Lietuvos žemė: Rusijos interesas, kurį nutyli konservatoriai

Išaiškinę, kad referendumai kelia nacizmo grėsmę, konservatoriai netyčia pamiršo įspėti, kad Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams – idealus instrumentas įgyvendinti Rusijos geopolitiniams interesams ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nuotraukoje iš kairės: Kremliui artimas Rusijos geopolitikas A. Duginas, Rusijos prezidentas V. Putinas ir konservatorė, Seimo narė R. Juknevičienė

Nemalonu, tačiau tenka konstatuoti: Rusijos stabdymo strategijų priperėjusi konservatorių partija pamiršo mus perspėti apie vieną labai realią tos pačios Rusijos grėsmę.

Kad ši partiotizmą uzurpavusi partija moka garsiai rėkauti apie „Gazpromo” agentus, įrodinėti nereikia. Kiekvieną, kurio mąstymas netelpa į skurdoką kubilinio tipo pasaulėvaizdį atitinkančią prokrusto lovą (esminiai jos dėmenys – laisvos rinkos fundamentalizmas, faktinis socialinės atsakomybės paneigimas ir panieka socialiai pažeidžiamiems), jie yra pasiruošę apšaukti Rusijos šnipu.

Į ateitį žvelgiu egzistencialistiškai

Eurazianizmas laiko Rusiją ne šalimi, o civilizacija. Todėl ji turėtų būti lyginama, nes su Europos ar Azijos šalimis, o su Europos, Islamo, Indijos civilizacijomis. Rusija-Eurazija savyje talpina ir dabartinių, ir senovinių bruožų, ir europietiškų, ir rytietiškų kultūrų bei etnosų. Šis ypatingas identitetas turėtų būti pripažintas ir patvirtintas naujo integracinio projekto kontekste. Eurazianizmas neigia Vakarų civilizacijos universalumą ir istorinio proceso vienamatiškumą (susijusį su liberalizmu, demokratija, žmogaus teisėmis, rinkos ekonomika ir kt.). Yra skirtingos kultūros, turinčios skirtingas antropologijas, ontologijas, vertybes, laikus ir erdves. Vakarai tėra hipertrofuota ir akiplėšiška pasaulio provincija, serganti megalomanija. Tai – apgailėtinas pasipūtėliškumo, arogancijos (hybris) atvejis. Žmonija turi kovoti su Vakarais, kad jų pretenzijas sumažintų iki įstatymais paremtų ribų. Pasaulio provincija turi tapti tuo, kuo ji ir yra – provincija, istoriniu izoliuotu atveju, pasirinkimu, o ne universaliu likimu, normatyvu ar bendru siekiu.

Irano mitologijoje moteris yra gyvenimo šaltinis ir didžiausia gamtos paslaptis

Aš, Elmira Shokr Pour, gimiau ir užaugau Tehrane. Čia mokiausi ir universitete. Nuo pat vaikystės mėgau meną, kaip ir visi vaikai, mėgau svajoti ir ką nors įsivaizduoti. Ta aplinka, kuri supo mane, vėliau tapo mano meno objektais. Moterys - mamos, motinos, besilaukiančiosios - jos man padėjo rasti kelią į kūrybą. Per jas išmokau reikšti savo jausmus, norus ir paversti juos matomais kitiems žmonėms. Visada tapau pirmiausia save, tada seka visas likęs supantis pasaulis, žmonės, gamta. Forma, linija, spalva, simboliai padeda kurti menininko pasaulį, pripildyti jį formų, šešėlių, garsų ir jausmų. Iš tikrųjų vaikystės aplinka ir patyrimas man tapo labai svarbiu įrankiu, padėjusiu išsiskleisti tapyboje.

Tradicionalizmas ir Lietuva

Tradicija yra tai, kas perduodama. Ji yra tai, kas išlieka pastovu nuolatinėse Lietuvos istorijos ir gyvenimo metamorfozėse. Tai autentiškas patikimų tautinės kultūros vertybių šaltinis, maitinantis visas kultūros ir tautinio mentaliteto ląsteles.[1] Publikacija tiria naujųjų tradicionalistinės pakraipos religinių judėjimų doktrinų Lietuvoje filosofines ir pasaulėžiūrines ištakas. Joje dėmesys sutelkiamas į tas įtakingiausias praeities ir XX a. tradicionalistines koncepcijas, kurios turėjo stipriausią poveikį įtakingiausiems dabartiniams mūsų šalies naujiesiems religiniams judėjimams (toliau – NRJ) atsirasti.

 

Puslapiai