The Fourth Political Theory

beyond left and right but against the center

Turėdami visa tai omenyje, tegalime pasakyti visiems savo skaitytojams, o ypač tiems, kurie, galbūt, ir patys savo kailiu pajaus (jei dar nepajautė) Rusijos boikoto ekonominius padarinius (pavyzdžiui, netekusiems arba netrukus neteksiantiems darbo), kad dėl viso šito dera kaltinti ne kokias nors kitas tautas, ne rusus (vadinamuosius „kacapus“), o Lietuvą valdančias Vakarų imperializmo marionetes, kurioms rūpi ne mūsų, ne tautos, ne darbo žmonių, o tik jų pačių ir jų šeimininkų Briuselyje bei Vašingtone, interesai.

Nepasiduokime apgaulingai globalistų ir buržuazinės sistemos liokajų propagandos kampanijai, nesileiskime mulkinami ir neieškokime fiktyvių „atpirkimo ožių“ dėl visiškai realių mūsų šalies gyvenimo blogybių; verčiau mąstykime, „imkime jautį už ragų“, meskime kaltinimus tiems, kurie iš tiesų kalti ir imkimės darbo ir veiklos, kad galėtume šią netoleruotiną padėtį pakeisti.

Sistema išmoko labai gudriai ir veiksmingai simuliuoti savo alternatyvas. Ji sukūrė pseudorevoliucijų hologramas. Ji nustūmė bet kokios opozicijos narius tik tam, kad po to juos kankintų. Tai tik tam, kad pratęstų savo iškrypusią, agonizuojančią pramogą.

Naujoji strategija randasi visiškame paneigime. Tai yra heraldiškas pabaigospranešimas.

Kaip ten bebūtų, tai yra tikra. Be jokios abejonės. Tikrai. Tai neturi būti iš naujo peržiūrima. Iliuzijų ir kvailų haliucinacijų meistras, kabalistinis Harak-Rachael paaštrėjęs per beprotiškus košmarus. Viskas suskaičiuota, pasverta ir padalyta[2].

Laiko pabaiga bus galutinė. Be jokios žmogiškos rankos pagalbos nuo uolos nukrisiantis akmuo padarys galą siaubingajam jų istorijos kolosui.

Mūsų istorija kitokia. Ji neturi pradžios ar pabaigos. Jos vardu stosime prieš galutinį paliudijimą – nepabėgsi pirmiausia nesumokėjęs kainos.

Bet gnostikas neapleidžia savo reikalo. Niekada – nei šiandien, nei rytoj. Priešingai, yra visos prielaidos triumfuoti iš vidaus. Ar mes nesakėme naiviesiems „Dešiniarankiams“ optimistams, prie ko juos prives jų perdėtas ontologinis optimizmas? Ar mes neprognozavome jų kūrybinio instinkto degradacijos į groteskiškąją parodiją, kurią reprezentuoja modernieji konservatoriai, pasidavę viskam, kas prieš porą tūkstančių metų gąsdindavo patrauklesnius (bet ne mažiau veidmainiškus) jų pirmtakus? Jie mūsų nepaklausė… Tegul dabar jie kaltina tik save ir skaito „Naujojo amžiaus“ knygas arba marketingo vadovėlius.

Manau, kad Carlo Terracciano yra vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Europos geopolitikų. Esu įsitikinęs, kad jis bus pripažintas kaip vienas moderniųjų šios disciplinos autorių klasikų. Turėjau progą Carlo Terracciano pažinoti asmeniškai ir aš visada žavėjausi jo gyvenime buvusios ideologinės pozicijos teisingumu: jam geopolitika buvo egzistencinis pasirinkimas; jis gyveno savo gyvenimą pilnai pagal savo principus, pademonstruodamas mūsų laikais neįsivaizduojamą romėnišką, olimpietišką asmeninį požiūrį – ištikimybę, pilną priklausomybę reikalui, visišką moralinę pilnatvę nepaisydamas modernybės spaudimo pasekmių.

Carlo Terracciano tuo pačiu buvo ir idėjų, ir veiksmo žmogus. Jo atveju teorija ir praktika susijungė į kažką nedalomo. Kas buvo jo pagrindinė idėja ir jo esminis veiksmas?

Kaip istorinį reiškinį, bolševizmą įmanoma padalinti į dvi dalis. Iš vienos pusės, doktrinalinis įvairių ikimarksistinių socialistinių bei komunistinių vizijų laukas egzistavo kaip jo paralelės ir jų motyvai toliau išliko marksizmui tapus galutine ideologija. Pirmoji stadija galėtų būti vadinama „bolševizmo projektu“. Antroji stadija yra šio projekto įsikūnijimas konkrečioje Rusijos socialdemokratijos, vėliau, komunistų partijos, o, galutinėje stadijoje, Tarybų Valstybės ir valdančiosios partijos gyvenime. Pirmoji dalis yra nepaneigiamai platesnė už antrąją. Bet mes negalime suprasti vieno be kito. Realizacija neturi prasmės, jeigu nežinome plano, o planas be realizacijos tėra sausa abstrakcija, o jos galimos realizacijos įvairiomis aplinkybėmis gali išeiti į gerą ar blogą.

Spiegel“: Aleksandrai Geljevičiau, pastarosiomis dienomis jus dažnai galima matyti demonstracijose ir Rusijos televizijų laidose, visur kalbate apie „fašistinę diktatūrą“ Ukrainoje. Ar turite įrodymų, jog Kijeve kelia galvą fašizmas?

A. Duginas: Ten turime reikalų su radikalia rasizmo forma, tolerancijos trūkumu, šovinizmu. Ne tik partija „Laisvė“ ir „Dešinysis sektorius“, tačiau ir vadinamieji nuosaikūs ir liberalūs Ukrainos politikai kalba apie Vakarų Ukrainos identiteto dominavimą, viršenybę. Rasistinio tipo rusofobija nuo pat pradžių lydėjo veiksmus Maidane su šūkiu: „Kas nešokinės, tas rusas“.

– Jūs Rusiją palyginote su girtuokliu, kuris pragėrė visą savo turtą – šeimą, vaikus, namus, žemę. Išsiblaivęs jis bando viską, ko neteko, susigrąžinti. Kaip jis turėtų tai padaryti? Taip pat kaip ir Krymo atveju?

– XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį buvome praradę patys save, pasimetę. Iš pradžių žlugo Sovietų Sąjunga, tada ėmė dusinti Vakarų kultūra. Kalbu ne apie teritorinius pokyčius, tačiau Krymas yra neatsiejama mūsų istorijos dalis, mes privalome rasti savo šaknis ir atgauti istorinę savivoką.

Esminis Dugino pašalinimo motyvas, galime sakyti, buvo ne kas kita, kaip politinis susidorojimas su juo iš liberaliai, globalistiškai, pro-Vakarietiškai nusiteikusių Lomonosovo universiteto elementų (akivaizdžiai imančių viršų pačioje institucijoje) pusės, siekiant iš jo atimti itin efektyvią ir autoritetingą platformą. Tačiau žmogaus, o ypač, šitokio lygio politinio mąstytojo, vertę nustato toli gražu ne formalūs diplomai ar postai universitetuose, kaip manytų įvairaus plauko snobai ir pseudo-intelektualai, o pats jų kūrybinis darbas, minčių turinys ir misija.

Pats Aleksandas Duginas pareiškia toliau tęsiantis savo švietėjišką, idėjinę veiklą, nepaisant šitų ar bet kokių kitokių trikdymų, tačiau apgailestauja, kad dėl tokių aplinkybių yra priverstas baigti savo šešeris metus trūkusią akademinę veiklą Lomonosovo universitete (Dugino darbo universitete pradžia buvo dar 2008-aisiais metais).

Kapitalizme valdo kapitalistai. Socializme – darbininkų klasės, proletariato, atstovai. Nacizme ir fašizme – rasinis ar tautinis elitas, „naujoji aristokratija“. Pagal Ketvirtąją politinę teoriją valdyti turėtų tauta (rusiškai „narod“, kaip vokiškai „Volk“, o ne „gyventojai“/“liaudis“).

Šiuolaikinė Rusija – kapitalistinė. Tad ji valdoma kapitalistų. Taigi, ne tautos. Kad pastatytume Rusiją, kurią valdytų tauta, būtina įvykdyti antikapitalistinę (mažų mažiausiai – antioligarchinę) revoliuciją. Finansiniai magnatai turėtų būti atskirti nuo politinės valdžios. Ir tai yra pagrindinis dalykas. Kiekvienas turėtų pasirinkti – arba valdžia, arba turtas. Jei renkiesi turtą, užmiršk apie valdžią. Jei renkiesi valdžią, užmiršk apie turtą.

Birželio 11-osios, italų filosofo tradicionalisto, Julijaus Evolos (1898 – 1974), 40-ųjų mirties metinių proga, leidžiame Amerikos lietuvio, antiglobalisto ir nacionalisto, Valdo Anelauskostraipsnį „Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia“.

Jame autorius iš esmės pateikia neilgą, bet labai informatyvų ir, daugiau ar mažiau, populiariu stiliumi parašytą įvadą į Evolos intelektualinę biografiją, mintis ir darbus; kaip daugelis žino, jų populiarumas ir aktualumas tarp šiuolaikinių Europos nacionalistinių bei tautinių socialistinių judėjimų auga ir sudaro svarbią jų antiliberalinio diskurso elementą.

Todėl esame gerb. Valdui Anelauskui ypatingai dėkingi už pirmą reikšmingesnį pažintinio ir apžvalginio pobūdžio tekstą lietuvių kalba apie šį mąstytoją ir jo palikimą.

Žinoma, yra nemažai naivuolių, kurie tuo, kaip ir oficialiąja Maidano įvykių versija, daugiau ar mažiau naiviai tiki ir patiki – o tai, savo ruožtu, yra natūralu, ypač jei turėsime omeny koks iš tiesų yra galingas tas skrupulų, moralės ar elementaraus žmogiškumo nežinantis teroristinės-imperialistinės propagandos aparatas, vadinamas „objektyviąja“ ir „respektabiliąja“ žiniasklaida.

Tačiau, jei kalbėsime tiesą – o tam mes ir esame, kad kalbėtume Jums tiesą – turime pasakyti, kad visa tai yra ne kas kita, kaip labai gudrus, melagingos propagandos skleidžiamas blefas. Blefas, siekiantis sukurti fiktyvų Vakarų tvirtumo ir neįveikiamumo įvaizdį – Milžinas su molinėmis kojomis nori pasirodyti kaip nepalaužiamas plieninis monolitas, t. y. kaip kažkas, kuo iš tiesų nėra.

Taigi – kuriamas silpnos ir bejėgės Rusijos iš vienos pusės, o tvirtų, nepalaužiamų ir vos ne viską nulemti galinčių Vakarų, iš kitos pusės, mitas.

Lygiai prieš metus, 2013-ųjų metų gegužės 21-ąją dieną, Paryžiaus Notre Damo katedroje, nusižudė Prancūzų nacionalistas ir intelektualas,Dominique Venner (1935-2013).

Šituo jis ketino išreikšti protesto gestą tiek prieš Prancūzijoje legalizuotas formalias homoseksualistų santuokas, tiek ir prieš visą šalies padėtį apskritai.

Iš vienos pusės, tai galima traktuoti kaip nevilties, desperacijos poelgį (ir tai bent iš dalies yra tiesa), o iš kitos – tai jau gerbtino amžiaus žmogaus mėginimas  „išeinant su trenksmu“ pažadinti bent kiek didesnį skaičių savo miegančių tautiečių dėl šalį slegiančių socialinių, rasinių bei kitų problemų, dėl pačios visuomenės krizės.

Visų pirma… Visų pirma, aš norėčiau pasakyti, kad nesu  pasakęs nei vieno žodžio apie Lietuvą. Visiškai nė vieno žodžio… Tai nereiškia, kad aš esu šiuolaikinės Lietuvos draugas, bet tai absoliučiai nereiškia ir to, kad aš būčiau Lietuvos priešas  ar, kad būčiau nors kiek priešiškas Jūsų tautai.

Tiesą pasakius , man patinka Lietuvos istorinė tapatybė ir Baltijos šalių istorinė tapatybė apskritai. Esu Marijos Gimbutienės darbų fanas,  ir, jeigu kalbame apie Europos istorinę tapatybę, tai manau, kad Baltijos tautos yra senųjų Europos genčių palikuonys su labai išskirtinu  ir originaliu kultūriniu identitetu.

Taigi, apskritai kalbant, aš turiu labai teigiamą požiūrį į Lietuvą. Tad niekada, niekur ir nei karto  nesu pasakęs kokių nors neigiamų komentarų apie Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad (skirtingai  nei daugelis Rusijos patriotų) niekada nekritikavau moderniosios Lietuvos.

Naujakairiečiai lietė marksizmą iš struktūralistinės pozicijos – t. Y. Jie manė, kad svarbiausia Markso idėja buvo esminė (ekonominės) bazės įtaka (įprastai – buržuazinės visuomenės, kuri atsargiai paslepiama nuo ideologinės sąmonės) anstatui. Marksistinė ideologijos, kaip „iškreiptos sąmonės“, analizė Naujakairiečiams tapo raktu į visuomenės, filosofijos, žmogaus ir ekonomikos aiškinimą. Bet tokią pačią minties kryptį jie atrado ir pas Nyčę, kuris visą filosofinių idėjų spektrą iškėlė į pirmapradę „valią siekti galios“ (tai, anot Nyčės, yra bazė), ir pas Froidą, kuriam bazę sudarė pasąmonė ir nesąmoningi impulsai, įsišakniję mineraliniuose žmogaus lytiškumo ir vaikystėje susidarančių įpročių pagrinduose. Prie to buvo pridėtas heidegeriškasis modelis, kuriame bazė yra grynos būties faktas – Dasein. Visi įvairūs „bazės“ aiškinimai Naujakairiečių buvo sutraukti į bendrą schemą, kurioje „bazės“ vaidmuo – nepaisant konkrečios filosofinės tendencijos – perėjo į struktūros sąvoką. Struktūra, t. y. gamybos jėgos, reprodukuojamos gamybiniuose santykiuose, pasąmonė, „valia siekti galios“ ir Dasein.

JAV dažnai atrodo tuo pačiu metu skatinanti visas tris strategijas kaip dalį daugiavektorinės užsienio politikos. Šios trys JAV strateginės kryptys sukuria globalinį tarptautinių santykių kontekstą, JAV esant esminiu pasaulio scenos žaidėju. Apart matomų skirtumų, šios trys ateities vizijos turi esminių bendrybių. Bet kokiu atveju JAV yra suinteresuota savo strateginio, ekonominio ir politinio viešpatavimo įtvirtinimu; savo kontrolės kitiems globaliniams žaidėjams stiprinimu ir tų žaidėjų silpninimu; laipsniška arba greita dabar esančių daugiau ar mažiau nepriklausomų valstybių desuverenizacija ir tariamai „universalių“ Vakarų pasaulio vertybes atsipindinčių vertybių, t. y. Liberaliosios demokratijos, parlamentarizmo, laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir t.t. propagavimu.

Egzistuoja ypatinga „sąmokslo“ modelių įvairovė. Šioje srityje, be abejo, populiariausia yra „žydų-masonų“ sąmokslo idėja, šiandien plačiai paplitusi pačiuose įvairiausiuose sluoksniuose. Iš esmės ši teorija nusipelno griežčiausio tyrimo ir, reikia pripažinti, kad, nepaisant šimtų tūkstančių knygų, „atskleidžiančių“ šį sąmokslą ar „pagrindžiančių“ jo nebuvimą, mes neturime išsamios ir rimtos mokslinės šios temos analizės. Tačiau šiame darbe mes pagrįsime visiškai kitokį sąmokslo modelį, paremtą kitokia koordinačių sistema, nei „žydų-masonų“ versijos. Mes pabandysime bendrais bruožais aprašyti planetos masto dviejų priešingų okultinių jėgų sąmokslą, kurių slapta prieštara ir nematoma kova nulėmė pasaulio istorijos logiką. Mūsų nuomone, šios jėgos gali būti apibūdinamos ne pagal nacionalinius ypatumus ar priklausymą masoniško ar masoniškam artimo tipo organizacijai, bet pagal radikaliai skirtingus jų geopolitinius požiūrius. Bandydami paaiškinti galutinę šių priešiškų jėgų „paslaptį“, mes ją likę įžvelgti dviejų alternatyvinių ir vienas su kitu nesuderinamų geopolitinių projektų skirtumuose, kurie, nepaisant nacionalinių, politinių, ideologinių ir religinių skirtumų, į vieną grupę suvienija radikaliai skirtingų nuomonių ir įsitikinimų žmones. Mūsų konspirologinis modelis – tai „geopolitinio sąmokslo“ modelis.

Pasibaigus Persijos įlankos karui beveik visa masinė žiniasklaida Rusijoje bei Vakaruose į bendrą diskursą įtraukė Džordžo Bušo (vyresniojo -red. past.) sugalvotą, o paskui ir politikų kaip Gorbačiovas bei Jelcinas naudotą „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (NPT)  formulę. Vienos pasaulinės vyriausybės sukūrimu grįsta NPT, kaip džiugiai pripažino Trišalės Komisijos ir Bilderbergo liaupsintojai, yra ne šiaip tam tikros „okultinės“ valdančiosios bankininkų klikos politinio ir ekonominio viešpatavimo klausimas. Ši tvarka remiasi konkrečios ideologijos globaline pergale, tad ši koncepcija reiškia ne tik galios priemones, bei ir  „ideologinę revoliuciją“, sąmonės  „perversmą“,  „naują mąstyseną“. Globalistų neaiškios formuluotės, pastovus slapukavimas ir atsargumas ir tyčinis paslaptingumas iki paskutinės akimirkos neleidžia įžvelgti šios ideologijos, kurią jie nusprendė primesti pasaulio tautoms, kontūrų. Ir tik po Irako, lyg pagal kažkieno duotus įsakymus, buvo nuimti tam tikri draudimai ir pasirodė daugelis leidinių, pradėjusių daiktus vadinti tikraisiais vardais. Tad pabandykime grupės  Элементы („Elementų“) redakcinės kolegijos narių atliktos analizės pagrindu bendriausiais įmanomais bruožais apibrėžti NPT ideologijos pagrindus.

Pagrindinė autoriaus tezė, kaip pamatys skaitytojas, yra gana paprasta, bet, tuo pačiu, ir gana nemaloni pripažinti daugumai „nacionalistų“, esančių kapitalizmo religijos dogmų gniaužtuose: pagrindinės masinės imigracijos problemos priežastis yra kapitalistinė sistema ir joje savo pelną maksimalizuoti siekiančios stambiosios buržuazijos pastangos įvežti kuo daugiau pigios darbo jėgos; pritariantys kapitalistinei sistemai neturi teisės skųstis dėl imigracijos, o bet kokios kalbos apie antikapitalizmą be kovos prieš masinę imigraciją – tokios pačios bevertės ir absurdiškos.

Tad mes turime reikalą ne su fašizmu jo grynojoje formoje, o su instrumentalizuotu (iškreiptu) fašizmu. Ir tai yra svarbu: jis iš esmės instrumentalizuojamas (manipuliuojamas, už nosies vedžiojamas) liberalų. Todėl Ketvirtoji politinė teorija yra prieš Maidaną: ne todėl, kad jis būtų fašistinis, o todėl, kad jis yra liberalus, geopolitiškai atlanticistinis ir… su fašizmu neturintis nieko bendro.

Įsakymas panaikinti politinę modernybę yra pati Ketvirtosios politinės teorijos esmė. Tad kovą prieš liberalus turėtume matyti pragmatiškai su įvairiais ideologiniais sąjungininkais. Tačiau bet koks aljansas su liberalais bet kokioje situacijoje ir, atsižvelgiant į bet kokias aplinkybes, yra absoliučiai atmestinas bet kokiam Ketvirtąja politine teorija besivadovaujančiam asmeniui ar grupuotei.

Konspirologija. Pats veikalo pavadinimas „Konspirologija“ – sąmokslo teorijų mokslas ar studijos – gerai atspindi jo turinį. A. Duginas į istorinius įvykius iki 1945 m. ir po jų žiūri pro dviejų radikaliai skirtingų pasaulėžiūrų formuojamų ir vedamų geopolitinių jėgų – Atlantistų (pagrinde Anglijos ir JAV) ir Eurazistų (Rusija, Vokietija ir daugelis kitų žemyninių valstybių) – priešpriešą. Šį „sąmokslą“ jis pateikia kaip kur kas labiau pagrįstą ir vertesnį dėmesio, nei visų gerai žinomas „žydų-masonų sąmokslas“, nors, mano manymu, šie „sąmokslai“ vienas kitam netrukdo, o, priešingai, puikiai vienas kita papildo. Kadangi tai yra „konspirologinė“ studiją su visais šio žanro ypatumais, siūlyčiau į tekste sutinkamus dageliui niekada negirdėtus slaptųjų organizacijų, ordinų, bendrijų ir religinių sektų pavadinimus žiūrėti daugiau metaforiškai, kaip į tam tikrų idėjų ir bendros pasaulėžiūros siejamas žmonių grupes ir jas apibūdinančius simbolius. Beje, kalbant apie šią A. Dugino studiją, reikia pasakyti, kad ji būtų neįmanoma be Prancūzijoje gyvenusio rumuno Žano Parvulesko (1929-2010) „konspirologinių“ idėjų ir visos prancūziškos alternatyvios Europos vizijos ir karu teikia bent šiokią tokią galimybę su ja susipažint, nes praktiškai visi Parvulesko ir kitų šios „konspirologinės“ krypties autorių darbai yra išleisti tik prancūzų kalba.

Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.

Tad suprasdami esminį didelio žaidimo pamatą ir schemą, kuriame mes dalyvaujame ir negalime nedalyvauti, niekas mūsų neišgelbės nuo dalyvavimo ir neatleis mums nedalyvavimo, taigi privalome pademonstruoti pažangias pozicijas Korėjos atžvilgiu. Dabar mes atrodome taip, kad kartais evakuojame savo ambasadas, o kartais ne – tik kai kyla grėsmė mūsų šaliai. Bet tai negražu didelei šaliai. Privalome eiti į Šiaurės Korėją sakydami arba  „Šiaurės Korėja mūsų“, arba  „nelieskite Šiaurės Korėjos“. Mums gali nepatikti kas ten dedasi, ji gali ir nebūti mūsų, bet tokiomis aplinkybėmis privaloma parodyti drąsą. Galbūt ne korėjiečiams ir visai ne amerikiečiams, bet kiniečiams; t. y. tokiu politiniu momentu pavadinti Šiaurės Korėją savo protektoratu, juk būtent taip dažnai elgdavosi ir carinė Rusija, šen bei ten išvengdama konkrečių konfliktų.

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.