jungtinės Valstijos yra pasirengusios visiškai bet kam, kad išsaugotų savo, kaip „nepakeičiamosios nacijos“ statusą.

Pasauliniame kontekste tai, be abejo, laikytina Jungtinių Valstijų ir jų satelitinių valstybių ir ekonominių struktūrų vykdoma ekonomine-finansine ofenzyva prieš konkuruojančias šalis bei blokus, siekiant pakirsti pasaulyje kylančio geopolitinio daugiapoliškumo tendencijas ir, tarkime, Venesuelos atveju, mėginti „nugesinti“ potencialas regionines grėsmes savo viešpatavimui.

Tuo tarpu kai dėl pačios Rusijos, tai, kaip yra nuogastavę ir kai kurie, tiesą pasakius, Rusijai ne itin draugiški analitikai, šie finansiniai svyravimai pilnai gali anksčiau ar vėliau persimesti ir į Europos Sąjungą (ES) (taigi, kirsti ir per eurą), ir į pačias Jungtines Valstijas, tad labai galimas daiktas, jog ateityje laukia labai neramūs laikai (1998-ųjų metais įvykęs rublio krachas itin stipriai paveikė daugelį Europos šalių, tačiau dabartiniai ES šalininkai viliasi, jog šįkart tam jei ir neužkirs kelio, tai bent jau sušvelnins žymiai didesnės eurozonos egzistavimas).

Turėdami visa tai omenyje, tegalime pasakyti visiems savo skaitytojams, o ypač tiems, kurie, galbūt, ir patys savo kailiu pajaus (jei dar nepajautė) Rusijos boikoto ekonominius padarinius (pavyzdžiui, netekusiems arba netrukus neteksiantiems darbo), kad dėl viso šito dera kaltinti ne kokias nors kitas tautas, ne rusus (vadinamuosius „kacapus“), o Lietuvą valdančias Vakarų imperializmo marionetes, kurioms rūpi ne mūsų, ne tautos, ne darbo žmonių, o tik jų pačių ir jų šeimininkų Briuselyje bei Vašingtone, interesai.

Nepasiduokime apgaulingai globalistų ir buržuazinės sistemos liokajų propagandos kampanijai, nesileiskime mulkinami ir neieškokime fiktyvių „atpirkimo ožių“ dėl visiškai realių mūsų šalies gyvenimo blogybių; verčiau mąstykime, „imkime jautį už ragų“, meskime kaltinimus tiems, kurie iš tiesų kalti ir imkimės darbo ir veiklos, kad galėtume šią netoleruotiną padėtį pakeisti.

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Birželio 11-osios, italų filosofo tradicionalisto, Julijaus Evolos (1898 – 1974), 40-ųjų mirties metinių proga, leidžiame Amerikos lietuvio, antiglobalisto ir nacionalisto, Valdo Anelauskostraipsnį „Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia“.

Jame autorius iš esmės pateikia neilgą, bet labai informatyvų ir, daugiau ar mažiau, populiariu stiliumi parašytą įvadą į Evolos intelektualinę biografiją, mintis ir darbus; kaip daugelis žino, jų populiarumas ir aktualumas tarp šiuolaikinių Europos nacionalistinių bei tautinių socialistinių judėjimų auga ir sudaro svarbią jų antiliberalinio diskurso elementą.

Todėl esame gerb. Valdui Anelauskui ypatingai dėkingi už pirmą reikšmingesnį pažintinio ir apžvalginio pobūdžio tekstą lietuvių kalba apie šį mąstytoją ir jo palikimą.

Lygiai prieš metus, 2013-ųjų metų gegužės 21-ąją dieną, Paryžiaus Notre Damo katedroje, nusižudė Prancūzų nacionalistas ir intelektualas,Dominique Venner (1935-2013).

Šituo jis ketino išreikšti protesto gestą tiek prieš Prancūzijoje legalizuotas formalias homoseksualistų santuokas, tiek ir prieš visą šalies padėtį apskritai.

Iš vienos pusės, tai galima traktuoti kaip nevilties, desperacijos poelgį (ir tai bent iš dalies yra tiesa), o iš kitos – tai jau gerbtino amžiaus žmogaus mėginimas  „išeinant su trenksmu“ pažadinti bent kiek didesnį skaičių savo miegančių tautiečių dėl šalį slegiančių socialinių, rasinių bei kitų problemų, dėl pačios visuomenės krizės.

Visų pirma… Visų pirma, aš norėčiau pasakyti, kad nesu  pasakęs nei vieno žodžio apie Lietuvą. Visiškai nė vieno žodžio… Tai nereiškia, kad aš esu šiuolaikinės Lietuvos draugas, bet tai absoliučiai nereiškia ir to, kad aš būčiau Lietuvos priešas  ar, kad būčiau nors kiek priešiškas Jūsų tautai.

Tiesą pasakius , man patinka Lietuvos istorinė tapatybė ir Baltijos šalių istorinė tapatybė apskritai. Esu Marijos Gimbutienės darbų fanas,  ir, jeigu kalbame apie Europos istorinę tapatybę, tai manau, kad Baltijos tautos yra senųjų Europos genčių palikuonys su labai išskirtinu  ir originaliu kultūriniu identitetu.

Taigi, apskritai kalbant, aš turiu labai teigiamą požiūrį į Lietuvą. Tad niekada, niekur ir nei karto  nesu pasakęs kokių nors neigiamų komentarų apie Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad (skirtingai  nei daugelis Rusijos patriotų) niekada nekritikavau moderniosios Lietuvos.

Pasibaigus Persijos įlankos karui beveik visa masinė žiniasklaida Rusijoje bei Vakaruose į bendrą diskursą įtraukė Džordžo Bušo (vyresniojo -red. past.) sugalvotą, o paskui ir politikų kaip Gorbačiovas bei Jelcinas naudotą „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (NPT)  formulę. Vienos pasaulinės vyriausybės sukūrimu grįsta NPT, kaip džiugiai pripažino Trišalės Komisijos ir Bilderbergo liaupsintojai, yra ne šiaip tam tikros „okultinės“ valdančiosios bankininkų klikos politinio ir ekonominio viešpatavimo klausimas. Ši tvarka remiasi konkrečios ideologijos globaline pergale, tad ši koncepcija reiškia ne tik galios priemones, bei ir  „ideologinę revoliuciją“, sąmonės  „perversmą“,  „naują mąstyseną“. Globalistų neaiškios formuluotės, pastovus slapukavimas ir atsargumas ir tyčinis paslaptingumas iki paskutinės akimirkos neleidžia įžvelgti šios ideologijos, kurią jie nusprendė primesti pasaulio tautoms, kontūrų. Ir tik po Irako, lyg pagal kažkieno duotus įsakymus, buvo nuimti tam tikri draudimai ir pasirodė daugelis leidinių, pradėjusių daiktus vadinti tikraisiais vardais. Tad pabandykime grupės  Элементы („Elementų“) redakcinės kolegijos narių atliktos analizės pagrindu bendriausiais įmanomais bruožais apibrėžti NPT ideologijos pagrindus.

Pagrindinė autoriaus tezė, kaip pamatys skaitytojas, yra gana paprasta, bet, tuo pačiu, ir gana nemaloni pripažinti daugumai „nacionalistų“, esančių kapitalizmo religijos dogmų gniaužtuose: pagrindinės masinės imigracijos problemos priežastis yra kapitalistinė sistema ir joje savo pelną maksimalizuoti siekiančios stambiosios buržuazijos pastangos įvežti kuo daugiau pigios darbo jėgos; pritariantys kapitalistinei sistemai neturi teisės skųstis dėl imigracijos, o bet kokios kalbos apie antikapitalizmą be kovos prieš masinę imigraciją – tokios pačios bevertės ir absurdiškos.

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.

Pasak mąstytojo, egzistuoja ne vienos Ukrainos krizė, o santykiai trikampyje Rusija–Ukraina–Europa.

„Tai – kur kas sudėtingesnis modelis. Tai – didysis žemynų karas. (...) Įvykiai Ukrainoje – vienapolio pasaulio, valdomo JAV, kova su Rusija, kuri išreiškia valią sukurti daugiapolį pasaulį. Tai – JAV kova už dominavimo pasaulyje išlaikymą. Ir veikia čia tie patys žmonės: JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja žydų tautybės Victoria Nuland ir vienas įtakingiausių pasaulyje žydų, „filosofas“ Bernardas Henri Lévy, kurie kurstė karus Libijoje, Sirijoje, Irake, Bosnijoje ir kitur. Dabar keliais frontais vyksta Eurazijos ir Atlantikos žemynų karas. Ypač svarbus frontas – Ukraina. Sirijoje sprendžiama tokia pati problema. Kai lygiai tas pats buvo daroma su Libija, Rusija nepasipriešino (nes šalį valdė Medvedevas), o Sirijoje ir Ukrainoje mes priešinamės“, – teigia A. Duginas.

Išaiškinę, kad referendumai kelia nacizmo grėsmę, konservatoriai netyčia pamiršo įspėti, kad Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams – idealus instrumentas įgyvendinti Rusijos geopolitiniams interesams ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nuotraukoje iš kairės: Kremliui artimas Rusijos geopolitikas A. Duginas, Rusijos prezidentas V. Putinas ir konservatorė, Seimo narė R. Juknevičienė

Tradicija yra tai, kas perduodama. Ji yra tai, kas išlieka pastovu nuolatinėse Lietuvos istorijos ir gyvenimo metamorfozėse. Tai autentiškas patikimų tautinės kultūros vertybių šaltinis, maitinantis visas kultūros ir tautinio mentaliteto ląsteles.[1] Publikacija tiria naujųjų tradicionalistinės pakraipos religinių judėjimų doktrinų Lietuvoje filosofines ir pasaulėžiūrines ištakas. Joje dėmesys sutelkiamas į tas įtakingiausias praeities ir XX a. tradicionalistines koncepcijas, kurios turėjo stipriausią poveikį įtakingiausiems dabartiniams mūsų šalies naujiesiems religiniams judėjimams (toliau – NRJ) atsirasti.

Toen ik aanvaardde een essay te wijden aan het werk en het denken van de schilder, dichter en kunsthistoricus Marc. Eemans, heb ik me afgevraagd of het in mijn geval geoorloofd was te spreken van een zekere continuïteit in zijn geestelijke ontwikkeling. Langzaam maar zeker kwamen elementen en argumenten aan het licht om mijn overtuiging te staven dat die vraag positief macht beantwoord worden. Aldus is deze geschiedenis van de intellectuele en creatieve levensweg van Marc. Eemans ontstaan. Daarbij werd de klemtoon vooral op zijn denken en op zijn poëtisch oeuvre gelegd, vermits het illustratiemateriaal dat deze uitgave verrijkt, als een soort picturaal complement van mijn stelling kan beschouwd worden. Overigens bleven om voor de hand liggende redenen, biografische en andere gegevens buiten beschouwing.

Hopelijk vergeeft de lezer het me dat ik met hem wegen ga verkennen, die men normaliter in essays van het onderhavige genre links laat liggen. Maar op de eerste plaats is het zo dat ik geen kunsthistoricus ben en het derhalve als een punt van elementaire intellectuele eerlijkheid beschouw me onbevoegd te verklaren om een verantwoord waardeoordeel over het schilderkunstig werk van Marc. Eemans uit te spreken. En voorts is er het oude adagium « de gustibus et coloribus non disputandum », dat in de loop der tijden zijn geldigheid heeft behouden. Waarom de lezer dan ook willen beïnvloeden met een onvermijdelijk subjectieve analyse van de boodschap die de schilderijen van Marc. Eemans brengen?